Nepotizmas brukamas po moters sijonu?

Apie profesinės erdvės ribotumą

Klausydami Šilutės rajono savivaldybės nuotolinio Tarybos posėdžio tiesioginės transliacijos, vykusios kovo 25-ąją, atkreipėme dėmesį į Tarybos narių susidomėjimą dėl Šilutės socialinių paslaugų centro veiklos. Šios biudžetinės įstaigos vadovė Reda Urbaitytė pristatė įstaigos 2020 metų veiklos ataskaitą ir atsakė į Tarybos narių klausimus. O štai vienas vadovės atsakymas buvo net „šiuolaikiškas“. Bet pirmiausia reikėtų susipažinti su socialinių paslaugų centro direktorės R. Urbaitytės sąvokos „socialinio darbuotojo profesionalumo erdvės ribotumas“ išaiškinimu. Priminsime, kad ši sąvoka vartojama veiklos ataskaitoje ir minima kaip viena iš įstaigos silpnybių.

„Tai, kai darbuotojas praranda pojūtį erdvėje dirbdamas kartu su klientu, pereina į asmeninius santykius, pradeda švęsti gimtadienius, nueina į asmeniškumus. Nėra ribos tarp darbo ir asmeninių reikalų su klientu. Tada perima situaciją klientas ir pradeda valdyti socialinį darbuotoją. Problema sprendžiama pakeičiant darbuotojui klientų grupę iš vienos paslaugos į kitą, kad nebūtų įvairių susiejimų, tarp jų - ir finansinių“, – teigė įstaigos vadovė.

Tačiau pažvelkime į platesnį šios sąvokos ratą, išeinantį už socialinio darbuotojo profesijos ribų. Juk panašiai galime taikyti ne tik minimai siaurai profesinei grupei. Yra nuomonių, kad toks „profesionalumo erdvės ribotumas“ gali būti ir įstaigų vadovų silpnybė, kur „klientu“ gali būti jam pavaldūs darbuotojai.

Nebuvo iš ko rinktis?

Būtent šiame kontekste ir buvo klausiama R. Urbaitytės apie galimą nepotizmą jos vadovaujamojoje įstaigoje. Štai Tarybos narė Lijana Jagintavičienė tiesiai šviesiai pasidomėjo: „Gal galite pakomentuoti, kiek jūsų šeimos narių įdarbinta, kiek jūsų draugių ir panašiai?“. Į tai atsakydama direktorė paminėjo savo mamą, dirbančią valytoja, kuri dirbo ir iki tampant jai įstaigos vadove. Tačiau tikriausiai Tarybos narė Sandra Tamašauskienė, turėdami daugiau informacijos apie galimą nepotizmą, neatlyžo ir klausinėjo daugiau.

Paaiškėjo, kad socialinių paslaugų centro vairuotoju dirba direktorės gyvenimo draugas, liaudiškai tariant - sugyventinis. Dėl šio žmogaus įdarbinimo R. Urbaitytė teisinosi: „Nebuvo iš ko rinktis, karantinas, neįmanoma surasti todėl, kad yra darbo valandos labai anksti ryte, paskui yra didelis laiko tarpas. Kai atsiras žmogus, kuris norės taip dirbti, bus palaisvinta ta vieta ir dirbs kitas žmogus“.

Iš šio atsakymo beveik galime daryti išvadą, kad įstaigos direktorė yra autoritarinis valdytojas, kad tik jos valia galima priimti ir atleisti žmogų iš darbo. Panašu, kad Darbo kodeksas nėra veiklą reglamentuojantis dokumentas. Darbuotojo atleidimui yra numatyti atitinkami pagrindai ir tam tikros išmokos, nežiūrint į giminystės ar kitokius ryšius. O dar pikti liežuviai plaka, kad šis vairuotojas dirba išskirtinėmis sąlygomis. Sakoma, kad direktorės draugas dirba apie pusvalandį ryte, prieš prasidedant darbo valandoms, ir pusvalandį darbo dienos pabaigoje. O atlyginimas mokamas kaip už pilną etatą, jei tikėsime įstaigos skelbiama informacija apie vidutinį darbo užmokestį.

Ar tai nėra nepotizmo apraiška? Šis klausimas neramina ne vieną Tarybos narį.

Draugus keisiu kasdien

Tačiau įžūlumo ir nepagarbos ženklas visuomenei aukščiausiu lygiu buvo parodytas tos pačios direktorės, kai ji įvaryta į kampą dėl šeimos narių, dirbančių jos vadovaujamoje įstaigoje. Jei prisiminsime tai, kad pradžioje R. Urbaitytė paminėjo vieną šeimos narį, dirbantį socialinių paslaugų centre. Tačiau diskusijoje išaiškėjus, jog dar dirba ir jos gyvenimo draugas, direktorės tiesiai šviesiai paklausta: ar jo nelaiko šeimos nariu. Klausiantysis bei kiti posėdžio dalyviai ir žiūrovai greičiausiai tikėjosi kažkokio pasiteisinimo, bet tik ne vulgaraus atsakymo, nuskambėjusio iš moters, vadovaujančios socialinių paslaugų įstaigai.

„Šiaip gyvenimo draugus aš galiu keisti kiekvieną dieną“, – rėžė kaip reikiant R. Urbaitytė.

Taip gali kalbėti tik žemos socialinės atsakomybės moteris arba vadovas, jau patiriantis „profesionalumo erdvės ribotumą“. O jeigu taip, tai, pagal pačios vadovės sampratą, ar ne jai pačiai laikas keisti klientų grupę? Į tai tikriausiai turėtų atsižvelgti ir kompetentingi Savivaldybės vadovai.

Partnerystės samprata

Tačiau kaip įmanoma pasiekti tokį asmens degradacijos lygį, net ir ginant asmeninį interesą ten, kur jo neturėtų būti, liks mįsle. Redakcijos žiniomis, ši moteris, vadovaujanti socialinių paslaugų centrui, kuriame įdarbintas vairuotoju jos šeimos narys, kartu su juo turi susilaukusi vaikų. Žmogaus teisų gidas tokią situaciją įvardina kaip partnerystę. Glaudūs asmeniniai santykiai, kurie atsirado be teisinio pripažinimo, taip pat gali būti šeimos santykiai.

„Nesusituokusi pora, kuri keletą metų gyvena kartu ir turi bendrą vaiką, bus laikoma šeima“, ­– teigiama minėtame leidinyje. Taigi, net ir kiekvieną dieną kaitaliojant gyvenimo draugus, jau esamos šeimos faktą direktorei vargu ar pavyks paneigti. Tai štai toks mini serialas atsiranda lygioje vietoje. Įdomu būtų ir jo tęsinį pamatyti...