Priklausomybė nuo azartinių lošimų atėmė viską: atsitokėjo tik praradęs laisvę

Apie tai, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų gali turėti skaudžių pasekmių, pasakoja savo kailiu tai patyręs buvęs radijo laidų vedėjas ir renginių organizatorius Paulius Bukauskas. Dėl šio žalingo įpročio jam teko trejus metus praleisti įkalinimo įstaigoje.

Taip pat savo įžvalgomis ir patarimais dalijasi Respublikinio priklausomybės ligų centro, Klaipėdos filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, gydytojas psichiatras Pavel Osipov.

Sukuriama lengvai gaunamų pinigų iliuzija

Seniau buvo lošiama su kauliukais, tačiau šiandien vyrauja begalė azartinių lošimų alternatyvų – pradedant rulete ar pokeriu ir baigiant įvairiais internetiniais lošimais.

Pasak gydytojo psichiatro P. Osipov, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad lošimai ir lažybos internetu itin populiarėja, o pirmą kartą pabandžiusių lošti amžius jaunėja – manoma, kad šie procesai galimai susiję.

Nors rekreacinis arba laisvalaikio lošimas numato pramogą, nesukeliančią pačiam lošėjui arba jo artimiesiems žalos ir diskomforto, yra labai plona linija tarp nekaltos pramogos ir gyvenimą kardinaliai keičiančių pasekmių.

„Jeigu jums kada nors teko pralošti daugiau, nei jūs planavote, skirti šiai pramogai daugiau laiko, nei norėjote, skolintis pinigų lošti, slėpti lošimą nuo kitų žmonių, jausti gėdą, kaltę ar apgailestavimą dėl tokio žaidimo rezultatų – greičiausiai kalba eina jau ne apie pramogą, bet apie probleminį lošimą, o galimai net ir apie priklausomybę“, – atkreipia dėmesį gydytojas psichiatras P. Osipov.

Galvodavo vien apie tai, kaip atiduoti skolas

Buvęs radijo laidų vedėjas ir renginių organizatorius P. Bukauskas pripažįsta, kad daug metų apsilankymai lošimų namuose jam buvo lyg užėjimas į kavinę atsigerti kavos, tik po kurio laiko toje „kavinėje“ jis pradėjo leisti kiauras dienas, nebekeldavo telefono ragelio, mažai valgydavo ir miegodavo. Iš pradžių lošdavo iš savų pinigų, tačiau vėliau pradėjo skolintis iš artimųjų ir pažįstamų.

„Kol nebūdavau lošimų namuose, galvodavau tik apie tai, kaip padengti savo skolas, o galiausiai tai privedė prie nelegalių ir kvailų dalykų. Imdavau kreditus savo tuometinės gyvenimo draugės vardu, pirkdavau prekes, už kurias įteikdavau vekselius ir žadėdavau pinigus sumokėti vėliau, tačiau to nepadarydavau. Taip pat skolindavausi įvairius daiktus iš pažįstamų ir meluodavau, kad naudojuosi, iš tiesų užstatydavau juos lombarde ir už gautus pinigus lošdavau. Kelis kartus tai puikiai pavyko ir daiktus sėkmingai grąžinau savininkams, tačiau labai greitai prasilošiau ir prasiskolinau dar daugiau“, – pasakoja P. Bukauskas.

Galiausiai dėl vagysčių žmonės jį pradėjo skųsti policijai ir buvo iškelti keli ikiteisminiai tyrimai, todėl tuo metu P. Bukauskas buvo ne tik prasilošęs, bet ir turintis reikalų su teisėsauga.

Sustabdė tik įkalinimo įstaiga

Kadangi vyras dirbo ne tik radijuje, bet ir intensyviai organizuodavo bei vesdavo įvairiausius renginius, jo darbas ir karjera itin glaudžiai siejosi su reputacija ir prestižu.

„Savo karjerą galutinai sužlugdžiau labai greitai – kai viešumoje pasirodė straipsniai su informacija apie man iškeltus ikiteisminius tyrimus. Sužinojus tiesą mane nedelsiant išmetė iš darbo radijuje, dėl renginių niekas nebesikreipdavo, o tuomet skolos jau buvo didžiulės, todėl nežinojau, kaip iš viso to išbristi.“

Nebematydamas kitos galimybės vyras išvyko į Airiją, kurioje gyveno ir dirbo, kol vieną dieną internete perskaitė tai, kad dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis. Ilgai nesvarstęs jis pats nuėjo į policijos nuovadą ir buvo suimtas – vienus metus kalėjo Airijoje, vėliau buvo perkeltas į Lietuvą.

„Manau, kiekvienam žmogui viskas priklauso nuo konkretaus lūžio taško ir tai yra labai ilgas procesas, reikalaujantis daug sunkaus darbo. Mano atveju, tai įvyko jau patekus į kalėjimą, ir prabuvus ne vieną, ne dvi dienas, bet kelis mėnesius, kol iš esmės pradėjau atgauti blaivų protą, adekvačiai vertinti viską, kas įvyko, ir suprasti, kad per savo priklausomybę ir klaidas praradau tai, kas žmogui gyvenime yra svarbiausia – laisvę“, – pasakoja P. Bukauskas.

„Privalau žvelgti į priekį“

Pasak gydytojo psichiatro, norint kontroliuoti priklausomybę, esminis žingsnis yra įvardinti, kas vyksta, ir nustoti traktuoti tai tik per asmeninės galios prizmę – „galiu – negaliu.“

„Žmogaus sprendimas atsisakyti žalingų elgesio modelių turėtų remtis sąmoningu pasirinkimu – „ir noriu, ir galiu, bet pasirenku to nedaryti“, – pažymi gydytojas psichiatras, pridurdamas, kad svarbiausi sėkmės kriterijai – nelikti vienam, išmokti rūpintis savimi ir priimti kitų žmonių pagalbą.

Be to, pasakodamas savo istoriją P. Bukauskas pabrėžia, kad reikia suvokti tai, jog priklausomybė nėra paprastas susirgimas kaip, pavyzdžiui, gripas, kuomet žmogus fiziškai jaučiasi blogai ir supranta, kad reikia gerti vaistus. Šiuo atveju taip nenutinka, nes tik labai vėlyvoje stadijoje pradedama suvokti priklausomybės spąstus, todėl itin svarbu turėti artimą aplinką, kuri būtų su tavimi labai atvira, o tu, savo atžvilgiu, taip pat būtum su jais atviras ir pripažintum, kad reikia pagalbos.

Išgyvenus košmarą šiandien P. Bukauskui pačiam sunku patikėti tuo, kas vyko. Nors kiekviena diena laisvėje atneša vis daugiau optimizmo, padarytos klaidos yra nepamirštamos.

„Kad ir kaip neblogai dabar man sektųsi, praeities šleifas uždeda didžiulę juodą dėmę ir prireiks daugelio metų norint ją bent šiek tiek nubalinti. Tačiau suprantu, kad tai yra dar viena pasekmė, su kuria turiu susigyventi ir privalau žvelgti į priekį“, –  sako P. Bukauskas.