Sielų ganytojas R. Saunorius: „Esu ieškotojas, smalsus žmogus“

Maloniai sutiktos, paklausėme:

- Artėja tikrasis pavasaris ir Velykų šventės. Kokios kasdienės nuotaikos pakelia jus rytą ir lydi visą dieną?

- Kiekvienas atsikėlimas rytą – džiugesio akimirka dėl to, kad galiu matyti saulę, kad esu sveikas, kad turiu rankas, galiu persižegnoti ir pasisveikinti su Dievu. Džiaugiuosi kiekviena diena kaip dovana už tą stebuklą būti, už gyvybę, už žmones, su kuriais esame, dirbame.

- Į mūsų miesto Šv. Kryžiaus bažnyčią buvote paskirtas 2017 m. liepos 10 d. Esate religijos mokslų magistras. Gal paaiškintumėte ir kitas jūsų pareigas apibrėžiančias reikšmes: dekanas, kanauninkas, baž t. lic.

- Dekanas – tiesioginė pareigybė, kanauninkas – garbės titulas, o bažnytinės teisės licenciato vardą įsigijau 2003-2007 metais studijuodamas Popiežiškajame Laterano universitete Romoje. Iš pradžių nemokėjau iltalų kalbos. Dėl to buvo ne vienas ir linksmas nuotykis: kai tikintieji sužinojo, jog aš dar gerai nemoku italų kalbos, rinkdavosi mane išpažinčiai, kad greičiau atleisčiau nuodėmes. Aš taip ir darydavau (juokiasi). Bet reikėjo išmokti. Universiteto baigiamąjį darbą „IL RUOLO DEL LEGATO PONTFICIO DAL PUNTO DI VISTA STORICO, TEOLOGICO E GIURIDICO“ parašiau italų kalba.

- Pirmąjį magistro darbą tema „Dekalogo turinys psalmyne“ apgynėte baigdamas Telšių kunigų seminariją. Gal truputėlį pakomentuotumėte darbo turinį?

- Temą pasiūlė mano dėstytojas ir neapsiriko: buvo labai įdomu studijuoti psalmių turinį. Žinote, psalmės – giesmės. Dovydo psalmės. Jos giliamintės ir labai poetiški kūriniai.

- Ir jūs tą turinį radote?

- Taip, man patinka tyrinėti, ieškoti, esu gana smalsus žmogus.

- Sudomino ir kitos Telšių seminarijos magistrantų darbų temos. Pvz., „Žmogus – Dievo ir šėtono objektas. Požiūris į žmogiškąją būtį ir teologines paraleles bei skirtumai Šv. Rašto Pradžios knygoje ir J. V. Gėtės Fausto įvadinėje dalyje „Prologas Danguje”. Peršasi mintis, kad studijos kunigų seminarijoje turi gana platų humanitarinį-filosofinį lauką. Ar patvirtintumėte ir praplėstumėte šį teiginį?

- Jau prasitariau – esu ieškotojas, smalsus žmogus. Daug atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus randu Šventajame Rašte. Nors kartais šviesos gali rasti paprasčiausiame darbe. Pasiruošimas būti kunigu trunka septynerius metus. Pirmieji metai - savotiškas pasiruošimo laikotarpis. Po to dvejus metus studijuojama filosofija, ir ketveri metai teologijos mokslų: dogmos, moralės tiesos, Šventojo Rašto studijos. Svarbiausias dalykas – teologija, bet ir kiti dalykai labai svarbūs. Ir humanitariniai, ir filosofiniai.

- Kiek toji patirtis jau vėliau, einant dvasinę tarnystę, atliekant kasdienes pareigas, yra tam tikra atrama? O gal atsiranda kitos, ne mažiau svarbios?

- Jau turbūt sakiau: esame pasišventę tarnauti Dievui ir žmonėms, o žmogaus dvasiai iš tiesų dažnai prireikia įvairių atramos taškų. Tenka į daug ką gilintis, ieškoti, bet, kai atsikėlęs rytą padėkoji Dievui už gyvenimą, pajunti, kad bet kuris darbas yra prasmingas.

- Bet būna ir sunkių dienų. Juk sakoma: ką Dievas myli, tam ir kryželį duoda.

- Taip. Bet niekada tokio, kad nepakeltum.

