Meno ir sporto mokyklai – 20 metų!

Nuo 2001-ųjų metų kartu su visa mokyklos bendruomene išgyvenome daugybę nepamirštamų akimirkų. Deja, bet dabartinė situacija Lietuvoje neleidžia mums susiburti ir paminėti šios gražios mokyklos sukakties kartu, tačiau tai nereiškia, kad negalime vieni su kitais dalintis prisiminimais!

O pradžioje buvo taip

Mokyklai pradėjus dirbti joje buvo įsteigti muzikos ir sporto skyriai. Muzikos skyriuje buvo galima lankyti fortepijono, akordeono ir varinių pučiamųjų instrumentų pamokas. Sporto skyriuje galima buvo lankyti lengvosios atletikos, krepšinio, tinklinio, futbolo, žirginio sporto, orientacinio sporto pamokas. 2001–2002 metais pirmieji mokyklos sporto skyrių baigė ir baigimo diplomus gavo Vlada Musvydaitė, Eduardas Sergejavas, Laimonas Bytautas, Leonas Stirbys, Julius Mikšys. Muzikos skyriaus pirmieji absolventai buvo Mantas Janavičius ir Samanta Kariniaukaitė.

Pirmieji mokyklos muzikos skyriuje pradėję dirbti pedagogai – Nadiežda Snigir, Marina Dvarvytienė, Feliksas Alimas, Sigitas Stankus, Stasys Genys, Evelina Norkienė. Sporto skyriaus pirmieji pedagogai – Svetlana Musvydienė, Stanislovas Balčiūnas, Leonas Mišeikis, Saulius Šveistys, Rimas Rimkus, Kęstutis Bytautas.

Pirmasis mokyklos vadovas - Kęstutis Bytatas.

Vėliau pedagogų gretas papildė kiti specialistai, keitėsi moksleivių pavardės, mokykla pasipildė dailės skyriumi, kur dirbti pradėjo šios srities profesionalai, be galo mylintys savo darbą. Mokykloje sukauptas didžiulis visų dvidešimties metų veiklos archyvas, kuriame įrašyti visi įvykiai ir kiekvienas vienaip ar kitaip prisidėjęs prie mokyklos gyvavimo žmogus.

Vos pasirodžius įrašui apie dvidešimtmečio sukaktį, aplankėme mokyklą. Kaip visada su dideliu entuziazmu čia triūsė direktorė Evelina Norkienė, pavaduotoja Lina Ambarcumian, sekretorė Vida Zyliavienė, pedagogai savo darbą kol kas dirbo nuotoliniu būdu. Nuogąstavome, kad jubiliejinio, aukštos meninės vertės koncerto neįmanoma surengti Pagėgių krašto žmonėms, kurie itin gausiai lanko šios mokyklos organizuojamus renginius. Svarstėme apie galimybę surengti muzikantų, dailės skyriaus mokinių pasirodymus atvirose erdvėse, tačiau mokyklos direktorė E. Norkienė buvo teisi sakydama, jog jei negalime surengti koncerto kokybiškai, tad geriau jį atidėti, kol galėsime mūsų gerbėjams jį padovanoti tobulą.

Garsindama Pagėgių vardą ir išdidžiai nešdama savo vėliavą, kurią, beje, sukūrė buvusi mokyklos moksleivė Milda Jašinskaitė–Jasevičienė, ši mokykla – ryškus žiburys Pagėgių krašto ugdymo ir kultūros padangėje. Jei kitoms kūrybinį darbą dirbančioms įstaigoms per Pagėgių savivaldybės gyvavimą buvo lemta patirti pakilimų, sąstingių, tai ši mokykla du dešimtmečius garsina Pagėgius be jokių trikdžių. Pagėgių papildomo ugdymo mokyklos pedagogų įdėtas darbas pasėjo daigus visoje Lietuvoje: išugdytas ne vienas respublikinio lygio futbolininkas, žirginio sporto sportininkas, o ką jau kalbėti apie muzikos skyrių. Pagėgiškių balsai skamba Vilniaus operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre, Klaipėdoje, visoje Lietuvoje. Mokyklos bendruomenė – nuolatinė respublikinių konkursų, varžybų laimėtoja ir tai jau tapo mokyklos kasdienybe. Darna kolektyve, mokyklos vadovės nuolat ištartas geras, pedagogus, mokinius skatinantis ir motyvuojanti žodis – variklis judėti pirmyn.

