Ir nuotykis, ir iššūkis – su galinga gamtos jėga susidraugavę rusniškiai apie potvynį kalba kaip apie mistinę būtybę

2021-03-14, Artūras Morozovas, LRT.lt
Rusnės prieplauka / A. Morozovas nuotr.
Rusnės prieplauka / A. Morozovas nuotr.
Apie potvynį pamario žmonės pasakoja tarsi apie mitologinį veikėją – ateinantį, pasiliekantį, atslūgstantį. Jo viešnagė pakeičia Rusnės salos ir apylinkių kasdieną. Vieni juo gėrisi, stebi iš toliau, kiti, susidūrę su juo, stengiasi išgyventi be didesnių nuostolių.

Kalbėjimas apie potvynį nepaprastai suasmenintas. „Automobilio ten nestatyk, ten – potvynio zona.“ „Potvynis greičiausiai ateis šiąnakt.“ „Įdomu, kaip jis šiemet elgsis. Sako, bus istorinis.“

Gamtos reiškinys Rusnės saloje patiriamas socialiai – bendruomenė susitelkia, visi tampa stebėtojais ir informatoriais, pagalbos savanoriais. Net naktimis vieni kitiems praneša apie kylantį vandens lygį, o į vietos bendruomenės grupę socialiniame tinkle keliami įvairūs vaizdo įrašai susilaukia emocingų reakcijų.

Kažkas apgailestauja, kad vėl praleido ledonešį, nes šis prasidėjo darbo valandomis, o per pietų pertrauką upė jau buvo laisva.

Įspūdingus ledonešio vaizdus ir kylantį vandens lygį daugelis stebi vaikščiodami Rusnės promenada ar vyksta prie Uostadvario švyturio. Per atlydį čia apima potvynio nuojauta, o šiam pasirodžius prasideda spėliojimai, kaip šiais metais jis elgsis. Pirmieji potvynio ženklai – pajudėjęs ledas upėse Nemuno aukštupyje.

 
Atvykėliui į Rusnės salą keliai ir pievos matomi įprastai. Vietos žmonės kraštovaizdį regi potvynio akimis – žino, kuris kelias atsidurs po vandeniu, kurios pievos ir laukai virs tyvuliuojančiomis mariomis. Atvykėliui nesuprantama, ir kodėl viduryje laukų ar prie miškų stovinčių sodybų kiemuose matomos valtys.

Lydėdamas plaukiančius ledus Rusnaitės upėje, važiuoju pievų keliuku palei ją. Staiga automobilio ratai tiesiog susmenga į šlapią, juodą žemę. Automobilis nebepajudinamas. Operatyviai savo visureigiu neišmanėlį ištempęs vietos gyventojas Raimondas Plikšnys ragina iškart vykti iki žvyrkelio, nes vandens lygis greitai kyla.

Už kelių valandų nelaimingas keliukas skendi pusmetrio gylyje. Stebėdamas ledonešį nuo prieplaukos savo kieme, R. Plikšnys sausumoje stovinčias valtis ir kitus daiktus pritvirtina virvėmis.

 
„Šiemet labai daug kurmių, nes pernai nebuvo potvynio“, – vaikščiodamas po sausą kiemo veją, žiūrėdamas į daugybę kurmiarausių, sako vietinis. Vėlai vakare valtys ir kurmiarausiai atsiduria vandenyje.

Vėliau potvynio elgseną lemia daugybė aspektų: nuo oro temperatūros priklauso, kaip greitai ir kiek ledų pajudės iš aukštupio, kiek tirpstančio sniego vandens susigers į žemę, o kiek jo papildys upes. Kaip ledų dėlionė sukris Atmatoje, Skirvytėje ir kitur. Kaip greitai ledai išeis į marių vandenis.

Stiprus vėjas taip pat gali kreipti vandenis atitinkama kryptimi. Jei Kauno marių vanduo bus imtas leisti per papildomą Kauno hidroelektrinės šliuzą, ši banga, atkeliavusi du šimtus kilometrų, vėl pakeis potvynio būseną – prastums ledų sangrūdą, o gal dar labiau užlies apylinkes.

Visa ši galimybių mozaika pamarį įtraukia į jaudinančią spėliojimo ir prognozavimo veiklą.

 
Tai pirmasis potvynis, kada Rusnės salos gyventojams nereikia išgyventi dėl savo atskirties. 2019 m. gegužę pastatyta dešimtmečius žadėta ir laukta estakada, pakėlusi apsemiamą kelio ruožą į saugų aukštį. Ja kaip eiliniu asfaltuotu dviejų juostų keliu nemąstant apie potvynį dabar kursuojama tarp salos ir Šilutės. Šių metų potvynis pirmasis šiai estakadai. Važiuojant keliu matyti apsemtos jos konstrukcijos.

