Kotryna, virbalai, medinis rožinis ir langas į kiemą...

Šuns liūdesys

Kotryna sėdi virtuvėje prie stalo, uždengto languota geltonais-rudais kvadratėliais staltiese. Ant jos kelių virbalai ir nebaigta megzti žalzganos vilnos liemenė šildyti nugarai ir krūtinei. Kandims irgi patiks, bet pabarstytas naftalinas rijikes atbaidys, nuvys į nematomus plyšelius, į tamsą. Voras geresnis – musę tinkle nutveria ir gana jam. Kotryna padeda mezginį ant stalo ir paima ant jo gulėjusį susirangiusį medinių karoliukų rožinį su sidabriniu kryželiu ir nukryžiuotu Kristumi. Bet gal anksti poteriams, geriau prisislinks kėdę arčiau lango ir pažiūrės, kas kieme dedasi.

Niekas nesideda. Kaimynės Birutės ožka ir dvi ožkytės dar tvarte, dar nepaleistos trumpam pastraksėti ir bėgti skabyti pasiekiamų alyvos šakelių. Kotryna raguotų sutvėrimų nebaido, akimis paglosto ožkytes, kol Birutė už tvarto nuveda ir aukštus vartelius užveria. Per žemesnius ožkos peršoka. Gi prie tvarto prilipusi Kotrynos malkinė apkežusi, pilka. Prie durų – šuns būda. Tuščia. Mopsas nusigalavo, nebepernešė šeimininko mirties. Na, nebe jaunas bebuvo, bet paėdęs, Antaną į žvejybą lydėdavo, šalia dviračio bėgdavo.

Antanas mėgdavo prie upelio su meškere pasėdėti, riestą pypkę pasmilkyti. Kai ištraukdavo raudę ar ešerį, šuo spurdančią žolėje žuvelę aplodavo, bandydavo letena prispausti, bet atsargiai, pats bijodamas. Antanas patraukdavo Mopsą per dantį: „Ką, seni, būkštauji šlapio, slidaus, bebalsio!” Sutarė Antanas su savo šunim, į aliuminį dubenėlį riebios sriubos, pagardintos mėsos kukuliukais, pripildavo. Antanui pasimirus Mopsas dvi savaites painkštė, pastūgavo, kol padėjo galvą ant letenų ir iškeliavo paskum šeimininką. Kai Kotryna ateidavo raginti ėsti juodą kiemsargį su balta peteliške pakaklėje, pamatydavo jo padėrusias  akis. Jose tvyrojo tikras liūdesio ežeras, ne dirbtinis, nesuvaidintas, kaip kartais žmonių, apsimetusių širdingais.

Gailisi ir žmonės, bet ne taip giliai, tam sykiui, o vėliau nauja diena ištrina senąją, vakarykščią. Nors Kotryna su Antanu atsisveikino paskutiniu bučiniu į vėsią kaktą, bet iš jos širdies jis nebeišėjo, liko, vis tarpduryje pasirodo, tik per slenkstį taip ir neperžengia, dingsta. Kotrynai belieka imti rožinį ir šnabždėti maldą Dievuliui, angelams. Tuomet nurimsta ir užmiega.

Tuoktuvių aidai ir abejonės dėl ateities

Kotryna ir Antanas tuokėsi bažnyčioje. 1970-aisiais, rugsėjo 1-ąją. Jai buvo 24-eri, jam – 29-eri. Buhalterė ir stalius. Du kolūkiečiai. Nepartiniai. Niekas jų neūdijo, kad rankas surišo kunigas. Kolūkio pirmininkas juos gerbė, nes abu išmanė savo darbą, buvo pareigingi. Partinės organizacijos sekretoriui, beje, rusui, jaunavedžiai neužkliuvo, užsimerkęs žinojo, kad anie partijos gretų nepapildys.

