Futbolas – gyvenimo tikslas ir džiaugsmas

Giminė, susipynusi su futbolu

„Gyvenau visada apsuptas futbolo, tačiau pats nė galvoti negalvojau tapti futbolo treneriu“, - pokalbį pradėjo daugiau nei dvidešimties metų futbolo treneriu Pagėgiuose dirbantis Darius. Bet, kai jau minime visą giminę, tad leiskimės šiek tiek giliau į Stažių giminės, susipynusios su futbolu, istoriją.

Jonas Stažys, Dariaus tėtis, žemaitis nuo Kelmės. Baigęs sporto studijas grįžo į gimtinę – Kelmę. Bet tuometis Tauragės treneris pasikvietė Joną į Tauragę. Taip Jonas atsidūrė Tauragėje ir kaip viesulas įsisuko į futbolą. Rungtynėse ir po rungtynių būtinai reikia budinčio mediko. Ir paskyrė Tauragės ligoninė į rungtynes budėti jauną, tik ką medicinos mokslus baigusią medikę Loretą. Taip ir „susikukavo“ dviejų jaunų žmonių širdys, Jonui suvaidinus traumą, kad gražioji Loreta jį apžiūrėtų ir suteiktų pagalbą.

O po to jau pasimatymai, meilė, šeima... Loretai buvo lemta dirbti komandos gydytoja daugiau nei trisdešimt metų. Paskutinės Loretos, kaip komandos gydytojos, rungtynės vyko prieš dvejus metus. Pasirodo, nėra taip lengva surasti mediką, dirbantį tokį specifinį darbą ir turintį visus reikiamus įgaliojimus.

„Tai buvo mano organizuotos rungtynės, po kurių mama pasakė „Gana man nervintis“, - prisiminė Darius. Rodos, dėl ko gi medikė turėtų nerimauti. Pasirodo, Loreta ne mažiau supranta futbolą nei jos vyrai, perpratusi visas taktikas ir pergyvena ne mažiau kaip treneriai.

Stažių šeimoje dar yra Darius, jaunesnė jo sesuo Karolina, kuri dirba žurnaliste ir tapo žinoma taip pat futbolo dėka. Mat Tauragės radijuje beveik trejus metus su tėčiu kartu vedė laidą „Aš myliu futbolą“. Lietuvos futbolo federacija kiekvienais metais nominuoja geriausią laidą apie futbolo sklaidą. Ši dukros ir tėčio vedama laida buvo pripažinta geriausia metų laida.

O štai Darius toli gražu neketino savo gyvenimo susieti su futbolu, nors Kūno kultūros institutą baigė jau dirbdamas futbolo treneriu. Jis savarankišką kelią pradėjo nuo verslo. Žinoma, futbolą lošė ir buvo pusiau profesionalus futbolininkas, žaidžiantis Tauragės klube „Tauras“, pirmojoje lygoje.

Vaikinas įsuko nuosavą verslą

Tačiau aštuoniolikos metų vaikinas įsuko nuosavą verslą. Verslas sekėsi puikiai ir buvo užmegzti ryšiai su Latvijos, Rusijos, Estijos verslininkais. Teko važinėtis į minėtas šalis ir futbolas gerokai nukentėdavo. Pasitaiko visiems išgyventi juodąją gyvenimo liniją, ne išimtis ir Darius - gavo sunkią traumą. Aštuonis mėnesius teko praleisti įvairiausiuose įtvaruose ir apie sportą nebuvo net svajonės, reikėjo gerokai įdėti pastangų, kad galėtų elementariai vaikščioti. Nelaimė nevaikšto viena, po traumos prasidėjo ekonominė krizė, taip užkirsdama kelią jo verslui.

„Aš tapau bedarbiu, kurį po savo sparnu priglaudė mama. Taip pradėjau dirbti mamai priklausančioje optikos įmonėje akinių rėmelių surinkėju. Nuo kelių šimtų dolerių per savaitę kritau į kelis šimtus „vagnoriukų“... Štai tokia patirtis“, - pasakojo Darius.

