Miško lankytojus stebina išvartyti medžiai: darbuojasi stambiausias Lietuvos graužikas

Bebrų išvartas ir apgraužtus medžius Valstybinių miškų urėdija tvarko sanitariniais kirtimais ar medieną parduodant gyventojams. Anot Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininko Kęstučio Markevičiaus, bebrai medžius graužia dėl to, jog jų kandžiai neturi šaknų ir nuolat auga: „Gal dėl šios priežasties, po žiemos daugiausia nukenčia ąžuolai - reikia patrumpinti ir pagaląsti dantis.“

Apgraužti ir išvartyti medžiai – ne vienintelė bebrų daroma žala. Bebrai palaiko šlapynes, dėl kurių miršta medžiai, taip pat šie graužikai daro poveikį ir laukams – jei jie melioruoti, tai bebrai suardo melioracijos kanalus, pablogina drenažo sistemų darbą. Patvenkdami griovius, bebrai pakeičia hidrologinį režimą, o tuomet pradeda džiūti tikslinės medžių rūšys: eglės, pušys ir kt. Vis dėlto, bebras – reikalingas gyvūnas, kuris atneša gamtai ir naudos.

„Sausrų metu bebravietėse kiti laukiniai gyvūnai randa vandens, prie užtvenkto upelio vystosi kita fauna ir flora, prie perspektyvių bebraviečių, kurios daugelį metų yra prie natūralių upelių, randa prieglobstį daug įvairių gyvūnų, kuriems reikia ramybės. Jos ypač prireikia grybavimo metu, kai miškų lankomumas žymiai padidėja“, - pasakoja girininkas.

Pagrindinė bebrų žalos prevencinė priemonė – medžioklė. Medžioti galima tykant, su šunimis ar selektyviniais spąstais. „Saugomose teritorijose, kur medžioklė draudžiama, galima pastebėti, kad ten įsikūrus bebrams, nemaža teritorija aplink natūralius upelius užpelkėja ir greta esantis apsemtas medynas žūva, nukenčia ir greta esantys medžiai sausumoje“, - pažymi K. Markevičius.

Upinis bebras – stambiausias Lietuvos graužikas su plačia, masyvia uodega, kuri padeda ne tik plaukti, bet ir atsiremti graužiant medžius bei reguliuoti kūno temperatūrą. Apie pavojų bebrai įspėja stipriai pliaukštelėdami uodega per vandenį ir taip panirdami gilyn. „Išgirdus šį garsą, galima bent pusvalandį pailsėti, nes bebrai bus ypač jautrūs ir greitu laiku neišlįs. Medžiojant svarbu kuo tyliau prieiti, neužlipant ant pylimo, kur gali būti urvai. Pasitaiko, kad viena šeimyna pasidaro per pusšimtį urvų upelio šlaituose, kurie naudojami ir gyvenimui, ir pasislėpimui. Bebrų namelio pašonėje mielai įsikuria ir ūdros, žinoma, jei tvenkinyje yra pagrindinio jų maisto – žuvų. Šaltesnę žiemą bebrai praktiškai neišlenda iš savo namelio, tik pavasarinis atlydys ir čiurlenantis vanduo vėl išgina bebrą į lauką“, - pasakoja K. Markevičius.

Girininkas juokauja, kad daugiausia bebrai žūsta dėl to, kad nesilaiko saugumo reikalavimų – ant jų užvirsta graužiamas medis. Pasitaiko ir mįslių: „Kartą studentams teko rodyti 2,5 m aukštyje nugraužtą lazdyną, visi ilgai suko galvas, kaip tai galėjo nutikti. Visi pripažino, kad nugraužta bebro, tačiau kaip? Išsiaiškinome, kad iš pradžių buvo nugraužta drebulė, kuri krisdama palenkė lazdyną, o šis, nukandus bebrui – vėl pakilo, o drebulę bebras susismulkino po metrą ir susinešė maisto atsargas žiemai. Įdomu ir tai, kad bebrai, statydami užtvankas, pilnai išvalo upelio dugną – dumblo jiems prireikia savo statinio sutvirtinimui.“

Girininkas pasakoja, kad labiausiai bebrus erzinantis garsas – vandens čiurlenimas. „Bebrai stengiasi daryti kuo didesnes užtvankas, kad tik negirdėtų to garso, - šypsosi K. Markevičius. - Norint, kad bebras paliktų bebravietę, reikia užtvankos apačioje, truputėlį pakėlus nuo dugno, prakišti vamzdį ir iškišti į abi puses bent po metrą, tuomet vanduo išbėga ir dažniausiai bebrai, nesuprasdami kodėl vanduo dingsta, ieškosi kitos, ramesnės vietos.“

VMU informacija