Sykį porelę dėl to neįkyriai pakalbino. Buvo pietų metas. Antanas nekviestą svečią pasodino užstalėn, įpylė stiklinėn kelis kartus varytos ruginės, o užkandai Kotryna įritino lėkštėn tris milžiniškus cepelinus su mėsa, suguldytus baltame padaže su spirgais. Negi leisi valgiui užšalti varinėdamas tuščias kalbas. Smulkutė Kotryna bėgiojo po virtuvę it skruzdė vis rokuodama, kad ji su saviškiu – krikščionys, nė musės nenuskriaus, terūpi darbas, būsimi palikuonys. Sekretorius, nejučiom perėjęs į rusų kalbą, sakė: „Chorošo, chorošo, būdim ladit” (Gerai, gerai, sugyvensim.).

Svečias, bene Fiodoras, amžiną atilsį jam – prisitrenkė girtas važiuodamas motociklu – dar labiau pragiedrėjo gavęs iš Kotrynos pintinę su kiaulės kumpiu. Taip ir išsiskyrė nesusipykę. Trėmimo laikai ir šaudynės miškuose jau buvo seniai praėję, kaimas gyveno ramiau, sočiau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalis politikų tuos laikus vadina sovietiniu kumetynu, bet kai kolūkius bei tarybinius ūkius paskubomis išdraskė, fermos liko tuščios, žemė dirvonavo apleista, o jaunimas ėmė dumti iš kaimo į miestus ar dar toliau – į užsienį.

Gi Kotryna su Antanu, sulaukę pusamžio, niekur nebėgo, tik Milda už didžiųjų vandenų nusitrenkė. Laiškuose rašo pritapusi, dolerių susitaupiusi, draugą turėjusi, JAV gimusį lietuvaitį, tačiau išsiskyrė: charakteriai pjovėsi, pažiūros į gyvenimą buvusios skirtingos. Dabar viena, neįgalų žydą, farmacijos įmonės akcininką pavyzdingai slaugo. Už tai gaus Čikagos pakraštyje vieno aukšto namą su tvora ir kiemu, naują automobilį ir 30 tūkstančių dolerių priedą. Patronui mirus Milda nenusprendė, ką darys: parduos jai patikėtą turtą ir grįš į Lietuvą ar atskris pasiimti Kotrynos pas save? Kotryna taip pat nežinios rūke, abejoja norėsianti pasakyti kaimui sudie, palikti įprastą butelį, Antano kapą. Namuose kiekvienas kampas – pasakų rūsys. Prisiminimai glosto jausmus, o toji Amerika atvirukuose – svetimas dangus, subadytas dangoraižių. Kotryna Mildai laiškuose atsako pagalvosianti dėl kelionės užjūrin. Juk ir Antanas laukia ne vien gėlių…

Pirmas bučinys

Antanas buvo pirmas pabučiavęs Kotryną. Po pusmečio draugystės ir retų pasimatymų. Nedrąsus bučinys: pasilenkęs vos prisilietė lūpomis prie jos lūpų ir smakro. Kai pabandė apkabinti, arčiau prisitraukti Kotryną, šioji pasimuistė, ištrūko. Antanas suprato: neliesta. Vėlyvo gegužio naktis putojo žalumynais, paukštelių ulbėjimų. Jie stovėjo po alyva, apsipylusia violetinėmis žiedelių kekėmis. Ne romantikai, abu kilę iš kaimo, bet romantiškoje aplinkoje. Kotryna į pamario kraštą atvažiavo baigusi buhalterijos technikumą Klaipėdoje, Antanas – iš Plungės rajono. Kotrynos tėviškė – Telšių rajonas. Po pusantrų metų susituokė.

