Laimė, kai gali kurti grožį ir džiuginti kitus

Ireną Jurkūnienę pagėgiškiai vadina tiesiog gėlininke. Niekas nepaaiškins, kodėl šis pavadinimas metų metais lydi Ireną. Gal dėl to, kad po 1990-ųjų nepriklausomybės ji viena pirmųjų atidarė privačią gėlių parduotuvę Pagėgiuose. Gal dėl to, kad pasipuošusi, artimųjų užsakytomis gėlėmis nešina aplanko namus ir nudžiugina sukaktuvininkus. Tačiau pastaruoju metu Irena dar tituluojama Pagėgių fotografe. Pabuvojus pas Ireną viešnagėje paaiškėjo, kad šios moters pomėgių paletėje ne tik gėlės ir fotografija, bet nuolatinė kūryba ir nepatirtų menų, teikiančių geras emocijas, paieškos.

Pradėkime nuo gėlių - šiandien jau negalėtume I. Jurkūnienę vadinti senamadiškai - gėlininke. Irena yra lankiusi daugybę kursų pas ryškiausius floristus Nataliją Učivatovą (Vilnius), Sergėjų Zereckį (Vilnius), Sigitą Kaminską (Klaipėda), Antaną Mažoną (Kaunas), Vidą Šaltienę (Kaunas), Stas‘į Zubov‘ą (Maskva). Tad Pagėgiams pasisekė - mes turime aukšto lygio floristę I. Jurkūnienę.

Viskas prasidėjo Pagėgių miesto centre esančiame pastate, kuriame dabar įsikūrusi jaunimo erdvė, kur metų metais buvo knygynas. Jame dirbo I. Jurkūnienės anyta Ema Jurkūnienė. „O jeigu pabandyčiau padaryti puokščių ir jas parduotume“, - šovė mintis Irenai. Ir be valdžios palaiminimo moterys knygyne ėmė pardavinėti Irenos komponuotas puokštes. Puokštės buvo paklausios ir tuoj pat patalpose buvo atitverta vieta, kurioje atsirado pirmasis Irenos gėlynas. Vėliau dar  gėlėmis prekiauta priešais tą patį knygyną stovinčiame kioske. Kodėl gėlės? Ne servetėlės, mezginiai, papuošalai? Vidinis šauksmas... Jos ypatingos... Kad ir gausiai jų neturėdama gali kurti, sukurti, džiuginti... „Savo vestuvėms visas puokštes dariau pati, kuomet kitiems padarydavau, sulaukdavau pagyrų, tai įskiepijo pasitikėjimo savimi“, - prisiminė Irena.

Nuo to laiko ji nepaliaujamai pradėjo ieškoti patalpų, kur galėtų įkurti gėlių parduotuvę. „Nieko tau nesigaus“, - kalbėjo namiškiai, o kai man taip pasako, tada gautis turi dvigubai“, - teigė Irena. Ir ji savo tikslo siekė atkakliai ir ryžtingai. Taip prieš 22 metus atsirado Pagėgių gėlynas, kuris sėkmingai tebedirba. Visada žavinčiomis vitrinomis gėlių parduotuvė žengia koja kojon su laikmečiu: „Buvo dirbtinos gėlės, vazonuose gėlės, kad ilgiau žydėtų, laikytų, vėliau – gėlės iš užsienio, dabar vėl į madą pareina dirbtinos gėlės, tik jau visai kitos kokybės.“

Čia tik gėlės, o kur gėlių verslo ypatumai? Irena mena, kuomet tekdavo keltis  4-5 valandą ryto ir važiuoti gėlių į tam tikras vietas. Tris kartus savaitėje tekdavo važiuoti į Gargždus parsivežti gėlių. Dar ir Gargždus, kaip tiekėjus reikėjo atrasti... Vėliau tiekėjai gėles pristatydavo į apskrities centrą – Tauragę, niekas nevažiuodavo dėl vienos nedidelės parduotuvės į Pagėgius. Dabar gi prie parduotuvės durų atvažiuoja tiekėjai ir, pagal sąrašą, tavo užsakytas gėles, prekes, skirtas puokščių ruošimui ir kt., paduoda tau į rankas.

Laikui bėgant parduotuvėje atsirado vietos suvenyrams, papuošalams, parfumerijai ir kitoms malonioms prekėms.

