Įgytos muzikinės žinios geriausiai atsiskleidžia jau baigus muzikos mokyklą

2021-05-27
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Esu Justinas Martinkus. Man dabar 24 metai. Meno mokykloje baigiau trimito specialybę ir fortepijoną, kaip antrą instrumentą. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, dirbu projektų vadovu viešosios politikos analizės įmonėje. Joje atliekame užsakytas politikos analizes, tyrimus, rengiame strategijas ministerijoms ir savivaldybėms, vertiname, ar buvo efektyviai panaudotos lėšos įvairioms veikloms, arba nurodome, kur jos turėtų būti nukreiptos ateinančiais metais. Taip pat šiais metais  baigsiu viešosios politikos analizės magistrantūrą Vilniaus universitete.

Manau, kad įgytos muzikinės žinios geriausiai atsiskleidžia jau baigus muzikos mokyklą, nes iki tol to tiesiog nevertini ir nesupranti. Apskritai, šiek tiek kitaip girdi muziką, gali tas žinias pritaikyti ir kitur. Pavyzdžiui, studijų metu buvau išmokęs naudotis aparatūra, groti elektroninę muziką, o taip pat labai pamėgau fortepijoninę klasikinę muziką, nors anksčiau į tai visai net nebūčiau atkreipęs dėmesio. Nors trimitu po muzikos mokyklos baigimo nebegrojau, tačiau jau daugiau nei 2 metus lankau privačias fortepijono pamokas ir stengiuosi kasdien groti namie. Tai, žinoma, buvo labai didelė muzikos mokyklos įtaka. Labiausiai smagu prisiminti  dalyvavimą pučiamųjų konkursuose, tiek kaip solistui, tiek kartu su orkestru (nors labiau patikdavo groti solo).

Pamenu, kiek dirbdavome ir ruošdavomės su mokytoju, kaip nuvykus į kiekvieną konkursą su kitais dalyviais iš Šilutės kalbėdavomės ir jaudindavomės, kaip baisu būdavo prieš pačią komisiją, bet viskam pasibaigus nuslūgdavo visa įtampa ir likdavo geras jausmas, verčiantis dalyvauti ir kitais metais.

Patį trimitą, kaip instrumentą, tikrai pamėgau, nors skambės paradoksaliai, bet iš tikrųjų ateidamas į muzikos mokyklą norėjau groti saksofonu, bet tiesiog nebebuvo vietų. Tad man pasiūlė pasirinkti trimitą. Tačiau toks atsitiktinumas išėjo į naudą. Prisimenu ir pačią muzikos mokyklą, jos mažas klases ir renginius toje mažoje salytėje, todėl dabar džiugu, kad meno mokykla pagaliau gavo tam pritaikytas pakankamas erdves.

Šilutės meno mokyklai linkiu ir toliau rasti būdų įkvėpti mokinius užsiimti muzikavimu, tuo domėtis, nes suprantu, kaip tai gali būti sunku, turint omenyje aplink esančių tiek daug dėmesį nukreipiančių priemonių, kurios nereikalauja jokio darbo, kad gautumei greitą pasitenkinimą (technologijos ir pan.).

Mokytojams linkiu kantrybės, rasti raktą prieiti prie kiekvieno ir atskleisti jo gabumus bei išugdyti dar daug vaikų, kurie, kad ir suaugę, įvertintų, kokį išsilavinimą gavo ir kiek dėl to stengėsi jo mokytojai, kurių pastangų gal tuo metu pakankamai ir neįvertino. Mokiniams linkiu domėtis muzika ar kitu menu, atrasti, kokie profesionalūs darbai, kūriniai jiems patinka, galbūt kažkas netradiciško, „nepopsiško“, ir pabandyti susieti tai su savo instrumentu. Tikrai pasidarys įdomiau mokytis.

Ir taip pat reikėtų žinoti, kad nors dabar gal ir ne visada suprantate, kam to reikia, bet kai tapsite suaugusiais, su didžiausiu malonumu prisiminsite šiuos metus ir įvertinsite gautą patirtį. Sakau tai, kaip tas, kuris iš pradžių irgi nesuprato, kam tas ,,vargas“ reikalingas.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!