Laikui bėgant Darius pradėjo sveikti. Palengva pradėjo žaisti futbolą. Gyjant jau pagelbėdavo tėčiui treniruoti jaunus futbolininkus. O tada sulaukė pakvietimo į Pagėgiuose steigiamą futbolo klubą „Ąžuolas“. Klubo steigėjai buvo Saulius Šveistys ir Arūnas Gečas. Beveik tuo pačiu metu D. Stažį pakvietė į tuomet dar Pagėgių papildomo ugdymo mokyklą tuometis direktorius Kęstas Bytautas. Dirbti futbolo treneriu D. Stažys negalėjo, nes neturėjo pedagoginio išsilavinimo. Teko vykti į Vilnių ir gintis pedagogo licenciją, kurią kas ketverius metus reikėdavo vėl apginti.

„Apie pedagogo darbą net galvoti negalvojau, nenorėjau netgi tapti treneriu. Ne dėl to, kad ši veikla nepatiko, tiesiog baugino tėčio patirtis, paaukoti savaitgaliai, sėdėjimas prie dokumentų, strategijų, taktikų kūrimas, sėdėjimas prie viso to iki paryčių... Būtent tai ir baugino“, - kalbėjo Darius,

Skaičiuoti D. Stažio darbo stažą Pagėgiuose nesunku - kiek savivaldybei metų, tiek metų jis dirba. Taigi, nei daug, nei mažai - dvidešimt, dvidešimt vieneri metai. Įgijęs išsilavinimą, trenerio darbą Darius pradėjo dirbti ir Tauragėje.

Paklaustas, kiek jaunųjų pagėgiškių teko treniruoti, Darius įkrito į prisiminimus: „O anksčiau Pagėgiai tai buvo toks miestas, tiek vaikų... Iš vieno amžiaus vaikų būdavo galima surinkti pilną komandą. Gal penkerius metus iš eilės vien Pagėgių vaikų komanda dalyvaudavo pirmenybėse ir nuolat tapdavo prizininkais. Po to prasidėjo sunkmetis, atsidarė sienos ir žmonės pradėjo plūsti iš Lietuvos. Futbole taip pat prasidėjo kita epocha: žaisdami futbolą pradėjome konkuruoti ne su apskrityje esančiomis komandomis, o su Lietuvos komandomis. Tada Pagėgių futbolininkai jungdavosi su Šilalės futbolininkais, o Jurbarkas ir Tauragė dar turėjo savarankiškas komandas. Bet tai truko neilgai. Neužilgo pradėta jungtis į Tauragės regiono futbolo rinktinę.

Triūsą lydėjo sėkmė

Šlovė lydėjo 1996-1997 metais gimusių jaunuolių komandą. Tuomet ji net keturis kartus tapo elitinės jaunimo lygos, t. y. aukščiausios jaunimo lygos, vicečempionais. 1994 metais gimę jaunuoliai taip pat maudėsi šlovės spinduliuose – jie tapo Lietuvos vicečempionais ir apskrities komandą sudarė beveik vien tik pagėgiškiai.

Ne vieno vaiko mama prisimena: „Kaip tik savaitgalis, taip vis reikėdavo krauti kuprines ir vėl kažkur su futbolo treneriu važiuoja.“ Per minėtus dvidešimtį metų nebuvo tokių metų, kad nebūtų surinkta futbolo grupė. Ateina vaikais, išeina - jaunuoliai. Pastaruosius penkerius metus futbolo grupėje yra mišraus amžiaus vaikai. Jauniausi jų yra gimę 2013 metais.

„Su jais - tik per žaidimą, disciplinos mokymą. Žaidimais reikia tą bacilą užkrėsti, tada jau į žinių pasaulį, - sakė treneris. - Pajunti, kada jie pasirengę gauti teorines žinias. Tačiau toliau seka paauglystė, kurioje 14-18 metų jaunuoliai vėl tampa vaikais, viskam ir visur prieštaraujančiais. Tuomet tai, ką jie mokėjo, pamiršta ir pradeda įrodinėti, kad pasaulis turi suktis aplink juos. Jie linkę viskam priešintis. Tada prasideda psichologinis darbas. Futbolo pasaulyje garsus treneris Labanovskis yra pasakęs: „Mes esame žmonės, kurie kitus susargdiname futbolu, o ar jie susirgs juo, priklausys nuo to, kaip mes jiems jį pateikiame.“

D. Stažio ugdytus futbolininkus jau samdė Anglijos, Italijos futbolo klubai. Bet tai tauragiškių patirtis, o apie išugdytus futbolininkus Pagėgiuose treneris sako, kad kuomet jie užauga, nėra jiems ką pasiūlyti: „Kai reikia pereiti į vaikų, jaunuolių futbolo į vyrų futbolą, jie tiesiog išvyksta iš Pagėgių į didelius miestus studijuoti, gyventi. O ten vėl viskas nuo pradžių: reikia įsitvirtinti kitose komandose.