Stipriai bendruomenei ne kliūtis ir virtualus bendravimas. Vos paskelbus apie gražią sukaktį ir prašymą siųsti atsiliepimus, mokyklos Facebook paskyroje pradėjo plaukte plaukti šią mokyklą baigusių mokinių atsiliepimai, kurie, pasak mokyklos vadovės, atguls į prisiminimų knygą. Štai keletas ištraukų iš šią mokyklą baigusių moksleivių prisiminimų.

Gintarė Marozaitė:

„Nepamenu, kaip atsidūriau dailės mokykloje, manau, kad ji atsirado tobulu metu man. Mano klasė buvo pati pirmoji. Buvo labai daug visko - iš šono, daug kam atrodo, kad tai tėra gerai praleistas laikas, viskas ten labai lengva, papaišo vaikai, išsipurvina, pasijuokia ir eina namo. Man tai buvo visko pradžia. Kažkada pasakiau savo mokytojai Linai Ambarcumian, kad noriu būti interjero dizainere ir ji man atsakė: „Tai gi tau reiks pačiai viską sunkiai dirbti, dažyti sieną... Geriau būk architektė“. Man buvo 13 metų ir nuo tos dienos aš žinojau, kad aš būsiu architektė. Ši nuostabi mokytoja turbūt nepamena šių žodžių man, juk ji turi krūvą mokinių, bet man tai išliks visam gyvenimui. Dabar, po 12 metų, aš esu architektė, dar šviežia, bet per visus šiuos metus savimi nesuabejojau. Negaliu sakyti, kad architektės gyvenimas lengvesnis, negu galėjo būti interjero dizainerio, bet aš esu tokia dėkinga šiai mokytojai už šitą sakinį.“

Kamilė Jankevičiūtė:

„Tiesa ta, kad aš augau kartu su muzika, čia aš ne tik mokiausi, kaip gerai dainuoti ar groti, bet pradėjau pažinti save. Teko perlipti daug baimių, patirti liūdesį dėl nepasisekimų, tačiau esant šalia tokiai gerai mokytojų komandai aš viską sugebėjau ištverti su jų pagalba.

Be to, labai džiaugiuosi, kad manim patikėjo mano mokytoja Regina Pilkionienė, kuriai esu labai dėkinga. Visi konkursai, renginiai man prisimins ilgam.“

Dominykas Norkus, baigęs sporto skyrių:

„Šioje mokykloje praleidau 10 metų ir net negalėjau dalyvauti mokyklos baigimo pažymėjimų įteikime. To priežastis labai paprasta – futbolas. Tą dieną su komanda žaidėme rungtynes ir man, kaip ir visais kitais atvejais, nekilo klausimas, ką pasirinkti. Futbolas visuomet buvo pirmoje vietoje, o tokią meilę šiam sportui įskiepijo treneris Darius Stažys.

Metai, praleisti futbolo treniruotėse ir įvairiose varžybose, suteikė ne tik daug džiaugsmo, bet tuo pačiu leido išmokti naujų dalykų, kurie padėjo ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Drįstu teigti, kad būtent futbolas suformavo mane kaip asmenybę, o draugai, su kuriais čia susipažinau, lydi mane iki pat šios dienos.“

Emilija Maciukevičienė (Aliukonytė):

„Muzikos mokyklą pradėjau lankyti prieš 20 metų. Esu dėkinga fortepijono mokytojai Evelinai Norkienei, kad nė truputį neleido suabejoti meile fortepijonui, buvo visad šalia ne tik kaip pedagogė, bet ir kaip draugė.