„Šiuo metu yra daug jaunų žmonių, kažką gaminančių, kuriančių: rankų darbo žvakes, namų kvapus, suvenyrus, keramiką. Itin palaikome tokius žmones, ieškome tokių žmonių ir siūlome jiems tiekti savo rankų darbo prekių mūsų parduotuvėje, nes itin malonu parduoti prekę, pagamintą rankomis, autentišką. Nors taip prisidedame palaikydami Lietuvos smulkiuosius verslininkus, o ne siūlydami kinų produkciją“, - pasakojo Irena.

Nuvykti pagal nurodytą adresą apsveikinti vienokia ar kitokia proga – tai  dar viena paslauga, kurią Irena arba jos kolegė Danguolė atlieka su dideliu malonumu. Šiam procesui Irena turi įsigijusi, pasisiūdinusi ne vieną kostiumą ir artimųjų iš bet kokio pasaulio kampelio paprašyta gali pasveikinti čia, Pagėgių krašte, esančius žmones. „Labai mėgstu tai daryti. Ypatingai smagu, kada gali žmogų nustebinti, padovanoti džiaugsmo akimirką, pamatyti jų jausmus ir tuo pačiu visa tai patirti pati“, - džiaugėsi ir Irena.

Pasidomėjus, ar provincijoje ši paslauga paklausi, Irena teigė šiais metais mamos dienos proga turėjo per aštuoniasdešimt užsakymų pristatyti gėles pagal nurodytą adresą. Teko puokštes daryti visą naktį ir, beveik nemigus, keliauti džiuginti mamas.

Nestinga kelionių pas užsakovus ir ne proginėmis dienomis. Gal todėl, kad kiekvienas Irenos žodis sukaktuvininkui, jubiliatui, mamai ar tėčiui būna ištartas nuoširdžiai, su meile, kiekviena proga pagalvota, kad tikrai pasiektų žmogaus širdies gelmes. „Pačiai teko būti pasveikintai kito rajono gėlininkų. Sveikinimas buvo toks: „Jums gėlės nuo...“. O dar apranga: kutuoti džinsiniai šortai ir sportinė palaidinė. Na, ne, galvoju, tai pamoka, kaip nereikia daryti. O už klientų reiklumą esu tik dėkinga: kartą pasipuošusi savo spalvingu kostiumu išvykau pasveikinti sukaktuvininko ir pamiršau skrybėlaitę. Ir ką jūs galvojate, sulaukiau pastabos: „O kur jūsų skrybėlaitė?“.  

Irena teikia paslaugas progoms puošdama pokylių sales, bažnyčias, kitas renginiams skirtas patalpas. Tačiau šią paslaugą atlieka rafinuotai, nes, pasak Irenos, šioje srityje klientai yra išpaikinti didžiųjų miestų, kur tokias paslaugas teikiančios įmonės ar verslininkai turi daugybę priemonių, akcentų. Klientai nori daug, gražiai ir pigiai, o galimybės provincijoje visgi yra ribotos.

Prieš keletą metų Facebook socialinėje erdvėje I. Jurkūnienė buvo pastebėta kaip renginių vedėja. Dar vienas amplua? „Tiesiog užsimaniau gero fotoaparato, o pinigėlių parduotuvėje uždirbu tiek, kiek uždirbu, kažkaip reikia prasimanyti daugiau, tai ir ėmiausi tos veiklos“, - kalbėjo Irena. Nors saviems žmonėms, draugams  renginius Irena vesdavo ir be šio užsibrėžto tikslo, tačiau fotoaparatui už renginių vedimą lėšų nepakako. Teko gerokai prisidėti iš sutaupytų lėšų, bet aukštos klasės fotoaparatą ji įsigijo.

Norėjo save išbandyti vis naujoje srityje. Taip Irena susidraugavo su fotoaparatu. Pirmieji fotografijos kursai išklausyti Klaipėdoje. „Nenoriu įžeisti, bet tavo fotoaparatas ne koks“, - tarė tada fotografijos mokytojas. „Kaip aš įsižeidžiau - tiek daug litų už jį sumokėjau ir netikęs? Bet kaip pradėjau fotografuoti, pajutau, kad tai tikrai fotoaparatas su labai ribotomis galimybėmis. Tada teko pirkti kitą“, - pasakojo Irena.

