Visi juda šia žeme margam čigonų vežime...

Ar kiekvienam pakeliui?

Pradėsime nuo to, kad gegužės mėnesį vykusiame Šilutės rajono savivaldybės tarybos posėdyje politiniais kardais pažvangino Tarybos narys konservatorius Zigmantas Merliūnas ir „valstiečių“ frakcijos atstovai. Jaunasis politikas metė pirštinę administracijos direktoriui Virgilijui Pozingiui, apsuptam ištikimai tarnaujančių „vis dar partiečių“. Vis dar partiečių sąvoka pasirinkta todėl, kad Šilutės „valstiečiai“ dabar tarsi ore pakabinti už kažkokios tai vietos, kuri iš partijos neišmeta, bet ir neleidžia būti šios partijos pilnaverčiais nariais.

Ir ne faktas, kad jie visi išliks šios partijos nariais. Viskas priklausys nuo vyriausiojo partijos agrarijaus ir jam pritariančių rankų pakėlimų. Kalbama, kad ši problema išsispręs netrukus.

Tai tiek lyriškos įžangos, kuri skirta tam, kad suprastume, kas yra kas. Tačiau lyriką palikime truputį nuošalyje ir susipažinkime su konservatoriaus pranešimu Tarybos posėdyje. Pažymėtina tai, kad pranešime kiekvienas žodelis yra ganėtinai svarbus ir svarus, todėl sutrumpinti jo nepavyksta ir prie geriausio noro. Tad pateikiama pilną pranešimo tekstą:

„Kreipiuosi į valdančiosios daugumos atstovus su klausimu: ar Jums tikrai tai tinka? Ar Jums tikrai pakeliui? Konkrečiau noriu atkreipti dėmesį į mūsų kolegų Taryboje Valstiečių ir žaliųjų frakcijos veiklą.

Per praėjusius Tarybos rinkimus, kaip žinia, buvo išrinkti keturi „valstiečių“ atstovai į mūsų Tarybą ir trumpai perbėkime, kaip jiems sekėsi per šiuos dvejus metus.

Kai prieš naujus metus patvirtinote buto Traksėdžiuose pirkimą iš ponios Genovaitės Kimbrienės, sakėte, kad čia tik sutapimas ir tai eilinis buto pirkimas, nors pateikti buto nuotraukų, kurios pagrįstų pirkinio kainą, buvo atsisakyta... Dar po kiek laiko Savivaldybės „koridoriai kalbėjo“, kad patalpos vienam iš bibliotekos skyrių galimai nuomojamos iš kito „valstiečio“... Aišku, vėl visiškas sutapimas...

Kalbama, kad ir kitam „valstiečiui“ turbūt už lojalumą planuojama atsilyginti ar jau atsilyginta aukštomis, gerai apmokamomis pareigomis vienoje iš Savivaldybės įstaigų.

Atskiro paminėjimo nusipelno ir neoficialus šios komandos vadas, ir apie tai, kokia informacija pasirodė viešojoje erdvėje, rajono laikraščių pagalba, pastarosiomis savaitėmis. Vieno iš laikraščių teigimu, Šilutėje būna tokių žmonių, kuriems aitvarai atneša sklypus, ant jų atsiranda tas, kas nori pastatyti, o vėliau padovanoti namus. Ir šiuo metu dygsta dar vienas namas toje pačioje teritorijoje, kuris vėliau ir ar tik nebus padovanotas administracijos direktoriui? Nes tokios precedento, kaip suprantu, jau būta. Jau nekalbėsiu apie darbo ginčų komisijos pradėtus tyrimus, susijusius su Savivaldybės darbuotojų artimųjų skundu, dėl galimo mobingo atvejų mūsų Savivaldybės administracijoje.

Kreipiuosi į administracijos direktorių. Žinant, kad Jūs esate antras pagal įtakingumą rajono politikas, prašau paneikite „Šilokarčemos“ laikraštyje pasirodžiusią informaciją apie neaiškiomis aplinkybėmis jums dovanotą nekilnojamą turtą, nes Jūsų tylėjimas ir nereagavimas į pateiktą informaciją sufleruoja, jog ši informacija apie aitvarus nešančius turtus ir „atkatus“ yra tiesa.

Kreipiuosi į likusią valdančiąją daugumą. Prieš daugiau negu dvejus metus, kai pasirašėte koalicijos sutartį ir žadėjote sąžiningai, skaidriai ir atsakingai dirbti rajono žmonėms, ar būtent taip įsivaizdavote tą darbą ir tokia dabar besiklostanti praktika Jus tenkina? Į šiuos klausimus neprašau, kad atsakytumėte garsiai ir viešai, atsakykite kiekvienas sau, ar tikrai visa tai Jums gerai ir Jums pakeliui?“.