Dauguma sutiktų potvynio teritorijos žmonių džiaugiasi estakados teikiamu komfortu – vykstant į darbą mieste nebereikia anksti ryte laukti specialaus transporto, perkeliančio per apsemptą kelio ruožą, važiuoti automobiliu ant tralo ar išgyventi, ar greitoji pagalba atvyks laiku.

Praleidus kelias dienas Rusnės saloje, teko sutikti ir įžvelgiančių estakados pavojų salos išskirtinumui, gerokai sumažėjusią potvynio romantiką.

 
Potvynis – laukiamas nuotykis

Šimtamečiame name Šyšgirių kaime Teresė Pukelienė gyvena su savo sūnumi. Saulėtą dieną juos sutinku darbuojantis lauke. Nuo potvynio užlietos pievos iki namo – vos keli metrai. Pasisveikinus, pašnekovai iškart teiraujasi, ar dar neapsemtas keliukas, vedantis nuo jų iki pagrindinio kelio. Patikinus, kad jis sausas, Teresė apsidžiaugia ir ragina sūnų dviračiu nuvykti miestan.

„Jeigu pavasarį nėra vandens – kažko trūksta. Praeitas pavasaris buvo prastas. Potvynio beveik nebuvo. Dabar vėl kas rytą nubudus einu pirmiausia žiūrėti, ar jau pakilo vanduo. Jis matosi ir pro langą. Kitą sykį naktį prabudus pažvelgiu, kiek jis priartėjo. Pamatysite, jei vėjas pakils, dar daugiau vandens iš marių atvarys čia“, – apie potvynio stebėjimą pasakoja Teresė.

„Ar sunku gyventi žmogui apsuptam vandens? Net nežinau. Bent mes nejaučiame jokio sunkumo. Per tiek metų įpranti, prisitaikai. Gerai pamenu, kai pirmą kartą užėjo potvynis. Man buvo šešiolika metų. Ėjau iš miesto ir stebėjau, kaip vanduo artėja pievomis, semia keliuką. Stengiausi kuo greičiau eiti, kad spėčiau sausa pasiekti namus.

 
Šis namas pastatytas 1903 metais. Apsigyvenau jame prieš daugiau nei šešiasdešimt metų. Nuo to laiko teko patirti didelių potvynių – ateidavo jie ir į kiemą, iki pat lauko tualeto. Beveik va iki galo (ranka mosteli kiemo galo link). Mūsų sodyba pati paskutinė kaime, dažnai esame visai apsupti vandens. Pamenu, kai buvau dar jauna, va iš tos sodybos valtimi atplaukdavo kaimynas ir nuplukdydavo iki pat senojo Šilutės turgaus. Tada čia visur buvo miškas. Po melioracijos virto pievomis“, – iš Pajūrio kaimo kilusi Teresė tikina, kad potvynio atsisakyti nenorėtų. Pats potvynis jai ir sūnui yra laukiamas nuotykis.

Anot pašnekovų, sunkumų kelia padariniai jam atslūgus. Vanduo, ledai suneša įvairių gamtos šiukšlių. Todėl išsausėjus pievomis tenka imtis darbo – švarinti daržus, kiemą ir apylinkes, rinkti šakas, stambesnius rąstus: „Taip prisirenkame ir malkų. Jas potvynis atneša tiesiog į kiemą.“

Potvynio vandens srovė į kanalus suneša ir upės žuvis: „Atplaukusios jos lieka kanale. Pavasariais čia žvejojame susėdę vienas šalia kito. Lydekas gaudome kaip stintas.“

Septyniasdešimt šešerių Teresė tikina, kad apie sunkumus kaime daugiau girdinti per televiziją. Pati apie juos nesusimąstanti:

„Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas. Man tėtis taip sakė – kol judi, tol gyveni. Tai visa ko variklis. Ar sunku gyventi kaime? Nemanau. Reikia įprasti. Jaunam žmogui galbūt nelengva, gal keista. O senam... Žinote, aš tiek metų mieste dirbau, gyvenau. Nenorėčiau ten gyventi. Ir dabar nueinu, stengiuosi kuo greičiau apsisukti. Einu pėsčiomis apie penkis kilometrus iki Šilutės. Mieste pasiimu pensiją, apsiprekinu ir vėl skubu atgal.“