Kuklios vestuvės - Antano tėvai, mažas pažįstamų ratelis, apsiėjęs be didelio šakučių ir peilių tarškėjimo. Šampanas, vynas, miežinė kava, tortas ir uošvienės keptas naminis pyragas, tvieskiantis gelsviu. Poros lizdas – Antanui skirtas dviejų kambarių butas vokiškų laikų mūriuke. Kieme tvartas, malkinė, šulinys, tenkinę dvi namo šeimas. Ir Antanas, ir Kotryna – abu vis skubantys darban, vis besitvarkantys, pavargstantys, mažai galvojantys apie pramogas ir neturintys tam laiko. Kartais nueidavo į kiną. Kilnojamojo kino mechanikas filmus rodydavo ketvirtadieniais. Gimė Mildutė. Kotryna supo lopšį neatitraukdama akių nuo šviesios kūdikio galvelės. Kai užaugs, kas ji bus? Lėkė dienos, lėkė naktys, suvirtusios į metus. Šiandien, kai Kotryna atsisėda prie lango, į kurį barbena migdantys lietaus lašai, ima ir pagalvoja, kad vakarų ir bučinių galėjo būti daugiau, gal apsikabinimų lovoje galėjo būti daugiau? Nėra tuo visai užtikrinta, bet Antanas kartais prisislinkdavo, o ji sakydavo: „Miegam, rytoj anksti keltis“...

Antano pašėliojimai

Vargu rasi namus be dūmelio. Kotryna mylėjo Antaną: virė, skalbė, slaugė peršalus, arbatomis gydė, pagalvėmis apkamšydavo. Jis atsilygindavo. Ne, ne gėlėmis – saldainiais, Kotrynos mėgstama chalva, kuri anuomet buvo retenybe. Antanas buvo geras, atidus, švelnus, bet kaip vyrui, įsuktum į buitį, nepaganyti akis į kokią liūlinčią krūtinę, besiveržiančią iš suknelės, apvalius klubus.

Kolūkio zootechnikė, rudaakė, smagi merga Paulina, irgi savam kailyje nesitvėrė, žvilgsnius laidė. Tik tų laisvų vyrų, nepakinkytų moterų burtų, kaime mažoka. Paulina komjaunuolė, aktyvistė, šokėja, skraidanti motociklu. Norėtų ir vyrą apžergti, bet ne kartui, ne dviem. Pakvietė vieną nusižiūrėtą į namus – tas atsinešė pašto ženklų kolekciją ir seilės nevarvina į moters gardumą. Pakvietė antra – užmigo, padėjęs galvą ant krūtų, nieko nenuveikęs, pasitenkinęs išlenktu Anykščių vyšnių vynu, o priešais sėdinti žydinti vyšnia svečiui vien žiovulį varė.

Paulina mintyse nusprendė, jei laisvūnai nekimba, pabandys užimtą pasiguldyti. Įklimpo Antanas, susigundė. Partraukdavo pas Kotryną paryčiais nusigalavęs. Kotryna kantri, tylėjo, manė praeis siutas, vėl į ją atsigręš. Antanas žino, kad negerai elgiasi, bet neatsilaiko nenurengęs nakčiai sodrios mergos. Jau ir daiktus susikrovė išsinešti. Kotryna virptelėjusiu balsu pranešė: „Išeisi, nebegrįžk, nepriimsiu.“ Antanas pasiliko, atsitokėjo. Paulina susirado kitą, jaunesnį, atvykusį praktikon studentą, būsimą statybos inžinierių.

Kirvis pliauskoje...

Senatvė ateina nelaukiama. Tiesiog atskuba ir galas. Antanas pirmas pasiligojo: širdį ėmė dilgti. Ne kasdien, bet vis primenant, kad pavargta. Darbo bendrovėje Antanas nemetė, toliau krutėjo, tačiau pasitaupydamas. Vakarais su Kotryna Mildos laiškus perskaitinėjo, atsiųstus spalvotus atvirukus su Amerikos vaizdais žiūrėjo. Trisdešimt metų kartu. Ėjo 1999-ieji. Spalio mėnesį užsisakė malkų žiemai. Privatininkas atburzgė į kiemą traktoriumi, prikrovęs priekabon sakingų pušų pliauskų. „Ugnelė pleškės su smilkalais“, - pagyrė savo malką pardavėjas.