- Esu (I.A.) ypatingos dienos Kauno kunigų seminarijoje liudytoja. Sovietmečiu, religinių draudimų laikais, su vienuoliktokų klase atsidūrėme prie atvirų seminarijos vartų. Vakarykščiai vyko įšventinimo į kunigus apeigos, todėl saulėtą rytą čia tebebuvo gyva šventinė nuotaika. Mus, kaip svečius, pakvietė į seminarijos kiemą, koplyčią, visur vedžiojo kaip tik vakarykščiai įšventintas jaunas kunigas. Mus stebino, domino ir džiugino pasaulis, kuris tuo metu mums buvo užgintas. Bet už viską giliausiai įsirėžė į atmintį švytintis ir be galo laimingas to jauno kunigo veidas. Jis tiesiog spinduliavo ypatinga šviesa. Papasakokite apie savo pasiryžimą tapti kunigu, apie pašaukimą, apie išsipildymą.

- Gimiau ir užaugau Varniuose. Dar mažą mane močiutė vesdavosi į bažnyčią. Man be galo patiko, kad mistrantai vilki baltais rūbais, kad jie patarnauja kunigui, nuplauna jam rankas, kad bažnyčioje skamba muzika, gražios giesmės. Daug vėliau supratau, kad bažnyčios varpų skambėjimas skirtas kaip palaiminimas visiems – gyviems ir mirusiems. Man patiko buvimas ir darbas bažnyčioje. Dar vaiku būdamas labai džiaugiausi, kad ir aš galiu patarnauti per mišias kunigui, paskui keletą metų buvau Varnių bažnyčios zakristijonas. Tada ėmiau suprasti, kad noriu pažvelgti į žmogaus dvasinį pasaulį, padėti išspręsti problemas, būti jų džiaugsmo liudininku. Pas vyskupą Antaną Vaičių mane palydėjo Varnių kanauninkas Jonas Petrauskis. 1995 metais tapau seminaristu. Iš pradžių pirmakursių buvo 21, baigėme penkiese ir iki šiol bendraujame: susitinkame ne tik šventėse, diskutuojame, kalbamės apie įvairius kunigui svarbius dalykus.

- Kur dirbote anksčiau? Kaip priėmėte paskyrimą dirbti Šilutėje Šv. Kryžiaus bažnyčioje? Kokių turėjote lūkesčių, kaip jie pildėsi, kaip siekėte jų įgyvendinimo?

- Kai 2001 metais vyskupui Antanui Vaičiui sukako 75-eri metai, į Telšių vyskupiją atvyko vyskupas Jonas Boruta, kuris paskyrė mane laikinai savo asmeniniu sekretoriumi. Po pusės metų paklausiau, kada tas laikinumas baigsis, po to dar kartą, pagaliau 2002 metais, rugpjūčio 25 d., kai man sukako 25 metai, buvau įšventintas į kunigus. O jau 2003 metais išvykau studijuoti į Italiją. Joje praleidau ketverius metus. Baigęs studijas Popiežiškajame Laterano universitete, ilgokai dirbau atsakingą darbą Telšių vyskupijoje, t. p. dėsčiau seminarijos  studentams bažnytinę teisę. Kai gavau vyskupo Kęstučio Kėvalo pasiūlymą vykti dirbti į Šilutę, turėjau laiko keletą dienų pagalvoti. Atvykau į Šilutę. Prisipažinsiu, kad iš pradžių didelio entuziazmo nepajutau, pasitiko visai svetimas kraštas. Tačiau supratau, kad laukia rimtas darbas, o ir vyskupo prašymas – man įsakymas. Ir štai aš Šilutėje nuo 2017-ųjų metų dirbu Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Džiaugiuosi, kad esu apsuptas nuostabiai gerų žmonių, aš niekada nesu paliktas vienas. Džiaugiuosi, kad pavyko bažnyčioje kai ką pakeisti ar atnaujinti. Mes esame dėl žmonių paskirti, norisi padaryti, kad žmonių širdys džiaugtųsi, kad Dievą mes garbintume ne sušalę, ne pikti, o gerai nusiteikę.  

Iš tiesų be galo malonu, kad bažnyčioje šildomos grindys, nauji suolai, daugiau šviesių dažų, atnaujinamos altorių dalys. Išmoningai paliktas ir senųjų grindų fragmentas. Jaučiame, kad atsinaujinanti bažnyčia aktualizuoja ir praeitį – istoriją, kuri vienaip ar kitaip suteikia žmogui vidinio tvirtumo. Neabejoju, kad tai dar vienas jūsų apmąstytų svarbiųjų gyvenimo dalykų.

- Parapijos bendruomenėje turite nemažai talkininkų. Veikia parapijos choras, Marijos legionas, Caritas, vaikų rengimo Pirmajai Komunijai ir sužadėtinių rengimo katalikiškai santuokai grupės, talkina mistrantai, tačiau miesto (o ir rajono) gyventojai nedaug ką težino apie jų veiklą. Ar nemanote, jog vis tik reikėtų pateikti daugiau informacijos, gal spaudoje, gal pasitelkiant informacines technologijas ir kt.

