Teisininkas, pakilęs virš kasdienybės

Domisi orbų gyvenimu

Sigitas pasinėręs į orbų nagrinėjimą. Pats žodis „orbai“ negirdėtas, teko panaršyti visažinį googlą. Orbai ten apibūdinami kaip kito pasaulio meilės ir išminties pasiuntiniai. „Sudomino Dianos Cooper knyga „Orbai. Meilės ir išminties pasiuntiniai“. Su autore susisiekiau feisbuko pagalba ir įkritau į šią sritį“, - pasakojo S. Lebeckis.

Jis puikiai sugyvena su orbais - jam pavyksta juos nufotografuoti. Taip pasiseka toli gražu ne kiekvienam. Pasak specialistų, reikia būti nusipelniusiam, gal paprasčiau kalbant - pelniusiam karmos taškų. Tokių fotografijų Sigito kolekcijoje yra nemažai. Užfiksuotus orbus Sigitas siųsdavo Dianai Cooper, knygų apie pomirtinį gyvenimą autorei. Tada aptardavo, konsultuodavosi.

Pasak Sigito, kiekvienas orbas, kaip pirštų anspaudas – skirtingas. Kartais orbe galima įžvelgti žmogaus pavidalą, kartais – raštus. Yra tekę Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje užfiksuoti orbą. Jo pavidalas primena jos fundatorių H. Šojų.

Daug šiurpinančių istorijų šia tema pasakojo Sigitas. Ir pats sakė dažnai kai kur jaučiasi tarsi sukaustytas, tarsi kažkas greta būtų, jaučiasi kažkieno stebimas. Orbai yra užfiksuoti ir prie gyvūnų. Sigitas visai neslėpdamas prisipažino, kad paskutiniu metu, apie metus laiko, nepavyksta jų užfiksuoti. „Gal mano dvasia sublogėjo, gal šunybę kokią iškrėčiau nė nežinodamas“, - svarstė. Anot Sigito, tokie pojūčiai žmogui arba duoti Aukščiausiojo, arba ne. Turi būti energetiškai stiprus, geras, doras žmogus, tada orbus gali jausti, o kartais net užfiksuoti. Taip sako pomirtinio gyvenimo tyrinėtojai.

Pokalbį ketinome pradėti apie poeziją, meną, o pakrypo link meilės ir išminties angelų – orbų. Tad gal jie ir įkvepia Sigitą kurti? „Ne, tai įtakos neturi. Šiuo metu pasinėręs į paveikslų kūrimą kompiuterio pagalba. Kompiuteris man – viskas: darbas, kūryba. Ir paskutinieji mano darbai sukurti kompiuterio programomis. Būdavo smagiau teptuku, aliejiniais dažais, akvarele, guašu, ant drobės... Bet šiuo metu Mūzos apleido“, - pasakojo Sigitas.

Advokato kūrybos spalvos

S. Lebeckio tapytuose paveiksluose dominuoja mėlyna, žalia, raudona, geltona spalvos. Gal taip pasireiškia patriotizmas? Tačiau Sigitas teigė nemėgstantis dirbtino patriotizmo, jis turi širdimi būti jaučiamas ir darbais įrodomas. O tautinių spalvų derinys, pasak Sigito, - tiesiog sutapimas.

Žinomo advokato darbo kabinetas - tarsi galerija. Ir retai kuris klientas žino, jog tai paties advokato sukurti darbai. S. Lebeckį viliojo dailininkų sąjungos, bendrijos, tačiau jis nesiveržia. O štai dailininkai ir kūrėjai jį atranda. Jo tapyba susižavėjo poezijos knygų autoriai ir paprašė leisti naudoti piešinius knygų viršeliams. Viršeliai žavūs, knygas norisi imti ir skaityti. O štai Sigitas, nors ir pats rašo eiles, piešia, iliustruoja, bet savo knygos neišleido. Tiesa, yra kūrėjų įvertintas ir raginamas išleisti knygą. Surinktų gerokai daugiau nei šimtą eilėraščių. Iki šiol S. Lebeckio eilėraščiai publikuoti eilėraščių rinktinėse, almanachuose. Paskutiniajame tarptautiniame eilėraščių, skirtų tėvams, almanache „Dėkoju, kad vedei už rankos“ publikuojami septyni eilėraščiai ir kukli biografija. Tiesa, savo eksperimentinę knygelę paties iliustruotą, išsispausdino pats, susegė, padovanojo savo vaikams.

Paklaustas, ar tikrai taip būna, kaip sako poetai, kad čia pat galvoje gimstančios eilės? „Taip ir būna, turi eiti ir užrašyti, tarsi tau kas tai lieptų... Kyla gražios mintys ir jas tiesiog atstumti, atidėti negerai būtų, ir mintis, ir rimas užplūsta“, - atviravo Sigitas.