 
Teresė, kaip ir kone visi dabartiniai šio krašto gyventojai, yra atėjūnė: „Čia juk vokiečių kraštas buvo, žinote gi. Iki mūsų šiuose namuose gyveno ne viena šeima. Nebėra jau gyvųjų lietuvninkų. Dar seniau atvažiuodavo jų palikuonys. Vokiškumo čia jokio nejaučiame – Lietuva kaip Lietuva. Prisimenu, kai davė leidimą važiuoti į Vokietiją, masiškai žmonės išvyko.“

Teresė sukiojasi po kiemą ir lenkia pirštus rodydama į gyvenamas kaimo sodybas – iš viso penkios.
Su pašnekovais kalbant lauke, pasigirsta LRT RADIJO vidudienio žinios. „Naujienų daugiausia gauname iš radijo, televizijos. Žiūrime LRT, taip pat galime pagauti 20 rusiškų televizijos kanalų. Be žinių nebūname – klausome, sekame.

Interneto neturiu. Ir gerai, kad neturiu. Knygas skaitau nuolat, net televizorių žiūrėdama. Labai mėgstu detektyvus, istorines knygas. Ko nemėgstu – meilės romanų. Ir filmų tokių nežiūriu. Turiu prikaupusi virš šimto knygų. Daugumą jų dar senais laikais nusipirkau. Būdavo jos pigios, grįždama iš darbo knygyne vis paimdavau vieną.“

 
Potvynis jungia bendruomenę

Per potvynį į Bronislovo ir Aleonoros namus niekas neužklysta. Ant kalnelio stovintis namas pasiekiamas kelis šimtus metrų brendant aukštai apsemtu keliu. Vietomis vandens lygis siekia beveik metrą.

Iš Kretingos rajono šeima čia atsikėlė gyventi prieš keturiasdešimt metų. Per tiek laiko, pašnekovai tikina, yra įpratę prie potvynio ir jį lydinčios vienatvės. Dažniausiai tai trunka dvi–tris savaites.

„Pažįstamas paskambina iš Šyšos kaimo ir praneša, kad jo namą jau pila. Taip mes kasmet sužinome apie artėjantį vandenį. Sėdame į automobilį, lekiame į miestą. Apsiperkame būtinų prekių, maisto: duonos, mėsos, kruopų, miltų, druskos, aliejaus. Bulvių savų turime. Laikome ir kelias vištaites“, – pasakoja pensininkas Jonas Bronislovas Krištupas. Vyras daug laiko dirbo netoliese esančioje siurblinėje.

 
Šyšgirių gyventojas prisimena ir vos nežuvęs per potvynį. Traktoriumi nuo namų važiavęs per apsemtą kelią, priekiniai ratai pateko į srovės išgraužtą gilią daubą, traktorius apvirto, o srovė akimirksniu nunešė į šoną. Užspaustas traktoriaus kabinoje po vandeniu, vyras išsigelbėjo išnėręs per išdaužtą priekinį stiklą. O pačiam teko ne kartą gelbėti laukinius gyvūnus, įkalintus vandens.

„Broniau, a tu pasiutai?“ – mums bešnekant, vyrui megztinį į lauką išneša Aleonora.

Pora pasakoja apie laiką potvynio izoliacijoje: „Ryte višteles palesinam, šunelius pamaitinam, malkų parsinešam. Buities darbai. Prie vienišumo pripranti. Turime du televizorius, telefoną. Prieš kelerius metus buvo sunkus potvynis. Tada užpylė spalio mėnesį ir iki pavasario vanduo laikėsi.

Kai potvynis prasideda, einame nuolatos žiūrėti. Paskui jau nebeįdomu – pro langą žvilgteli ir tiek.

Sėdime potvynio apsupti ir matome, kaip per televiziją pasakoja apie potvynį. Labai šiais metais gąsdina. Gal jūs žinote, ar Kaune žada paleisti marių vandenį?“

 
Aleonora prisimena, kuomet persikėlė čia gyventi, išgyveno, kad nebus priimti, nepritaps prie šios specifinės vietos bendruomenės. Tačiau pastebėjo šiam kraštui būdingą draugiškumą: „Čia visi yra pasiruošę padėti. Tam įtaką daro ir potvynis, kada visi tampa priklausomi tik vienas nuo kito. Nesu susipykusi nė su vienu. Potvynis sujungia žmones.“
 