Šiame jaunojo politiko pranešime galime įžvelgti gilią esmę ir net toli einančius būsimus ėjimus devintojo šaukimo politinių šachmatų partijoje.

Dūmų nebuvo, bet rusena kitos abejonės

Pirmas į pranešimą sureagavo V. Pozingio kariaunos priekinės linijos figūra Sigitas Majus, kuris prieš dvejus metus gerokai lenkė partijos lyderį rinkimuose. Reikia pažymėti, kad jis garbingai kovėsi mero rinkimuose ir pralaimėjo su solidžiu rezultatu, užimdamas sąlyginę trečiąją vietą. Kaip tik praėję rinkimai atskleidė tuometes rinkėjų simpatijas, ilgametį Šilutės „valstiečių“ lyderį nustumdami partijos reitingavimo sąraše ir vos per plauką susigriebusį Tarybos nario mandatą. Tačiau šį mandatą V. Pozingis išmainė į politinio pasitikėjimo postą rajono vykdomosios valdžios institucijoje.

Tuomet buvo kalbama, kad šio posto galimai siekė ir S. Majus. Juk rinkimų rezultatai leido jam būti priekinėse linijose ir pagal nusistovėjusius politinių organizacijų kanonus būti deleguotam į aukštą postą. Tačiau čia šis pradedantis politikas buvo meistriškai „aploštas“ ir liko nieko nepešęs. Jau prieš dvejus metus sklandė kalbos, kurios ir dabar neišblėso apie galimai žadamą „šiltą“ vietelę. Tačiau laikraščio puslapiuose paviešinus tokius gandus, politinių žaidimų patirties stokojantis S. Majus puolė krūtine ant ambrazūros, kaip „nugaišusios valstybės“ aukštintas didvyris Pavlikas Morozovas.

Žinoma, jis viešai paneigė bet kokius visus gandus, dar juos pavadindamas ir kaltinimais. O ar buvo iš tikrųjų kažkokie kaltinimai? Deja ne, buvo tik svarstoma apie sklindančias kalbas. O tai ne vienas ir tas pats. Tačiau šio „vis dar valstiečio“ pasisakyme galima pasigesti ne tik brandumo, bet ir įžvalgumo. Netrukus išsiaiškinsime kodėl, bet pirmiausia pacituosime sutrumpintą politiko pasisakymą:

„Aš galiu užtikrinti visą mūsų opozicinę Tarybos dalį, kad čia yra grynas melas, melagiena, kaip šiandien yra patogu sakyti visiems, ir priimtina ar ne? Tai yra visiškas išsigalvojimas ir eskaluoti neturint absoliučiai jokių įrodymų yra išties negarbinga ir nesąžininga. <...> Taip, kaip yra laikraštyje rašoma, šneka seniai – čia yra gandai. Jei patarlėj sakoma, kad ugnies be dūmų nebūna – tai net dūmų nebuvo“.

Taigi, politikui tokioje situacijoje greičiausiai pakaktų gandų nekomentuoti. Tačiau akivaizdus noras būti „švariu“ politiku užgožia viską, kad net patarlės tampa gynybinės ginkluotės dalimi. Bet pažvelkime kitu rakursu. O jeigu per likusį politinį sezoną pasitaikys puiki galimybė užimti solidžią vakanciją kokioje nors valstybinėje įmonėje? Iš tikrųjų, be jokių protekcijų ar susitarimų. Tiesiog sąžiningai ir garbingai. Tačiau po tokio skambaus pareiškimo durys jau užrakintos. Jų atrakinti be asmeninės reputacijos aukojimo niekaip nepavyks. Vargu, ar kas nors tikės dar kartą dūmais be ugnies.

Taigi, reikia manyti, kad pats politikas ateičiai užsiprogramavo galimą sudėtingą pasirinkimą: ar pareigos, ar reputacija. O iš to seka ir kita, dar skaudesnė nuomonė. Jei politikas paprastoje kaip dukart du situacijoje pasiklysta ir pats sau spendžia spąstus, kokį sudėtingesnį apsisprendimą jis gali priimti rinkėjų labui? Belieka tik marionetės vaidmuo apsukresnių rankose. Nieko asmeniško, tik analitika, neturinti nieko bendro su netradicine orientacija.