Pirmuoju fotografijos mokytoju buvo  tauragiškis Romualdas Vaitkus. Fotografė atlieka foto sesijas, tačiau sako, kad tai atima labai daug laiko, tad teko sudėlioti prioritetus, kuriai veiklai jo skirti daugiau. Šiuo metu Irena fotografuoja savo malonumui ir išsikėlusi iššūkį – kiekvieną dieną su kadru. „Gėlės, medžiai, taip, tai  gražu, bet aš pasirinkau įamžinti besikeičiantį Pagėgių miestą, tai išliekamoji vertė.“  Ne vienas norėtų įsigyti I. Jurkūnienės fotoalbumą „Pagėgiai“, tačiau Irena kukli ir sako, kad tokiam albumui sudaryti reikalingas išmanymas.  Fotomenininkei, floristei, užsiimančiai įvairiais menais, kūrybinio išmanymo pakanka, bet čia tiesiog prabyla kuklumas.

„Esu girdėjusi posakį: jei žmogui yra blogai, jis turi aplankyti vaikystės vietas, jose pasivaikščioti. Todėl man  malonu, kada žmonės po fotografijomis komentuoja, stebi, pamato savo vaikystės namą, mokyklą, gatvę ir aprašo savo jausmus. Tada ir žinai – pataikiau. Išliks žmonių širdyse ir krašto archyve. Pati mielai pasižiūrėčiau kaip atrodo mano vaikystės namai, gatvė, miestas, kuriame gimiau ir užaugau.“

O gimė ir užaugo Irena Tilžėje. Tik mokyklą lankė Panemunėje, kad baigtų būtent lietuvių mokyklą, o ne rusų.

Pastaruoju metu Irena užsisako vieną kitą foto drobę su pačios fotografuotais Pagėgių miesto vaizdais. Tiesa, vieną kitą drobę tenka padovanoti, bet ateityje bus sukaupta graži foto paroda. Beje, Irena sako, itin malonu, kai kreipiasi su prašymu jos autorinę fotografiją panaudoti skelbimui ar proginiams atvirukams, tai leidžia pasijausti  reikalingai. Štai kad ir praėjusių metų kalėdinis Pagėgių mero sveikinimas buvo sukurtas iš I. Jurkūnienės fotografijos. 

Su fotografija susijusi dar viena jaudinanti istorija. Vos sužinojusi apie į pasaulį ateinantį anūką Irena pati savo rankomis pradėjo gaminti, megzti, siūti drabužėlius naujagimiui, ką ten drabužėlius - kostiumus foto sesijai. Tada susirado naujagimių fotografavimo kursus Klaipėdoje, už juos solidžiai sumokėjo ir fotografuoti naujagimius mokėsi pas fotografę, atvykusią iš Anglijos. „Buvo mažieji modeliukai, kuriuos atsinešė mamytės. Ten mokė, kaip juos užmigdyti, užčiūčiuoti, kad galima būtų aprengti, nufotografuoti - kitaip tariant, kaip pagauti momentą. Irenos namuose iš šios patirties gimė fotoalbumas. Kiekvieną mėnesį skrisdavo į Angliją jo aplankyti, nes anūkas - tai kažkas švento.

Irena apie komerciją fotografijos srityje turi savo nuomonę: „Geru, menišku fotografu gali būti iki penkiasdešimties metų, nes norint išgauti gražų kadrą reikia tūptis, klauptis, gultis, o po penkiasdešimties tai jau sunkiau. Galvoju, jei darai meną – nebus komercijos, darai komerciją - nebus meno. Komercija suvalgo meną.“

Irena nebepriklauso jokiam fotografų klubui. Sako, kad, ko gero, ten yra tam tikros sąlygos, o būdama laisva kūrėja saistytis su sąlygomis nebenori. Nors teko dalyvauti Šiaulių mesto fotografų klubo „Bildukai“ organizuotoje trijų dienų stovykloje ir liko sužavėta.

 Bekalbant Irena ant stalo padėjo meninę dėžutę, kurioje dar vienas menas – rankų darbo atvirukai. Jų daugybė, dešimtys...  Ir tai vėlgi Irenos rankų darbas. Atvirukų tiek, kad jau galėtų būti surengta paroda.

Ir dar ne viskas: iš gretimo kambario Irena parėjo nešina savo tapytais paveikslais. „Prieš keletą metų Lina Ambarcumian organizavo suaugusiųjų dailės pamokas. Jos man paliko įspūdį ir suteikė galimybę save išbandyti dar vienoje srityje“, - emocijomis dalinosi Irena.