Straipsnio komentarai

Otas2021-03-14
pasistatė tą estakadą ir dingo visas žavesys potvynio. Kas nori tas važiuoja, jokių perkėlimų, jokios egzotikos Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. @ manoma2021-03-14
jeigu vietiniai gyventojai kai prasižioję savo dideles burnas aiškina apie kažkokias mistines būtybes tai ką jau kalbėti apie jų didelį raštą? Gal būt neišmanėlis šnekėjo su tais kurie turėtų būti aprėdyti su tramdomaisiais marškiniais, nes tik tie ir leidosi į kalbas su kažkokiu neišmanėliu. Bet tada didikai pasišaudė sau į kojas, nes va kokia neteisybė nes iš karto sudaromas kažkoks įspūdis apie visas rusnės puodus nors degustacijai naudojo kažkokius katilus. Nors koks skirtumas jeigu visi juodi ir turinys juodas ir šaukštai degutuoti? Nu tame ir esmė kad žodis tai ne kūnas. Potvynis tai netikras išgalvotas žodis. Gal pati upė turėtų skaitytis kaip potvynis, prie kurios priprato potvyninami šunys ir kalinamos kalės. Kas buvo pirmiau upė ar rusniškiai? Nu gerai jeigu pirmiau buvo rusniškiai vadinasi upė skaitosi kaip potvynis. Jeigu upė buvo pirmiau negu rusniškiai vadinasi prieš upę irgi nebuvo upės. O kad ledų nėra tai nereiškia kad nėra lyčių ir lytinio gyvenimo. Nu žodis "lytis" irgi netikras žodis, kaip ir kažkoks būdvardinis gyvenimas. Gyvenimas pririštas prie būdos tai kalėjimas, nesvarbu iš ko tos narvo grotos padarytos. Net jeigu ir auksinės. Gal tai reikalinga nes tokio metalo varža gera. Bet vistiek durniams negalima "maištauti" nesvarbu koks durnas tas durnių laivas bandydami kažką pakeisti "paimant" valdžią, kurią supranta taip kaip yra to išmokyti. Nu įsivaizduokite kosmonautams būtų nuobodu ir į tarptautinę kosminę stotį (jeigu tokia tikrai yra) atsivežtų katiną, šuniuką ar dar ką nors. Tai labai pavojinga nes nesuprantantis organizmas gali paimti ir pragriaužti kokią šlangelę ar prisisioti kur nors ant valdymo bloko. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
manoma2021-03-14
apie tai turėtų rašyti vietiniai gyventojai, jei turėtų noro... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
šilokarčiama kaip visada su žiniom atsilieka mėnesių atgal 2021-03-14
PIRMA JAU SENEI LEDŲ NEBĖRA RUSNĖJE , O ANTRĄ KO TAIP LAIVUKO NEBUVO PAPUOŠTĄ KAIP VISADA PER VASARIO 11 , TIPO BURĖM VĖLEVOM IR KODĖL TIE TURĖKLAI NUIMTI NUO KRANTINĖS KAD ŽIOPLIAI IKRISTU Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2021-03-14
čia reikalinga atkreipti dėmesį į kažkokio džipisto kabinamus makaronus ir biški kitaip, pažvelgti iš tos pusės kur žydi vienybė. Jugi lietuvos siena eina per nemuno vagos vidurį. Kita pusė nemuno priklauso rusijos federacijai. Nemunas nėra lietuvos upė. Dabar klausimas shto, gde, kogda čiornij jaščik znatokam - o tai upė nėra kažkas statiško. Kas būtų jeigu nemunas nustotų tekėti? Upė jugi kažkas į ką antrą kartą neįbrisi. Ta vaga nuolat kinta. Patys matot kiek visokių senvagių palei nemuną, kad ir miniją ar net šyšą. Ar čia kažkokie liūdnai įminti pėdsakai kur buvo nepavykę ar pavykę bandymai iš seniau vogti žemę? Gal dėl to dabar tas dambas (nors dabar susigalvojo naują barbarizmą "bunos") taip ruošiasi tvirtinti ir upęs vagą gilinti visaip, kad ta upė nepriverstų žydėti vienybėje kuri ir taip žydi visose sistemose išskyrus geltonosios spaudos priespaudos makaronų sistemose. Va sugalvos nemunas vieną dieną pakeisti vagą taip kad ne tik rusnė bet ir visas žuvėjų kraštas atsidurs rusijos teritorijoje. Arba atvirkščiai visa kaliningrado sritis pereis lietuvai su visomis gintarų kasyklomis ir povandeninių laivų bazėmis. Kiek tuose laivuose branduolinių reaktorių? Gal tai ir yra saugumo metodas ir viena iš priežasčių kodėl nemunas baigiasi ties rusne. Niekur nemunas neįteka nei iš lietuvos nei iš rusijos pusės. Va kas įdomu panašiai ir su minija. Va kas įdomu kad net ir rusijos pusėje ta nemuno dalis kur eina siena ir lietuvoje vadinasi skirvytė jau rusijoje pervadintas į "severnaja" (šiaurinė upė). Kodėl ne servernij? Jugi neman tai vyriška lytis? Šast ties rusne užmovė suknele. Komentaras patinka Komentaras nepatinka