Pasak pašnekovo, namiškius vienija daržas, sodas, namų aplinka ir jo kūryba ne itin juos domina. Nors sūnūs domisi menais, tačiau neišreiškia savo nuomonės Feisbuko paskyroje, kur yra visa Sigito darbų galerija. Sūnų reakcijos – nedaug. Drįsčiau nesutikti, nes kiti socialinius tinklus ne naršymams ar pramogai pasitelkia. O kiekvienas kūrinys kažką palieka žmonių širdyse, juk visiems patikti tik pinigai gali, ir tai būna išimčių.

Savo kūrybą slepia?

Šia tema teko pabūti namiškių advokatu. Nors advokatams nepriimta skelbti verdiktą, tačiau šis verdiktas Sigito nenaudai: jis labai mažai savo kūrybą atskleidžia, mažai ja didžiuojasi, netgi savotiškai slepia. Juk kurti – tai duotybė iš aukščiau. S. Lebeckio tekstais Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis garsus dailininkas, poetas Vilijus Aušvila yra parašęs muziką ir Sigito eilės tapo dainomis. O ar daug kam tai žinoma?

Tapybai, dailei Sigitas neabejingas nuo jaunystės, ketino studijuoti dailę, tačiau nepriėmė. Priežastis – Sigitas turi tik vieną ranką. „Nepajėgsi“, - pasakė ir nepriėmė. O štai gyvenime pajėgta ir įveikta viskas su viena ranka. „Dvylikos metų netekau rankos, tada ir pradėjau galvoti apie ateitį. Pradėjau viskuo domėtis“, - pasakojo jis. Ne veltui sakoma, kad Aukščiausiasis visada duoda gelbėjimosi ratą. O Sigitas viską daro vedamas gilaus tikėjimo. Krikščioniškosios kultūros instituto įteikta padėka S. Lebeckiui – tai puikus įrodymas.

Dievo pasiųstas išbandymas – rankos netekimas, tas domėjimasis bei ieškojimas savęs įprasminimo ir atvedė į menus, nors vaikystės būta sunkios.

Vaikystė – Žukų kaime

Gimė Sigitas Miškų kaime, Jurbarko rajone. Vėliau gyveno Baltupėnų kaime, trys kilometrai nuo Žukų (Pagėgių savivaldybė). Ne be reikalo Sigitas dažnai geriausiais draugais įvardina mišką, paukščius, gamtą. Mat jo senelis buvo miškininkas ir dar bendravęs su neeiliniu žmogumi – kunigu, rašytoju Tumu Vaižgantu.

Sigito atmintyje išliko: „Laukai, prisnigta, arklys nelabai išbrenda, o mes brendam į mokyklą. Tėvas mus paliko. Gyvenome vienkiemyje, vidury miškų. Mamai likus vienai, buvo be galo sunku. Darbų moterims nebuvo, tad ir vertėsi savo ūkelio pagalba. Turėjome karvutę, paršelių, veršelį, kelias vištas, taip ir pragyvendavome. Druską, cukrų nusipirkti reikėdavo, o už ką? Vaikus į mokyklą išleisti, malkomis apsirūpinti. Ne kartą teko eiti į mišką šakų rinkti, kad pirkelę pasikūrentume. Matydavome verkiančią mamą.“

Vėliau, persikėlus į Žukų kaimą, šeima sulaukė geresnių dienų. Šeimos maitintoja pradėjo dirbti ūkyje, šiek tie padėdavo valdžia: nupirkdavo batus, mokykloje gaudavo bandelę, arbatos stiklinę - tokie buvo Sigito pietūs. Kaimo mokykla mažutė, tik aštuonmetė, žinių daug negausi. Tada sumanė Sigitas važiuoti į Pagėgius, į internatą paprašyti, kad jį priimtų. Nepriėmė. Taip ir baigė Žukų mokyklą.

Tada - į Šilutės žemės ūkio technikumą. Ten Sigitas pasijuto tarsi rojuje: „Buvau pavalgęs, Žukų tarybinis ūkis mokėjo stipendiją - 24 rublius.“

Šios liūdnos istorijos paliko pėdsaką Sigito gyvenime, gal todėl ir kito skausmą, nepriteklių Sigitas supranta. Daug kam yra finansiškai padėjęs ligoje, nepritekliuje. Pasak Sigito, visokių žmonių pasitaiko - yra tokių, kuriems duodi ir nesulauki žodelio „ačiū“, o yra ir gražių istorijų: „Vienas alkoholį vartojantis vyrukas užeidavo nešvarus, apgailėtiną kvapą skleidžiantis. Dievo valia, kad jis tokį kelią pasirinko. Ilgai jis mane lankė, ir vis pinigėlių prašė. Nedaug duodavau, bet dažnai. Ir kartą tas vyrukas dingo. Po daugelio metų kabineto duris atidarė išvaizdus, savimi pasitikintis vyriškis. Tai tas pats nuolat mane lankydavęs bičiulis atvyko padėkoti, kad juo tikėjau ir suteikiau pagalbą. Pavyko jam net verslą susikurti. Tokie atvejai džiugina.“