Dažniausiai jaunuoliai pasirenka žemesnio lygio komandas, kad savo malonumui galėtų pažaisti futbolą, bet jis netrukdytų mokslams, studijoms.“

Mokinių prisiminimai

Treneris prisimena kiekvieną treniruotą jaunuolį ir su daugeliu palaiko puikius ryšius. Tarsi vartydamas šeimos albumą Darius pyškina savo buvusių ugdytinių gyvenimo, susijusio su futbolu smulkmenas: „Karolis Gečas, žaidęs Tauragės „Tauro“ komandoje ir rungtyniavęs A lygos rungtynėse. Penkis ar šešis sezonus žaidė pirmoje lygoje, tai - antra lyga pagal profesionalumą Lietuvoje. Jei neklystu, kartais važiuoja žaisti į Gargždus ir žaidžia ketvirtoje lygoje su Gargždų komanda. Kartais sužaidžia už Šilalę futbolo mėgėjų lygoje. Nors Karoliui teko perimti tėčio verslą, bet nuo futbolo nepabėgo. Jonas Ulberkis po mūsų mokyklos baigė Šiaulių futbolo akademiją, žaidė Kauno „Hegelmann Litauen“ ir „Žalgirio“ komandose, žaidęs Jonavos futbolo komandoje, kuri pirmojoje lygoje tapo trečiosios vietos laimėtoja, turėjo pakvietimą į aukščiausią lygą, bet sutrukdė trauma.

Domas Račkauskas, kuris šiandien mokosi Panevėžio sporto akademijoje. Šioje akademijoje mokėsi ir pagėgiškis Jonas Rupšys, kuris iš akademijos grįžo jos nebaigęs, bet žaidė Tauragės „Tauro“ komandoje, o šiuo metu turi sutartį su trečios lygos komanda Klaipėdos „Rosa“ ir derina gyvenimą bei futbolą Klaipėdoje.

Ypatingai atmintyje užstrigo pirmieji 1987-1988 metais gimę vaikinai, kurie po mūsų mokyklos iš karto perėjo į Pagėgių futbolo klubą „Ąžuolas“. Su šiais mano treniruotais vaikinais ir pačiam teko ne kartą rungtis aikštėje.“

Teko D. Stažiui treniruoti ir merginas - aistringas futbolininkes. Viena ryškesnių futbolininkių Samanta Aleškevičiūtė išvykusi į Olandiją, tačiau puikius ryšius palaiko iki šiol. Šiuo metu treniruotes lanko aktyvios mergaitės, tačiau jų nėra tiek, kad būtų galima suburti visą merginų komandą“.

Požiūrį į moterų futbolą Lietuvoje treneris turi savo. Jis sako, kad moterų futbolas tik dabar įgauna pagreitį ir jo laukia šviesesnė ateitis. Pasak Dariaus, Šiaulių moterų futbolo komanda „Gintra“ rodo tai, apie ką daugeliui Lietuvos vyrų futbolininkų tenka tik pasvajoti. Šios moterys rikiuojasi su geriausiomis pasaulio komandomis.

Buvusių ugdytinių atsiliepimai apie trenerį Darių taip pat patys šilčiausi. Jonas Ulberkis: „D. Stažys - mano pirmasis treneris, mano nuomonė apie jį pati geriausia. Jis išmokė visų pagrindų už ką jam esu labai dėkingas. Visada palaikome gerus ryšius, bendraujame iki šiol. Norėčiau pabrėžti, kad Darius ne tik geras treneris, bet, svarbiausia, yra geras žmogus, kuris visada su žaidėjais palaiko gerus santykius ir bet kokiu atveju yra pasiruošęs padėti. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę būti treniruojamas šio trenerio.“

Karolis Gečas: „Su treneriu D. Stažiu mūsų pažintis-draugystė trunka jau 23 metus, kai dar būdamas šešerių pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Tai nuoširdus žmogus, vienas iš keleto žmonių, kuris padėjo man, taip pat ir daugeliui Pagėgių vaikų, lankiusių futbolo treniruotes, susiformuoti kaip asmenybėms, įskiepijo meilę futbolui ir apskritai sportui. Tai puikus treneris, išmanantis savo darbą, galintis padėti ir visada noriai patariantis. Man nuo pat mažų dienų jis buvo pavyzdys, autoritetas, kurio daug pamokų ir patarimų esu išklausęs ir galiu tik pasidžiaugti, kad toks žmogus buvo šalia manęs.“