Kliuvo ir laikraščiui

Negalima šiame kontekste paminėti ir kito „vis dar valstiečių“ muškietininko. Koalizija su pareigų pavadinimu, į kurias kandidatavo ir matomai taip užgavo savigarbą, kad visiškai politikas pamiršo kur kas svarbesnius dalykus. Jam, kaip politikui, o ne gydytojui, pasiklydusiam etikos komisijų labirintuose, galbūt reikėtų pagalvoti, kaip atrasti šviesesnį savo kelią. Būdamas Etikos komisijos nariu, jis smerkiančio balso tonu (bent taip girdime, – red.) postringauja apie politikų elgesį situacijoje, kurioje veikiausiai dar nepadėtas galutinis tyrimų taškas. Bet to, pasirodo, to pakanka, kad konservatorė būtų pripažinta pažeidusi etiką.

Tik „muškietininkas“ galimai „pamiršta“, kad jis pats ne „šventasis“ ir su paties elgesiu ne viskas idealu. Juk gana dažnokai jo pavardė minima pacientų ir kolegų skunduose, kurie atsiduria Etikos komisijos darbotvarkėje. Įdomu, kaip atrodytų valstybė, kurioje teistas teisėjas teistų kitus. Sunku įsivaizduoti tokią galimybę. Tačiau tik ne rajono politikoje. Čia viskas galima. Ir kaip nebus galima? Juk normalu neigti akivaizdžius interesų konfliktus, tuo pačiu kalant laikraštį prie gėdos stulpo.

„Gana neskaidrūs žurnalistų žaidimai turėtų būti gėda apskritai tiek laikraščiui ar autoriui rašyti tokius dalykus (apie galimą paskyrimą į pareigas, – red.). <...> Dėl Grabupių bibliotekos dalis tiesos yra. Bendrovės, laimėjusios konkursą teikti nuomą, akcininkas aš esu. Man priklauso 30 procentų akcijų. Neiškraipykime realybės – <...> konkurse dalyvavo vienintelė bendrovė. Savo lėšomis patalpas išremontavome, padarėme gražią Grabupių biblioteką – už tai jūs mane kaltinate? Aš esu tik akcininkas ir nieko daugiau. Netgi ne vadovas“, – gynėsi nuo konservatorių mestų kritikos iečių Tarybos narys Edgaras Padimanskas.

Akivaizdesnio viešų ir privačių interesų konflikto pavyzdžio, nuskambėjusio šiuose politiko žodžiuose, sunkų būtu ir sugalvoti. Juk net verslo pirmokui aišku, kad akcininkas yra labiausiai suinteresuotas asmuo. Labiau nei direktorius, kuri gali būti pasamdytas tik darbui. Kaip tik ta proga, buvo parodytas skaidrumo pavyzdys visuomenei sausio 28 dieną vykusiame Tarybos posėdyje. Svarstant klausimą, susijusį su Grabupių bibliotekos patalpų nuoma, suinteresuotas politikas pasiprašė nusišalinti nuo klausimo jau po balsavimo. Situaciją galima pasižiūrėti nuo 57 minutės skelbiamame vaizdo įraše https://www.youtube.com/watch?v=9YcXeN_gh74&t=3175s. 

Atsitiktinai ar ne jis prisijungė prie posėdžio tik pradėjus šio klausimo svarstymą, galime spręsti kiekvienas savaip, bet gyvenimas moko, kad jame niekas nevyksta atsitiktinai.

Pasijuto įžeistas?

Kaip ir dera visus „vis dar valstiečius“ pranoko „Šerchanas“. Kaip rėžė iš peties, tai rėžė. Bet labiausiai kliuvo laikraščiui, kuris „nėra informacijos priemonė, kuri pateikia tikslius duomenis“. Tai ir taip aišku, kad žiniasklaida jokia duomenų bazė ir tikslių duomenų kaupimas nėra jos veikla. Matyt prasidėję karšti orai ir šylantis rajono politinis klimatas daro įtaką panašiems pareiškimams. Užbėgdamas įvykiams už akių šioje vietoje pacituosiu vieną dokumentą, labai artimą administracijos direktoriui V. Pozingiui: „Žurnalistų teisė skleisti informaciją apima ir tam tikro laipsnio faktų <...> hiperbolizavimą, todėl asmens teisių negalima suabsoliutinti ir dėl menkiausio informacijos netikslumo laikyti jas esant pažeistas“.