Šioje mokykloje su keliomis merginomis lankėme gitaros būrelį, kuriame mokytojas Sigitas Stankus mus išmokė gitaros pradmenų ir mes sėkmingai koncertavome. Radau jo palinkėjimą man mokyklos baigimo proga „Senovės išmintis teigia: ,,Nėra nuoširdesnės meilės nei meilė muzikai“. Emilija būk ištikima jai“. Džiaugiuosi, kad šie žodžiai išsipildė, ir visus tuos 20 metų esu muzikos kelyje.“

Gabija Stragauskaitė:

„Metus pagrojusi su pačia pačiausia Mokytoja Nadežda žinojau, kad jos niekada nepaliksiu, tad sėkmingai baigiau fortepijono klasę. Šie septyni metai prabėgo kaip viena diena, o tas nuoširdus ryšys su mokytoja padėjo pamilti fortepijoną. Pačios šilčiausios pamokos, per kurias mes spėjome viską: ir groti, ir nuoširdžiai pasikalbėti, net pyragėlių pavalgyti. Nors ir ne visada ateidavau pagrojusi, kartais net be natų, bet niekada nemačiau pikto žvilgsnio.

Myliu Jus, Nadežda, nuo mėnulio iki dangaus...“

Rūta Jašinskaitė:

„Smagiausia prisiminti turbūt visus koncertus ir keliones į juos, kai autobuse sėdi apie 40 vaikų choras ir su daina traukia į kitą Lietuvos kraštą, dainų šventes, pasiruošimą ir ilgas repeticijas prieš koncertus (nors tuo metu, kaip pamenu, tai nebuvo labai didelis malonumas). Visi koncertai, kiekvienas jaudulys lipant į sceną, baigiamieji egzaminai, atrodo, atgimsta dar ir šiandien prisiminus... Tariu didelį AČIŪ visiems mokytojams, kurie savo patarimais, patirtimi ir padrąsinimais įkvėpė pasitikėjimo, tikėjo ir skatino eiti tik pirmyn... Labai smagu, jog jie mūsų net ir po 13 metų nepamiršta, žinokit, mes Jūsų taip pat nepamiršom ir esam dėkingi. Ačiū.“

Martynas Jurkūnas:

„Per laiką, kurį praleidau šioje mokykloje, buvo visko – džiaugsmo, liūdesio, pergalių, traumų, įvairių nuotykių, pykčių. Visos šios – tiek geros, tiek ir ne itin malonios patirtys – suformavo mus tokius, kokie esame dabar, ir esu labai laimingas, kad turėjau galimybę visą tai patirti. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį man davė ši mokykla – tikras draugystes, kurios prasidėjo nuo tos 2 klasės ir tęsiasi iki pat dabar. Tikiu, kad tęsis visąlaik.“

Paulius Šimkus:

„Vasaros stovyklos – DELFINAI. Tai buvo geriausios, įsimintiniausios, linksmiausios stovyklos mano gyvenime, kokiose tik esu buvęs. Labiausiai įstrigęs į mano atmintį ir, turbūt, į visų kitų žmonių, kurie girdėjo ir buvo atėję į vieną iš koncertų, tai koncertas, kuriame kartu su mokytoja Regina Pilkioniene teko dainuoti dainą „Aleliuja“. Man buvo labai gera, nes dainuoti kartu su mokytoja yra nerealiai miela, kad net po dainos ašaros užspaudžia balso stygas ir negali nieko pasakyti, o tik gali pasidžiaugti, kad turi tokią nuostabią mokytoją, kuri išmokė tiek daug visko mane per 7 muzikavimo metus.“

Martyna Šimkutė:

„Ši mokykla - tikra lobių kasykla. Tai supratau būdama visiškas žirniukas. Traukte traukė mane visos sritys, bet į šios mokyklos šeimą įsiliejau per dailės sritį.“

Ema Masedunskytė:

„Dabar šilti prisiminimai kyla iš dainų švenčių Vilniuje ar Joninių ant Rambyno

kalno, o kokie vakarai Klaipėdos džiazo festivalyje ar ,,Dainų dainelėje“!“

Gabija Tičkutė:

„Praėjo beveik 8 metai po mokyklos baigimo - net sunku patikėti, kaip greitai bėga laikas! Nors dabar esu sveikatos mokslų studentė, tačiau muzikos pasaulis man vis dar yra ir bus labai artimas ir ypatingai svarbus. Muzikinės žinios mane lydi nuo dainingų vakarų su draugais iki laiko su savimi, pasineriant į pianino skambesio gilumas. Tai meno forma, kuri niekada nepraras savo vertės.“

Armida Čepukaitė:

„Vienas įspūdingiausių renginių, kuriuose teko dalyvauti – tūkstantmečio dainų šventė, neįmanoma perteikti jausmų ir emocijų, apimančių tave vienu metu dainuojant su tūkstančiais kitų choristų.