Knygai pakaktų ir eilėraščių, ir iliustracijų

„Šiuo metu viena spaustuvė geranoriškai provokuoja išleisti mano poezijos knygą. Nesiryžtu. Tai toks savęs viešai pateikimas, tarsi minčių apnuoginimas. Ir redaguoti reikėtų. Norėčiau, kad tai atliktų kitas žmogus, turintis kritinį matymą“, - pasakojo Sigitas. Knygai pakaktų visko: eilėraščių, iliustracijų. Jis prisipažino nelabai bendraujantis su Šilutės krašto literatais. Ir vis tas nepasitikėjimas savimi... Yra tokių žmonių, su kuriais bendrauju visą gyvenimą, o tik dabar atranda, kad aš kuriu, piešiu“, - ėmė plačiau atverti savo kūrybos klodus Sigitas.  

S. Lebeckį pakalbinome Pagėgių viešosios Vydūno bibliotekos Žukų filialo darbuotojos dėka. Sigitas atrado biblioteką, o mes – Sigitą.

„Norėjau atkurti ryšius su Žukais. Ten - mano jaunystė. Susiradau bibliotekos vedėją ir pabendravome. Tada ji panaršė mano feisbuke ir atrado mano kūrybą, paprašė atsiųsti eilių, paveikslų. Taip atsirado mano virtuali paroda Pagėgių Vydūno viešosios bibliotekos Žukų filiale. O virtualiai pasibeldęs į Žukų duris tikėjausi atrasti pažįstamų, jaunystės bičiulių, kad reikės viešintis, nemaniau.

Atsakymas, iš kur polinkis kurti, tapyti, lyg ir atrastas. Jei Aukščiausiasis kažką atima, tai būtinai kažką duoda. Atėmęs iš dvylikamečio Sigito ranką, Aukščiausiasis įskiepijo begalinį domėjimąsi viskuo, norą save įprasminti, atrasti.

Skaudi nelaimės istorija 

Skaudi rankos netekimo istorija tokia: „Labai žavėjausi technika, mechanizacija. Didžiausia svajonė buvo – tapti vairuotoju. Tądien vyrai buvo paleidę savadarbį dalgiams galąsti mechanizmą. Žiūriu, sukasi dvimetris kardanas, labai įdomu. Apsirengęs buvau švarkeliu. Tas aparatas grybšt ir pagavo švarko skverną. Daugiau nieko nepamenu... Pasijutau gulintis po tuo aparatu visiškai nurengtas. Matau savo nutrauktą ranką ir visą atvirą žaizdą, sausgysles. Buvau kietas, neišliejau nė vienos ašaros. Tada atvažiavo sunkvežimis, pakrovė šieno, kad būtų minkščiau, kad nenukraujuočiau, užveržė rankos likutį. Pakeliui mane perėmė greitoji ir - į Pagėgių ligoninę... Medikai, operacijos, gydymai, trukę ilgiau nei penkias savaites. Gydė mane gydytoja Bolenko, tikriausiai, iš Sovetsko. Ir vaistus nuo skausmo leido tiek, kiek galėjo. Paskui medikai pasakė, jog daugiau nebegalima, o jau tada skausmas pasidarė nežemiškas.“

Fizinis skausmas - nežmoniškas, o kas dvylikamečio vaikino širdelėje dėjosi - niekas nesužinos. Sigitas sakė, kad ir dabar visaverčiu jaustis neišeina. O be reikalo, Dievas davė kalną gebėjimų, gerą širdį, gražią šeimą, puikią žmoną Danutę, atsidavusią savo darbui medikę, du sūnus. Vienas jų dresuoja delfinus, kitas užima solidžias pareigas Klaipėdos teritorinėje muitinėje.

Sigitas įžvelgia ir anūkų talentus. Anūkas labai gražiai tapo. Seneliui nutapytą paveikslą padovanojo. Anūkė taip pat – talentų buveinė. Apdovanojimai, taurės už šokius namuose sunkiai telpa.

Laikui bėgant talentingi anūkai sugalvos pasidomėti, iš kur tie gebėjimai menams, ieškos, iš ko talentus paveldėjo, ir sunku bus rasti, mat kuklusis senelis Sigitas - neeilinis teisininkas, tapantis, rašantis eiles, bet nepasakojantis apie savo draugystę su mūzomis.