Administracijos direktorių kaltina nuvarius į kapus pavaldinį

Direktorius apkaltintas „susidorojimu“

Šilutiškė, kurios vardas ir pavardė redakcijai žinomi, prieš kelias dienas kreipėsi į vieną Tarybos narę laišku. Jame moteris išliejo skausmą ir nuoskaudas dėl vyro mirties, kurios galimos priežastys - jo buvusioje darbovietėje. O žmogus dirbo ne kur kitur - Šilutės rajono savivaldybės administracijoje. Daug paslapčių šis specialistas nusinešė į kapą, tačiau dalis jų atskleidžiama našlės laiške. Šis laiškas buvo išplatintas visiems Tarybos nariams. Savo skaitytojams pateikiame sutrumpintą laiško versiją:

„Praėjo jau laiko, tai galiu lengviau mąstyti ir išdėstyti savo mintis. Norėčiau pasakyti tai, kas mane žeidžia ir žeidžia mano mirusio  vyro O. A. atminimą. Noriu pareikšti apgailestavimą apie administracijos direktorių V. Pozingį. Keista, kad tokie dalykai vyksta savivaldybėje ir politikas gali leisti taip neetiškai elgtis. Savivaldybėje kalbama, kad mano vyrą V. Pozingis „norėjo išėsti“. Taip, tai tiesa. Skaudi man tiesa. Dar jam gyvam esant, V. Pozingis su pasimėgavimu kartojo: “Vieną sutvarkiau, ir kitą sutvarkysiu“. Kaip gali politikas, savivaldybės administracijos direktorius taip kalbėti? Kokie kuriami savitarpio darbo santykiai? Kur politinė kultūra? Ir ar tai nemenkina savivaldybės reputacijos? Kodėl V. Pozingis norėjo atsikratyti O.? Nes jis buvo tvirto stuburo, ir, manau, priešinosi administracijos direktoriui. Dažnai sakydavo O., kad savivaldybė yra V. Pozingio UAB. Ir visi jam bijo priešintis. Apie tą baimę jis dažnai kalbėdavo. Jeigu būtų sukurta audito grupė ir įvertintų mano mirusio vyro darbo krūvį, gal galėtų teigti, kad fiziškai buvo primesta per daug darbų. Jo kabinete krūvos krūvos segtuvų... Taigi, manau, yra krūvio kartelė (kaip ir mano darbe) darbo sutartyse yra numatyta, tai ar ne tyčia buvo kraunami darbai. Sakydavo vyras: “Krauna ir krauna, ir nebesuspėju“. Mano vyrui administracijos direktorius sumažino 50 procentų priedą ir net nepaaiškino kodėl? Ir per pirmą pandemiją, ir per antrą pandemiją dirbo ne nuotoliniu būdu, nuotolinis darbas jam buvo neleistinas (prašau tai irgi išsiaiškinti). Tai administracijos direktorius gerbdamas atsidavimą darbui ir riziką sveikata galėjo įvertinti mano vyro pastangas ir skirti priedą. Bet jis neskirtas – argumentuotų paaiškinimų kodėl – nėra. Į vietą buvo paruoštas kitas žmogus - palankesnis ir savas. (Apie tai vyras irgi užsimindavo - nes nebuvo klapčiukas). Tai noriu prašyti, kad skiriant į šią labai finansiškai svarbią vietą būtų įvertinti asmeniniai santykiai su V. Pozingiu. Čia tik mano nuomonė ir pastaba – atitinkamos institucijos yra labiau profesionalios šiuo klausimu. Tikiu ir tarybos kompetencija ir pilietine atsakomybe. Gėdos jausmą jaučiu, kad šiais laikais europietiškoje valstybėje tokios intrigos rezgamos – rezgamos mažame savame mieste – kokio įžūlumo reikia turėti taip nežmogiškai elgtis. Tai ką aš turiu sakyti savo mokiniams: „Būkite žmogui priešai, siekite asmeninės naudos, žeminkit kitą žmogų, kuris yra silpnesnis. Šalin visas valstybės sukurtas etiketo normas – siekit tik savo naudos...“  Ne – niekada. Aš esu mokytoja ir auginu jaunąją kartą pagal Maironio, V. Kudirkos, tremtinių, partizanų, išeivių dvasią. Aš kalbu apie dorą. Prašau teisingumo. Galvokime visi apie pagarbą. Man gėda, kai sako savivaldybės darbuotojai tą šlykščią frazę: „Suėdė žmogų“ – primena baudžiavą. Noriu, kad tokių politikų ar tokių politinių nuostatų nebūtų mūsų rajone.“ (kalba netaisyta, - red. pastaba).

Situacija nevienareikšmė

Pirmiausia laiške kalbama apie sudėtingą situaciją valstybės įstaigoje, kurios vadovu skiriamas asmuo politinio pasitikėjimo pagrindu. Pro užsitrenkiančių durų plyšį, nepaneigtų manipuliacijų dėka, į Savivaldybės tarybą prasprūdęs „valstietis“ V. Pozingis atsisakė šio mandato. Vardan koalicinėje daugumoje išsiderėto Savivaldybės administracijos vadovo posto. Visi politikai kovoja dėl postų ir politinių partijų valdžios siekis, nukreiptas politinės partijos programai įgyvendinti, yra normalus reiškinys, visiškai priimtinas demokratinėje visuomenėje. Tačiau šio politiko veiksmuose matome kitokius dalykus.

