Ir nuotykis, ir iššūkis – su galinga gamtos jėga susidraugavę rusniškiai apie potvynį kalba kaip apie mistinę būtybę

Kalbėjimas apie potvynį nepaprastai suasmenintas. „Automobilio ten nestatyk, ten – potvynio zona.“ „Potvynis greičiausiai ateis šiąnakt.“ „Įdomu, kaip jis šiemet elgsis. Sako, bus istorinis.“

Gamtos reiškinys Rusnės saloje patiriamas socialiai – bendruomenė susitelkia, visi tampa stebėtojais ir informatoriais, pagalbos savanoriais. Net naktimis vieni kitiems praneša apie kylantį vandens lygį, o į vietos bendruomenės grupę socialiniame tinkle keliami įvairūs vaizdo įrašai susilaukia emocingų reakcijų.

Kažkas apgailestauja, kad vėl praleido ledonešį, nes šis prasidėjo darbo valandomis, o per pietų pertrauką upė jau buvo laisva.

Įspūdingus ledonešio vaizdus ir kylantį vandens lygį daugelis stebi vaikščiodami Rusnės promenada ar vyksta prie Uostadvario švyturio. Per atlydį čia apima potvynio nuojauta, o šiam pasirodžius prasideda spėliojimai, kaip šiais metais jis elgsis. Pirmieji potvynio ženklai – pajudėjęs ledas upėse Nemuno aukštupyje.

Lydėdamas plaukiančius ledus Rusnaitės upėje, važiuoju pievų keliuku palei ją. Staiga automobilio ratai tiesiog susmenga į šlapią, juodą žemę. Automobilis nebepajudinamas. Operatyviai savo visureigiu neišmanėlį ištempęs vietos gyventojas Raimondas Plikšnys ragina iškart vykti iki žvyrkelio, nes vandens lygis greitai kyla.

Už kelių valandų nelaimingas keliukas skendi pusmetrio gylyje. Stebėdamas ledonešį nuo prieplaukos savo kieme, R. Plikšnys sausumoje stovinčias valtis ir kitus daiktus pritvirtina virvėmis.

Vėliau potvynio elgseną lemia daugybė aspektų: nuo oro temperatūros priklauso, kaip greitai ir kiek ledų pajudės iš aukštupio, kiek tirpstančio sniego vandens susigers į žemę, o kiek jo papildys upes. Kaip ledų dėlionė sukris Atmatoje, Skirvytėje ir kitur. Kaip greitai ledai išeis į marių vandenis.

Stiprus vėjas taip pat gali kreipti vandenis atitinkama kryptimi. Jei Kauno marių vanduo bus imtas leisti per papildomą Kauno hidroelektrinės šliuzą, ši banga, atkeliavusi du šimtus kilometrų, vėl pakeis potvynio būseną – prastums ledų sangrūdą, o gal dar labiau užlies apylinkes.

Visa ši galimybių mozaika pamarį įtraukia į jaudinančią spėliojimo ir prognozavimo veiklą.

Dauguma sutiktų potvynio teritorijos žmonių džiaugiasi estakados teikiamu komfortu – vykstant į darbą mieste nebereikia anksti ryte laukti specialaus transporto, perkeliančio per apsemptą kelio ruožą, važiuoti automobiliu ant tralo ar išgyventi, ar greitoji pagalba atvyks laiku.

Praleidus kelias dienas Rusnės saloje, teko sutikti ir įžvelgiančių estakados pavojų salos išskirtinumui, gerokai sumažėjusią potvynio romantiką.

Šimtamečiame name Šyšgirių kaime Teresė Pukelienė gyvena su savo sūnumi. Saulėtą dieną juos sutinku darbuojantis lauke. Nuo potvynio užlietos pievos iki namo – vos keli metrai. Pasisveikinus, pašnekovai iškart teiraujasi, ar dar neapsemtas keliukas, vedantis nuo jų iki pagrindinio kelio. Patikinus, kad jis sausas, Teresė apsidžiaugia ir ragina sūnų dviračiu nuvykti miestan.

„Jeigu pavasarį nėra vandens – kažko trūksta. Praeitas pavasaris buvo prastas. Potvynio beveik nebuvo. Dabar vėl kas rytą nubudus einu pirmiausia žiūrėti, ar jau pakilo vanduo. Jis matosi ir pro langą. Kitą sykį naktį prabudus pažvelgiu, kiek jis priartėjo. Pamatysite, jei vėjas pakils, dar daugiau vandens iš marių atvarys čia“, – apie potvynio stebėjimą pasakoja Teresė.