Koks ir kodėl artimas dokumentas, sužinosime truputį vėliau. Dabar gi grįžkime prie V. Pozingio atsakymo jaunajam „konservatoriui“, kuris sau leido apibūdinti politinį oponentą: „ Jeigu jūs įvardinate mane kaip administracijos direktorių tokį, kaip jums netiktų kaip Tarybos nariui pagal amžių ir pagal kultūrą“. Čia greičiausiai reikėtų suprasti, kad Z. Merliūnas kažkokiu būdu įžeidė administracijos direktorių. Tačiau R. Kiplingo žinomos knygos persikūnijusį herojų labiausiai žeidžia kritišką nuomonę jo atžvilgiu reiškianti žiniasklaida. Ir taip giliai siurbia jam kraują, kad nuo pamokslų, jog nemokame rašyti ir esame kliauzininkais, jau perėjo prie konkrečių veiksmų. Uzurpavęs Savivaldybės finansus, kitaip pasakyti nesiverčia liežuvis, ir įsijautęs į vietos karaliuko vaidmenį jis akivaizdžiai spjauna „Šilokarčemos“ laikraščio skaitytojams į akis. Negana to, kai kuriuos jo veiksmus galiu vertinti kaip galimai daromą spaudimą visuomenės informavimo priemonei.

Nuo praėjusių metų rudens Savivaldybės vadovai visų švenčių proga ignoruoja tuos mokesčių mokėtojus, kurie skaito būtent šį laikraštį. Taip pat nesivargina viešinti Savivaldybės ir jos valdomų įmonių aktualią informaciją. Tai vadina lėšų taupymu ir nurodo, kad visa informacija skelbiama Savivaldybės internetinėje svetainėje. Viskas būtų gerai, tačiau dosnios rankos mostelėjimu visa tokia aktuali informacija puikuojasi kitame laikraštyje. Todėl viešai kreipiuosi į Savivaldybės administracijos direktorių Virgilijų Pozingį ir prašau paaiškinti, kokiu būdu atliekama ši viešinimo procedūra ir kaip suderinta su viešųjų pirkimų įstatymu?

Daromas spaudimas?

Tokius administracijos direktorius veiksmus nepriklausomo, 26 metų patirties skaičiuojančio laikraščio atžvilgiu, galima būtų palyginti su supykusio vaiko elgesiu smėlio dėžėje. Tai tiesiog atrodo nesolidžiai. Bet tokioje situacijoje labiausia nukenčia... pats V. Pozingis. Atsukdamas nugarą laikraščiui iš tikrųjų parodo nepagarbą ne tiems, kurie rašo, o tiems, kurie skaito. Toliau V. Pozingis siunčia aiškiai perspėjančią žinią redakcijos kolektyvui: „Ir kaip laikraštis nemoka rašyti ir iškraipo dėl turto turėjimo vietovėse klaidina skaitytojus, tai tikriausiai ateis laikas - laikraštis turės už tą dalyką atsakyti“.

Tik čia vėl laukia nesėkmė – visa minima informacija yra viešose deklaracijose bei Valstybės registro duomenų bazėje. Nebent jau pats susipainiojo savo turtų labirintuose? O vėl laukia todėl, kad ką tik administracijos direktoriui parskriejo antausis iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Į pastarąją jis ir kreipėsi apskųsdamas vieną mūsų straipsnį, susijusį su galimu mobingu Savivaldybėje. Deja, čia nieko nepešė.

Vieną esminį dalyką jau citavau, pacituosiu ir dar. Apie tai, ko V. Pozingis arba negirdėjo, arba primiršo. Savivaldybės administracijos direktorius laikytinas viešuoju asmeniu. „Formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, kad viešasis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus“, - šiuo teiginiu žurnalistų etikos inspektorė aiškiai nurodo kiekvieno viešo asmens vietą, tuo pačiu ir V. Pozingio, kol jis užima administracijos direktoriaus postą.

Bet praktikoje yra truputėlį kitaip. Šis, valdančiosios daugumos deleguotas, asmuo į svarbias ir įtakingas vykdomosios valdžios pozicijas, viešuose pasisakymuose nevengia save pateikti kaip privatų asmenį. Kad ir susirinkime, kuriame buvo svarstomas žiedinės sankryžos projektas, aidintis rezonansu visuomenėje. Atstovaudamas Savivaldybės administraciją, jis nesibodi pateikti ir savo, kaip privataus asmens poziciją, kuri visiškai sutampa su valdininko.

Keista būtų, jei nesutaptų. Bet ar galiu pasitikėti tokiu vadovu, kuris sau leidžia dvejintis tarp valdininko ir privataus asmens? O gal pirmiausia turėtų tvirtai apsispręsti, kas jis: direktorius ar privatus asmuo, o ne linkti ten, kur pūsteli galimos naudos vėjelis? Deja, pilnai nupiešti šio politiko portreto nebeužtenka drobės ir dažų, skirtų šiam numeriui. O asmenybei, kuri neabejotinai jau įsiamžino pamario krašto istorijoje, skirsiu savo dėmesį ateities numeriuose. Kad tauta turi žinoti savo didvyrius, turbūt sutiks kiekvienas...