Apie juos ir kalba mirusio Savivaldybės darbuotojo našlė, įtardama apie nuolatinės baimės dėl ateities darbe sėjimą iš vadovo kabineto. Deja, apie autoritarinius V. Pozingio vadovavimo metodus teko jau girdėti ne iš vieno žmogaus, tačiau jie, drebėdami dėl darbo vietos, apsiriboja tik neformaliomis kalbomis. Tačiau geriausiai žmogų apibūdina jo darbai, o ne tušti žodžiai. Per tuos porą metų, kai V. Pozingis vadovauja Savivaldybės administracijai, įvyko šios įstaigos struktūriniai pakitimai.

Apie juos rašėme 2020–01–24 „Šilokarčemos“ 7-ame numeryje: „Valdžia koreguoja administracinių funkcijų vykdytojo struktūrą“ .Tuomet buvo deklaruojama, kad taip siekiama optimizuoti įstaigos veiklą ir apjungiant skyrius, ir tikimasi sumažinti veiklos kaštų sąnaudas. Tačiau kokio rezultato pasiekta? Analizuojant skelbiamą internetinėje svetainėje administracijos informaciją apie vidutinį darbo užmokestį per dvejus metus ir juos lyginant tarpusavyje, pastebime, kad išties sumažėjo darbuotojų skaičius. Šie nežymūs pokyčiai palietė vadovaujančio lygmens pareigybes. O štai darbo užmokesčio sąnaudos pakilo kone dvidešimt penkiais tūkstančiais eurų. Ir kas paneigs, kad deklaruojamas administracinės ir finansinės naštos mažinimas buvo ne kas kitas, kaip kėdžių perstumdymas lojalumo pagrindu?

Vengiama viešumo

Tai viena medalio pusė, kuri galimai netiesiogiai patvirtina našlės metamus kaltinimus V. Pozingiui. Kita vertus, kad šis politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas nevengia ir slėpti nuo visuomenės informaciją, prisidengdamas iškreiptu įstatymų traktavimu. „Šilokarčema“ ne kartą kreipėsi į administracijos direktorių prašydama paviešinti vienus ar kitus pirkimo dokumentus, apie administracijos įsigyjamas veiklos prekes. Tačiau direktorius atsakinėja, kad tai komercinė paslaptis, kurios jis negali atskleisti, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymu. Apie tai galima išsamiau paskaityti 2020–02–07 „Šilokarčemos“ 11-ame numeryje „Prisidengus komercinės paslapties šydu“. Tokie faktai taip pat byloja ne politiko naudai ir galimai pagrindžia moters girdėtus iš velionio vyro žodžius: „Savivaldybė yra V. Pozingio UAB“.

V. Pozingis stebisi

Administracijos direktorius V. Pozingis „Šilokarčemai“ patvirtino, kad yra  susipažinęs su velionio darbuotojo žmonos raštu. Politikas sako esąs nustebintas dėl to. Jam nesuprantama, kodėl apie tai kalbama po žmogaus mirties, nors buvo galima visada  ateiti ir spręsti iškilusias problemas. Pasak V. Pozingio, su velioniu visada buvo normalūs darbiniai santykiai ir spaudimas šiam darbuotojui nebuvo daromas. Anaiptol, jam buvo mokami priedai ir drausminių nuobaudų jis neturėjo.

Administracijos direktorius teigė, kad jam keistokai atrodo priekaištai, atsirandantys po žmogaus mirties. Tačiau jis nelinkęs kvestionuoti moters veiksmų ir visada atviras pokalbiui.

Po pokalbio su administracijos direktoriumi, kažkodėl atmintyje iškilo M. Bulgakovo romano epizodas. Pastarajame aprašomas hipnozės seansas, po kurio žiūrovai liko nuogi. Ar šio politiko nuostaba iš tikrųjų nuoširdi, ar už jos slepiasi pats Volandas?

Žmonės valdomi baime?

Iš tiesų, kodėl priekaištai atsiranda po to, kai žmogaus nebėra? Galbūt yra kažkokių negerumų, galbūt vadovavimo metodai nėra pernelyg demokratiški, o persisunkę autoritarizmu ir asmenine nauda? Tačiau kodėl kalbama tik tada, kai kas nors išeina negrįžtamai? Apie tą patį taip pat minėjo ir V. Pozingis, stebėdamasis: „Kas gi trukdo ateitis ir pasikalbėti“. Iš tiesų, kas trukdo žmonėms atstovėti savo teises? BAIMĖ! Šnabždesiai užkulisiuose, kurių aidas atsikartoja tarp draugų ir giminių, jų turinys pirštu beda į žmogaus neprigimtinę, o į išugdytą baimės jausmą.

Baimė veikia žmonių sąmonę ir verčia paklusti, būti valdžios viršūnėlių įrankiais ir netgi vergauti atskirais atvejais. Apie tokį atvejį buvo rašoma „Šilokarčemos 2019 metų 94-ame numeryje: „Vergovė savivaldybės garaže?“. Vieni, vedami baimės, prisitaiko prie jos ir turi vilčių tolimesnei karjerai ar darbo užmokesčio didėjimui, kiti patyliukais kužda užkulisiuose, o nesutikę su tokia „nusistovėjusia“ tvarka anksčiau ar vėliau lieka kitapus sienų.

Apie tai ir byloja ne taip seniai vykusios „žiurkių“ paieškos už baltųjų rūmų sienos, po vieno įrašo paviešinimo spaudoje. Deja, tos paieškos liko bevaisės, nes, reikia pripažinti, kad klasika apie nedorų darbų neišvengiamą viešumą nesensta. Ir raganų medžioklių efektas yra tik laikinas dalykas, kaip autoritarizmo įgyvendinimui pasitelkta priemonė.