„Ar sunku gyventi žmogui apsuptam vandens? Net nežinau. Bent mes nejaučiame jokio sunkumo. Per tiek metų įpranti, prisitaikai. Gerai pamenu, kai pirmą kartą užėjo potvynis. Man buvo šešiolika metų. Ėjau iš miesto ir stebėjau, kaip vanduo artėja pievomis, semia keliuką. Stengiausi kuo greičiau eiti, kad spėčiau sausa pasiekti namus.

Anot pašnekovų, sunkumų kelia padariniai jam atslūgus. Vanduo, ledai suneša įvairių gamtos šiukšlių. Todėl išsausėjus pievomis tenka imtis darbo – švarinti daržus, kiemą ir apylinkes, rinkti šakas, stambesnius rąstus: „Taip prisirenkame ir malkų. Jas potvynis atneša tiesiog į kiemą.“

Potvynio vandens srovė į kanalus suneša ir upės žuvis: „Atplaukusios jos lieka kanale. Pavasariais čia žvejojame susėdę vienas šalia kito. Lydekas gaudome kaip stintas.“

Septyniasdešimt šešerių Teresė tikina, kad apie sunkumus kaime daugiau girdinti per televiziją. Pati apie juos nesusimąstanti:

„Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas. Man tėtis taip sakė – kol judi, tol gyveni. Tai visa ko variklis. Ar sunku gyventi kaime? Nemanau. Reikia įprasti. Jaunam žmogui galbūt nelengva, gal keista. O senam... Žinote, aš tiek metų mieste dirbau, gyvenau. Nenorėčiau ten gyventi. Ir dabar nueinu, stengiuosi kuo greičiau apsisukti. Einu pėsčiomis apie penkis kilometrus iki Šilutės. Mieste pasiimu pensiją, apsiprekinu ir vėl skubu atgal.“

Teresė sukiojasi po kiemą ir lenkia pirštus rodydama į gyvenamas kaimo sodybas – iš viso penkios.
Su pašnekovais kalbant lauke, pasigirsta LRT RADIJO vidudienio žinios. „Naujienų daugiausia gauname iš radijo, televizijos. Žiūrime LRT, taip pat galime pagauti 20 rusiškų televizijos kanalų. Be žinių nebūname – klausome, sekame.

Interneto neturiu. Ir gerai, kad neturiu. Knygas skaitau nuolat, net televizorių žiūrėdama. Labai mėgstu detektyvus, istorines knygas. Ko nemėgstu – meilės romanų. Ir filmų tokių nežiūriu. Turiu prikaupusi virš šimto knygų. Daugumą jų dar senais laikais nusipirkau. Būdavo jos pigios, grįždama iš darbo knygyne vis paimdavau vieną.“

Per potvynį į Bronislovo ir Aleonoros namus niekas neužklysta. Ant kalnelio stovintis namas pasiekiamas kelis šimtus metrų brendant aukštai apsemtu keliu. Vietomis vandens lygis siekia beveik metrą.

Iš Kretingos rajono šeima čia atsikėlė gyventi prieš keturiasdešimt metų. Per tiek laiko, pašnekovai tikina, yra įpratę prie potvynio ir jį lydinčios vienatvės. Dažniausiai tai trunka dvi–tris savaites.

„Pažįstamas paskambina iš Šyšos kaimo ir praneša, kad jo namą jau pila. Taip mes kasmet sužinome apie artėjantį vandenį. Sėdame į automobilį, lekiame į miestą. Apsiperkame būtinų prekių, maisto: duonos, mėsos, kruopų, miltų, druskos, aliejaus. Bulvių savų turime. Laikome ir kelias vištaites“, – pasakoja pensininkas Jonas Bronislovas Krištupas. Vyras daug laiko dirbo netoliese esančioje siurblinėje.

„Broniau, a tu pasiutai?“ – mums bešnekant, vyrui megztinį į lauką išneša Aleonora.

Pora pasakoja apie laiką potvynio izoliacijoje: „Ryte višteles palesinam, šunelius pamaitinam, malkų parsinešam. Buities darbai. Prie vienišumo pripranti. Turime du televizorius, telefoną. Prieš kelerius metus buvo sunkus potvynis. Tada užpylė spalio mėnesį ir iki pavasario vanduo laikėsi.

Kai potvynis prasideda, einame nuolatos žiūrėti. Paskui jau nebeįdomu – pro langą žvilgteli ir tiek.

Sėdime potvynio apsupti ir matome, kaip per televiziją pasakoja apie potvynį. Labai šiais metais gąsdina. Gal jūs žinote, ar Kaune žada paleisti marių vandenį?“