Lina Ambarcumian: „Žmonės mane augina“

Pasikalbėjimas prie arbatos puodelio

Susitinkame pas Liną namuose. Dar nesėdę prie arbatos puodelio apeiname namus žiūrėdamos, kokie nauji Linos tapyti paveikslai ir kur surado sau vietą. Štai čia pirmasis jos tapytas paveikslas, kai jai buvo aštuoniolika metų, dovanotas mamai, šitas – pieštas dukros aštuoniolikto gimtadienio proga, garsiosios „Gulbės“, kurios iš namų niekada neišeis, beveik vizitine Linos kortele tapusi „Raganų eglė“, „Žuvis“, dovanota vyrui Ovikui. Štai čia įrėmintas kuklus paveikslėlis iš pirmosios darbovietės – Pagėgių vaikų globos namų, bet rėmas ypatingas, surištas iš Pagėgių kultūros namų senojo parketo, mat ant to parketo Lina patyrė meilę, kultūros namuose, šokiuose, ją aplankė Amūras ir lėmė susitikti su dabartiniu vyru.

Naujų darbų ne tiek jau ir daug, visi kaip mat iškeliauja, tuoj pat išprašo kažkas ir tenka parduoti. Žinoma, dar paveikslai su įvairiausiais paukščiais, kurie prieš keletą metų tiesiog užvaldė Liną. Ji keletą metų stebėjo jų gyvenimą per žiūronus įvairiausiuose gamtos kampeliuose, juos tapė - visus ir visaip. 

Dar viena, gana keista paveikslų kolekcija, kuriuose pavaizduoti žodžiai, žodžiai ir tik žodžiai. Klausti, ką tai reiškia - ne formatas, pasijuoktų, kad visai mene neišmanau. Tačiau klausti nereikėjo. Lina pati papasakojo, kad tie žodžiai, tai anglų kalbos pamokos. Mat Lina panoro išmokti anglų kalbą ir ėmėsi to. O kad išmokti žodžiai išliktų atmintyje, tiesiog pradėjo juos piešti, tapyti. Anot Linos, paklausyk, kaip jie spalvingai skamba, „dandelion” - tai kiaulpienė...

Šiame kalbos mokymosi „tapybos būdu“ vėl atsirado visų paukščių pavadinimai, tik nutapyti, o ne užrašyti - ir ne lietuviškai, o angliškai.

Tapybos darbai puošia Pagėgius

Tai tik pastarojo laiko tapybos, kaip kūrybos, apžvalga. Šiek tiek sugrįžkime atgalios - Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčioje puikuojasi Linos tapyti „Gailestingasis Jėzus“, „Šv. Antanas“ ir „Šv. Secilija“. Pagėgių Vydūno viešojoje bibliotekoje yra Pagėgių krašto rašytojos Bronės Savickienės portretas. Rašytoją Lina tapė iš natūros, kitaip sakant - pasikvietusi į namus, sėdinčią priešais. Daugybė namų, kavinių, įstaigų, giminaičių, bendradarbių patalpų pasipuošę L. Ambarcumian tapytais darbais. Jos kūryba iškeliavusi ir į Lenkiją. Lina yra iliustravusi tris knygas, parašytas Pagėgių krašto rašytojų Stasės Valužienės ir Laimos Mickevičienės. Plaškiuose Linai teko padirbėti ir nutapyti Plaškių kaimo žmonių portretus.

„Žmonės mane augina. Be jų būčiau dulkė“, - kukliai apie save kalbėjo Lina.

Sėdame gerti arbatos, ne bet kokios, čiobrelių, surinktų Kalnų Karabache. Gardi arbata, kvapni, kalnų didybės prisodrinta. Tada ir pasipylė kalbos apie tai, iš ko ir ką paveldėjusi Lina, kam už tai turėtų būti dėkinga.

Veronika Mockienė – Linos mama, pedagogė, puiki Pagėgių krašto poetė, kaip ir būtų atsakymas, iš kur toks noras ir gebėjimai rašyti nuostabias eiles. Pasirodo, reikia kapstyti dar giliau - eiles rašė ir jos močiutė. O tapyba, dailė? Justinas Mockus, Linos tėtis, – drožėjas, puikiai piešęs, deja, ne laiku iš gyvenimo išėjęs. Iš jo Linos gebėjimai piešti. Ir dar - puikiai piešė tėčio mama. Tetos pasakoja, kad močiutė buvo nusitapiusi savo autoportretą, kuris kabėjo jų namuose. Tai štai kam reikia dėkoti – genams.