Nors niekada nemaniau, jog siesiu savo gyvenimą su sportu, pradėjus lankyti tinklinį, visiškai pakeičiau nuomonę. Tinklinis išmokė labai daug: komandinio darbo, disciplinos, kantrybės, lyderystės, pasitikėjimo savimi, gebėjimo džiaugtis pergalėmis ir pasimokyti iš pralaimėjimų.

Galimybė žaisti regioninėse, nacionalinėse salėse bei paplūdimio tinklinio varžybose tapo tikru gerų emocijų užtaisu ir motyvavo tobulinti įgūdžius.

Turėjau galimybę kartu žaisti su daug gabių mokinių, būti palaikančios komandos dalimi ir treniruotis su treneriu Antanu Musvydu, kuris nepaliaujamai stengdavosi visapusiškai vesti komandą į priekį.“

Roberta Valentina Zubrickitė:

„Pagalvojus apie muzikos ir meno mokyklą prisimenu koridorius, kuriuose nuolat skambėdavo muzika bei draugų juokas, o geresnį derinio, nežinau, ar galėčiau įsivaizduoti. Taip pat su didele nostalgija prisimenu choro, fortepijono, muzikos istorijos bei solfedžio pamokas, kurios tuo metu man kėlė didžiulius iššūkius, bet dabar esu be galo laiminga galėdama jas panaudoti kasdieniame gyvenime.

Meno ir sporto mokykla man suteikė daugiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. Dažnas keliavimas po įvairius renginius ar konkursus suteikė galimybę pirmą kartą apsilankyti sostinėje bei daugelyje kitų Lietuvos miestų. Mokymasis muzikos mokykloje nėra orientuotas tik į muziką, ši mokykla išugdo savarankiškas, doras ir atkaklias asmenybes.“

Greta Musvydienė:

„...Kiek vėliau atradau tinklinį, man tai buvo visiškai nauja. Galvojau, kad komandinis žaidimas tai jau tikrai ne man, bet ne veltui sako, jog nepabandęs nesužinosi. Su dideliu noru ir aistra lankiau treniruotes, kad viską spėčiau, net namų darbus pasidarydavau persirengimo kambaryje. Per tuos metus sutikau daug nuostabių žmonių, įgijau tvirtus pagrindus.“

Agnė Saročkaitė:

„Vis dar atsimenu, kai būnant gal 10-ies į mokyklą koncertuoti atvykę tuometiniai muzikos mokyklos mokiniai sužavėjo skambinamomis melodijomis ir sužadino many didelį didelį norą ir pačiai to išmokti.

Ėmiau ir sugalvojau - ir aš taip kada nors grosiu! Ir įstojau į chorinį dainavimą. Šio sprendimo niekada nesigailėjau. Net kai būdavo sunku, apnikdavo nerimas ar abejonės, mokytojų, draugų palaikymas ir didelis pasiryžimas vedė į priekį.“

Gustina Norkutė:

„Fortepijono klasę baigiau prieš 7 metus. Niekada nepamiršiu, kokia sunki buvo pradžia... Mokytis groti pianinu tikrai nelengva - tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Buvo visokių minčių, tačiau labai džiaugiuosi ir dėkoju tėveliams už kantrybę, palaikymą, nuolatinį skatinimą siekti daugiau, už buvimą kiekviename koncerte ir garsiausią plojimą po kiekvieno mano pasirodymo.

Visi koncertai, konkursai reikalavo daug darbo ir streso, bet tas jausmas, kai atiduodi visą save ir parodai geriausią rezultatą, atpirkdavo viską.“