Samanta Aleškevičiūtė: „Nuo pat pirmos treniruočių futbole dienos treneris mane priėmė itin šiltai, be jokių išlygų, kad ir žaidžiau tik tarp vaikinų. Jis niekada neleido man nusileisti ar jaustis silpnesnei. Dėka jo išaugau ištverminga, užsispyrusi ir siekianti savo tikslų. Viską, ko treneris reikalavo pasiekti futbole, dabar galiu pritaikyti ir gyvenime. Treneris visada sakydavo: priešų nėra, yra tik varžovai. Dar tuomet, kai buvau maža, nelabai suprasdavau, kad tai du, labai skirtingą reikšmę turintys žodžiai.“

Minės futbolo Pagėgiuose šimtmetį

Po poros metų Pagėgiai minės futbolo Pagėgiuose šimtmetį. Tai reiškia, kad futbolas šiame mieste žengia koja kojon su Lietuvos futbolu. Darius visada mielai dalyvauja visuose su futbolu susisijusiuose renginiuose bei mielai prisideda prie futbolo šimtmečio sukakties Pagėgiuose ir su giliu liūdesiu apgailestauja dėl Arūno Gečo netekties: „Tai buvo didžiulis futbolo entuziastas, rėmėjas. Praėjusiais metais, kuomet Lietuvos futbolo vykdomajame komitete vyko metinė konferencija, A. Gečas buvo pagerbtas ir paminėtas, kaip vienas geriausių Anapilin iškeliavusių futbolininkų. Jis įrašė savo vardą Lietuvos futbolo istorijoje.

Gaila, kad iš žaidimo pasitraukė futbolo klubo įkūrėjas S. Šveistys, kuris labai daug stengėsi dėl futbolo ir tapo tik jo stebėtoju. 

Didelis ir ryškus mano gyvenimo tarpsnis Pagėgiuose - tai patirtis su FKK (futbolo, krepšinio klubas) „Pagėgiai“. Šį klubą buvo įkūrę Saulius Klėtkus ir A. Gečas. Su šiuo klubu mes laimėjome Lietuvos antroje lygoje, o Klaipėdos regione, trečioje lygoje, tapome du kartus taurės laimėtojais ir tris kartus vicečempionais. Tada mes sugebėjome atvesti visą Klaipėdos rajoną treniruotis į Pagėgių stadioną. Buvo ir taip, kad aukščiausios lygos komandas dubleres veždavo į Pagėgių stadioną žaisti futbolą, nes Tauragės stadioną tada remontavo. Net aukščiausios lygos komanda „Tauras“ tuomet treniravosi Pagėgiuose.“

Šiuo metu D. Stažys Pagėgiuose yra futbolo grupių mokytojas. Tauragėje D. Stažys yra vaikų jaunių futbolo akademijos treneris, jaunimo treneris, VšĮ „Tauragės futbolas“ buvęs vyriausiasis treneris. D. Stažys - Tauragės apskrities futbolo federacijos narys, atsakingas už masinį futbolą apskrityje ir šios asociacijos narys, deleguojamas į respublikinę futbolo konferenciją.

Paklaustas, ar nepavargo nuo dešimtmečiais atliekamo to paties darbo, D. Stažys negalvodamas atsakė: „Pasiilgau tiesioginių treniruočių ir džiaugiuosi, kad esame pripažinti aukšto meistriškumo futbolininkais, dalyvaujantys Lietuvos futbolo federacijos pirmenybėse, todėl Tauragėje jau gavome leidimą treniruotis aikštėje, tikiuosi, jog nuo kitos savaitės jau treniruosimės futbolo aikštėje ir Pagėgiuose.“

Ar Dariaus šeima tęs futbolo dinastiją, neaišku. Žmona Jurgita yra muzikantė, dukra Austėja žaidžia badmintoną, nors kartais paspardo kamuolį. Tik greitai septynerių sulauksiantis sūnus Arijus ištikimas futbolui ir kol kas žengia senelio ir tėčio pėdomis.