Dėkoja ir savo vyrui Ovikui

Nuoširdžią padėką Lina pareiškia ir savo vyrui Ovikui. Jis yra lietuvės ir armėno sūnus. Tačiau būdu, charakteriu - tikras armėnas. „Jei ne Ovikas, jo tvirtumas, konkretumas, manęs sudrausminimas, nežinau, kur tie mano menai ir pomėgiai mane nuvestų. Esu jam labai dėkinga. Apskritai esu likimui dėkinga patekusi į tokią nuostabią šeimą. Oviko mama yra mano viena didžiausių draugų. Oviko tėčio ir jų šeimos patriotizmas, meilė Armėnijai man tai kažkas didingo ir labai prasmingo“, - teigė Lina.

Ir tęsė pasakojimą: „Poeziją žaidėme dar maži, besikalbėdami turėdavome rimuoti, eiliuoti. Tą įprotį panaudojau savo šeimoje ir neeilinėse situacijose - tarkime, bręsta tarp manęs ir vyro konfliktas, apsišaudome žodžiais, kurie būtinai turi rimuotis. Taip pyktis užleidžia vietą poezijai“.

Ne vienas kūrybos vakaras Pagėgiuose buvo papuoštas Linos eilėmis. O kiek ji sukūrusi pagal užsakymą: reikia kultūros darbuotojams scenarijuje apie Lietuvos penkis etnografinius regionus - parašo, reikia apie Lietuvą – parašo, reikia apie šokių kolektyvo kelionę į Ameriką – parašo...

Dar reikėtų įterpti ir Linos geranoriškumą bei kasmetį prisidėjimą grąžinant Pagėgius prieš krašto šventes ar besiruošiant Kalėdoms. Žodžiu, kur gražu, ten Linos pabuvota. Lina gieda Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčios chore. Tik nuogąstauja, kad neužtenka 24 valandų per parą ir dažnokai tenka praleisti repeticijas. Sekmadienį, besiklausydama mišių, nuolat sau dėl to priekaištauja. O kur dar jos gebėjimai vaidinti, vesti renginius. Lina puikiai persikūnija į ponią Šūlmeistrę Kalėdinio žąsų turgaus metu ar būrėją, žydę. Ir į ką tik norite, ir ne paviršutiniškai, o su visais personažo giluminiais perėmimais, vos ne pagal garsųjį Stanislavskį.

Turi kažkokių nematomų galių

Kas pažįsta Liną, žino, kad ši moteris nieko nedaro paviršutiniškai ir turi ji kažkokių nematomų galių. Kad ir toks Linos pasakojimas: „Nupiešiau bites. Paveikslą su bitėmis padovanojau. Vos tik padovanojus paveikslą, iš mūsų namų išskrido mūsų bitės. Išskrido ir negrįžta. Vos pradėjau piešti paukščius, kokių tik jų pas mus nepriskrido... Visokiausi paukščiai mus pradėjo lankyti. Vyras man net žiūronus padovanojo, kad galėčiau juos stebėti. O bites vėl artimiausiu metu piešiu, kad tik jos sugrįžtų. Niekam paveikslo nedovanosiu, pasiilgau bičių.“

Jei skaitydami ieškote atsakymo, ar Lina baigė mokslus meno srityje, tai štai jums atsakymas: baigė, tik vėliau. Po devintos, dešimtos klasės bandė stoti į Stepo Žuko dailės technikumą Telšiuose, bet vis nesėkmingai. Ir ne dėl to, kad trūko gebėjimų, mat nebuvo lankiusi jokios dailės mokyklos. Jos tiesiog tuomet nebuvo Pagėgiuose. Tada Lina pradėjo važinėti į dailės mokyklą Šilutėje ir trečias bandymas po dvyliktos klasės įstoti į technikumą buvo lemiamas – ji įstojo. O jau specialybės įmantrumas – meninis trikotažo modeliavimas. Jau paminėjome, jog Lina ir siūti geba. O siūti išmoko dar vidurinėje mokykloje, kuomet vyresnių klasių mergaites veždavo į buvusią siuvyklą Mikytuose ir mokė siuvimo pagrindų.