Pleškėjo, tik Antano nebešildė. Spalio 29-ąją, pavakariop, nupėdino Antanas į malkinę pušų pliauskų perpus skelti. Pušis šakota, lengvai neskyla, nepasiduoda. Devynias pliauskas Antanas įveikė, o dešimta – platesnė, kelmas. Kelmas ir pribaigė Antaną, matyt, užsimojusį kirviu plačiau, nei sveikata beleido. Įvarė kirvio apatinę ašmenų dalį į kaladę gilokai, bet tamsrudė šaka atlaikė smūgį. Antanas nebepasakys, kaip ten buvo, nugriuvo veidu į senų pjuvenų krūvą, o kirvis liko kaladėje. Kotrynos paruošta kiaušinienė su dešra jau šąla, o Antanas nepareina, negi ketina visą vežimą priskaldyti. Kotryna tekina žiūrėti, šaukti vyrą. Malkinės durys atviros, Antanas paslikas ir jokio garso. Nebegyvas. Laidotuvės rudenį, kaip ir kažkada atšoktos vestuvės. Pasaka išseko.     

Atgaiva sielai – rožinis, pašventintas popiežiaus

Viskas praeina. Negi be pėdsakų, negi viską užkloja užmaršties dulkės? Kotryna išlaidojo artimuosius, paskutinį – Antaną. Beturi dukrą, tačiau jaučiasi vieniša. Milda toli, nei ji jai paglostys galvą, nei mama dukrą priglaus, pabučiuos plaukus. Su kaimyne Birute persimeta žodeliu, ožkos varškės nusiperka. Kotryna nesuruko, vis guvi, krautuvėje bendraamžės paklausta, kiek jai metų, atsako, kad dar ne senelė. Žinoma, juokauja prisiversdama. Savas skausmas – sau. Kam kitiems svetimos bėdos.

Nerūpi Kotrynai ir pasaulio reikalai: kas ką pjauna, kas ką gelbsti, kur potvyniai, kur sausra, gaisrai, vėtros. Kotrynos televizorius nutilo po Antano mirties. Antanas kažkiek domėjosi politika, jaudinosi, kad žmonija gyvena ne taip, kaip Dievo prisakyta. Kotryna, išgirdusi jo postringavimus, prikišdavo Pauliną. Tuomet Antanas suspausdavo rankomis galvos žilę. Kotryna pagailėdavo vyro, prieidavo iš už nugaros, apkabindavo plonomis rankelėmis Antano kaklą pasižadėdama niekada nebepriminti tos mergos. Netesėjo pažado, retkarčiais vis išsprūsdavo žodelis, bet be pykčio balse, labiau anekdotinis juokelis nei pasidygėjimas. Nebėra Antanėlio, užgeso televizorius. Nebereikia Kotrynai plepalų, viešų vyrų ir moterų prisipažinimų apie išdavystes, skyrybas, pabėgimus, naujas partneres, partnerius.

Šiandien Kotrynos ekranas – langas į kiemą, langas į gatvę. Atsisėda, mezginį pasičiumpa, virbalus krutina, pasižiūri, kas lauke praeina, kas kieme sukruta. Būna, jog nieko nepamato, o akys, sekdamos ir mezginį, pavargsta, nors galvelė dūzgia nuo minčių. Yra vaistas nurimti – santalo medžio rožinis, pašventintas Vatikane paties popiežiaus Pranciškaus. Tai atsiųsta Mildos dovana. Brangiausia dovana motinos širdžiai. Kotryna ant tų uogos dydžio karoliukų jaučia dukros pirštų šilumą ir pontifiko palaiminimą.

Malda nuveja liūdesį, pripildo sielą šviesos, sustiprina blėstantį norą dar pabūti su šiuo pasauliu, žmonėmis, aukštai skraidančiais paukščiais, augalija ir tikėtis būti apkabintai dukros. Kol plazda viltis, tol plazda ir lūkesčių pilna širdis.