Žiūrint I. Jurkūnienės rankomis sukurtus meno kūrinius, peršasi mintis, kad jos gėlių parduotuvė turėtų tapti Irenos darbų galerija. Sėkmę bei laimę jai garantuotų jos iš molio pagaminta lėlė „Mylimukas“. Taip, neapsirikote, Irenos pagaminta. „Pamačiau socialiniame tinkle ir susižavėjau, kaip taip gražiai žmonės pagamina. Susiradau  lėlių autorę Editą Varnelienę, gyvenančią Šiauliuose, du savaitgalius įsiprašiau į svečius... Ir štai turiu „Mylimuką“. Dabar turiu pasiruošusi kūnus ir visai neužilgo gims dešimt lėlių. Ko gero, lėlės gausis pagal tos dienos emociją, nuotaiką, kurią rankoms pasufleruos savijauta“, - pasakojo pašnekovė.

Irenos tėvai - katalikai. Katalikė buvo ir Irena, tačiau iš vaikystės pamena: „Kai buvau maža, baba sakydavo: „To nedaryk, Dievulis nubaus, ano negalima, Dievulis nubaus... Kažkaip tik ir girdėdavau, kad Dievulis baudžia. Kai ištekėjau ir patekau į evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstančią šeimą, pradėjau lankyti bažnyčioje Biblijos valandėles, tada supratau, kad Dievas ne baudžia, o myli kiekvieną savo kūrinį.“

Su liuteronų evangelikų tikėjimu Irena susidraugavo galutinai ir daugiau nei dvidešimt metų gieda Pagėgių liuteronų evangelikų bažnyčios chore, su tikinčiųjų vaikais rengdavo kalėdinius, Vvelykinius pasirodymus.

I. Jurkūnienė yra asociacijos „Pagėgių bendruomenė“ narė, visada teigianti, kad savo bendruomenei, žmonėms reikia atiduoti tam tikrą duoklę, vienokiu ar kitokiu būdu, nes tai visuomeninė veikla, kurios niekas neprivalo daryti. Geriau gyventi visi norime, tad kiekvienas ir privalome bent šiek tiek paaukoti laiko bendram labui. Juolab, anot Irenos, ta pati bendruomenė suneša jai atlyginimą. Irena bendruomenėje taip pat atlieka fotografo pareigas. Dažnai remia asociacijos organizuojamus renginius. Ji yra ir ilgametė kultūros renginių rėmėja. „Prašančiam reikia visada duoti, nes niekada nežinai, kada teks prašyti pačiam“, - sakė moteris. O gal šis dosnumas kultūrai pasireiškia todėl, kad pati yra vaidinusi humoro grupėje, dalyvavusi kitoje kultūrinėje veikloje, tad žino, jog kiekviena graži rėmėjų iniciatyva gali pagražinti renginį ir padaryti jį šiek tiek kokybiškesniu.

Dvi Irenos dukros, paragavusios užsienietiškos duonos, sugrįžo į Lietuvą. Viena jų - Kaune, kita – Šilutėje. Apie tai, kad kažkuri stos greta mamos ir ateityje perims verslą, kol kas nė kalbų būti negali. Dukros atkerta: „Tai be galo sunku, ne mums.“ O Irena sako: „Jei nemylėčiau savo darbo, išprotėčiau. Buvo laikai, kai vėlų vakarą suskambėdavo telefonas ir žmonės prašydavo parduoti gėlių... Ir kas čia tokio? Važiuoji, atrakini, parduodi - argi čia problema? Jūs tik norėkite gėlių ir turėkite kam jas dovanoti.“

Paklausta, ar yra dar ką norėtųsi išbandyti, patirti, atrasti, Irena negalvojusi atkirto: „Taip, noriu drono. Suprantu, kad tai technika ir ją reikia mokėti valdyti, lankyti kursus, gaudyti saulėlydžius, saulėtekius ir t. t., bet noriu.“

Irenos norai nepagrįsti jokiu materialiniu pamatu, tai norai, tenkinantys pomėgius, o ne materialųjį gyvenimą.
„Saviraiška - neatsiejama žmogaus laimės dalis. Laimė, kai tu gali kurti kažką gražaus, kas džiugintų kitus ir tave pačią.“