Technikumo Lina nebaigė... Ir nelabai leido man apie tai rašyti, kadangi mokslams, kaip ir dažnoje gyvenimo istorijoje būna, kelią pastojo MEILĖ. Bet kaip neparašyti, jei ir po dvidešimt aštuonerių bendro gyvenimo turi už ką vyrui padėkoti. O mokslus ji baigė. Ir kur kas aukštesnius – Šiaulių universitete įgijo Dailės ir technologijų mokytojos kvalifikaciją, Klaipėdos universitete - Vaikystės pedagogo kvalifikaciją.

Išspinduliavusi meilę Pagėgiams

Pastaruoju metu Linos mūzos laukia pavasario atbudimo. Bet tai nereiškia, kad Lina snaudžia. Ji visa esybe pasinėrusi į savo naujas aistras. L. Ambarcumian dirba direktorės pavaduotoja Pagėgių meno ir sporto mokykloje, dar dėsto dailės, dailėtyros, dailės istorijos pamokas. Pasakodama apie darbą nė akimirkai nenustojo džiaugtis savo vadove Evelina Norkiene, jos tvirtumu, geranoriškumu, sugebėjimu suburti, užburti, vesti, skatinti ir motyvuoti. Mokykloje jai atiteko visiškai nepatirtos pareigos ir funkcijos – sukurti ir administruoti mokyklos internetinę svetainę. Šis darbas taip užvaldė Liną, kad ji nedvejodama pasakė: „Dabar, jei kas lieptų rinktis specialybę, rinkčiausi tik informacines technologijas. Kiek ten visko neaprėpiamo, nesuprantamo, nepatirto, neatrasto“. Ir prisėdusi prie kompiuterio ėmėsi rodyti kiek, kur, ką, kaip šis daiktas gali padaryti... O čia jau galo nėra. Ne veltui sūnus Artūras ir dukra Arevika (iš armėnų kalbos išvertus – Salė) pasirinko specialybę, susijusią su informacinėmis technologijomis.

Šiuo metu Lina siekia dailės mokytojo metodininko kategorijos. Teko išklausyti ir jos sukurtą mokymo metodiką, skirtą konkrečiai Pagėgių meno ir sporto mokyklai. Visa tai nacionalinio projekto „Lyderio laikas 3“ neformaliojoje lyderystės švietimo programoje dalyvavusios komandos dėka. Šių mokymų metu, pasak Linos, ji itin daug pasisėmė žinių ir jas aktyviai pritaiko savo darbe.

Jos metodika - tai ne lentelės, grafika, bet vėl gi visa metodika nupiešta: „Čia diferencijavimo modelio, pažinimo medis. Bet gyvenimas vieniems duoda sparnus, kitiems – sparnelius, dar kitiems jų neduoda ir dar kojeles pamuša. O nuo medžio vaisus nusiskinti turime visi. Turintiems plačius sparnus ir dideles duotybes, pakilusiems virš jo – tai nėra sunku. Kitiems, su mažesniais sparnais, tenka aktyviai darbuotis tarp jo šakų. Tokius aš vadinu bitutėmis ir šiai kategorijai priskiriu save. Kitiems reikia tenkintis vaikščiojimu žeme ir gauti tai, kas nukrenta nuo medžio ar kitų... skraidančiųjų. Tai tokia ta pedagogo duona, kokius sparnus turėtų mokinys, ar jam būtų lemta vaikščioti žeme, o mūsų – pedagogų – priedermė suteikti kiekvienam vaikui pažinimo džiaugsmą, atskleisti jo gebėjimus, talentus, parodyti jam, kad jis yra ypatingas ir nepakartojamas.“

Linai tai pavyksta. Ją gerbia myli ir labai vertina jos mokiniai, tėvai ir kolegos. Ją myli ir brangina visi pagėgiškiai. Ir kaip gi jos nebranginti, juk sakoma – kaip šauksi, taip ir atsišauks. L. Ambarcumian Pagėgiams ne viename eilėraštyje yra išspinduliavusi meilę:

„Čia mano ir Tavo Pagėgiai,  

kitų aš namų neturiu.  

Žinau, be manęs jie bejėgiai,  

todėl jų apleist negaliu.“