- Dveji metai buvo aktyvaus darbo, o prieš metus prasidėjusi pandemija sujaukė visus planus. Bažnyčioje nevyko pamaldos, nebuvo vestuvių, neorganizuojami mokymai. Tikiu, kad viskas pagaliau pakryps į gerąją pusę, ir mes dirbsime kaip seniau. Į bažnyčią sugrįžta vis daugiau tikinčiųjų, tačiau visada primenu, kad turime būti atsargūs ir saugoti vieni kitus. Aš pats pradėjau administruoti Šilutės katalikų parapijos feisbuko puslapį, kuriame bus nuolat atnaujinama informacija apie parapijos veiklą. Palaikau glaudžius ryšius su Šilutės Pamario pagrindine mokykla. Iki pandemijos buvau kviečiamas į renginius ir mokyklos šventes bei susitikimus klasėse. Prisimenu abipusiai įdomų ir naudingą susitikimą su Šilutės Rotary klubo narias, kuriems buvo įdomu sužinoti, kodėl kunigai vilki skirtingų spalvų drabužius (tai baltus, tai mėlynus, tai žalius), kodėl skamba vis kitos maldos, ką reiškia septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus ir t. t. Tikiuosime, kad bendradarbiavimą pratęsime, kad į repeticijas rinksis visi choristai ir vyks kita veikla. Aš esu optimistas, tikiu, kad su Dievo palaima viskas susitvarkys ir gyvenimas grįš į senas vėžes.

- Tikriausiai net tie, kurie ateina į bažnyčią tik švenčių proga, užklysta ieškodami vidinės santarvės su savimi, apskritai, atsidūrę bažnyčioje, negali paneigti sielą veikiančios įtaigos. O gal bažnyčia gali būti gana paveiki dorovės institucija? Ne moralais, prisakymais, pamokymais, o tiesiog išmintinga emocija. Iki šiol įsimintiną išgyvenimą paliko M. K. Čiurlionio kvartetas, grojęs F. J. Haidno „Septyni paskutiniai mūsų Atpirkėjo žodžiai ant kryžiaus“, „Giesmių giesmelės“ ir „Gegužio giesmės“ koncertai. Daugiau nei prieš dešimtmetį su Šilutės pirmosios gimnazijos mokiniais esame rengę abiturientų palaiminimo valandą prieš paskutinį skambutį, poetinį vakarojimą su V. Mačernio poezija, čia stebėjome K. Ostrausko „Vaižgantą” su aktoriumi F. Jakščiu. Ir tą ypatingą atspalvį, sakytum, dorovinį skaidrumą suteikia bažnyčios aplinka. Ar svarstote apie tokią galimą ateityje edukacinę, paskaitinę veiklą parapijiečiams? Kokios paramos reikėtų iš bendruomenės narių, visuomeninių institucijų?

- Į kai kuriuos klausimus jau atsakiau. Esame komanda, priimu naujas idėjas ir stengiuosi jas įgyvendinti. Iki šiol atmintyje išlikęs, tikiuosi ir parapijiečių, Čiurlionio kvarteto „Septyni paskutiniai mūsų Atpirkėjo žodžiai ant kryžiaus”, Ruslano Kirilkino atliekamų giesmių vakaras. Kai Ruslanas pradėjo giedoti „Marija Marija“, atrodė, kad visų širdys ištrūks iš krūtinės. Tikiuosi, kad vėl galėsime gyvai minėti Motinos ir Tėvo dienas, kai vaikučiai tėveliams dovanoja savo rankų darbo dovanėles, kad vėl galėsime gyvai su mokiniais bendrauti mokyklose. Kad vėl skambės mūsų bažnyčios choro atliekamos giesmės ir daugelis kitų, parapijiečius vienijančių ir artinančių prie Dievo dalykų.

- Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį, už be galo jaukų ir giedrą laiką, už svetingumą. Gražių ir šiltų Velykų.

Kai palikome svetingus parapijos namus, atsisveikinome su giedriu optimizmu, viltingai laukiančiu karantino pabaigos, didelės erudicijos ir plataus išsilavinimo žmogumi, kunigu klebonu, supratome, kad mūsų klausimai neatskleidė pačios svarbiausios jo asmenybės paskirties. Ne parapijiečiams taip reikalingos fizinės petvarkos bažnyčioje ir jos aplinkoje tikslas, o didžiulis troškimas atverti mums, paprastiems tikintiesiems, tą paslaptingą ir protu neaprėpiamą Dievo pasaulį, kurio nespėjame nei pamatyti, nei pajusti, o kartais net suvokti esant.