Vaikučių gyvenimas gali būti kitoks

Pagėgių savivaldybės šeimos gerovės centras pradėjo veikti 2018 metų rugpjūčio mėnesį. Pirmoji jo darbuotoja - globos centro veiklos koordinatorė Virginija Rimašauskienė. Netrukus formuojant kolektyvą pradėjo dirbti Nijolė Laugalienė ir Asta Lankauskienė. N. Laugalienė darbą globos centre pradėjo koordinatorės pagalbininkės pareigose, kol truko atestacijos mokymai. 2019 metų sausį, išklausiusi mokymo programą ir gavusi atestatą N. Laugalienė tapo globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo specialiste.

A. Lankauskienė prieš tai šį darbą dirbo Pagėgių socialinių paslaugų centre, tad noriai patirtimi dalinosi su kolegėmis. Nijolė sakė, kad be Astos pagalbos būtų buvę labai sunku.

„Negali būti darbas be teorijos, kaip ir teorija negali būti be darbo“, - sakė Nijolė. Visos trys darbuotojos socialinėje srityje ne naujokės, tad ėmėsi darbų. Ieškojo asmenų, norinčių tapti globėjais. Pirmaisiais metais Nijolė ir Asta suorganizavo du mokymus įtėviams ir globėjams. Pagal mokymo programą būsimi globėjai turi išklausyti pagrindinės programos įvadinę dalį ir pabaigti specializuotus mokymus. Iš viso tenka išklausyti 13 užsiėmimų. Tokius mokymus išklauso laikinieji bei nuolatiniai globėjai.

Laikinasis globėjas - tarpinė stotelė, kur vaikai atvežami po įvykio namuose, kad išvengtų valdiškų namų, juos globoja laikinas globėjas. Laikinoji globa gali trukti ilgai, kol bus surasti nuolatiniai globėjai, kurie jais taps tik teismui priėmus palankų sprendimą.

Pirmaisiais darbo metais iš keturių mokymus lankiusių moterų laikinosiomis globėjomis tapo dvi. Kitos dvi pabūgo. Vėliau mokymus lankė penkios globėjos. Tačiau vienai jų globos centro darbuotojos nerašė išvados, kurioje atsispindi visos sąlygos leidžiančios globoti vaiką: namų aplinka, šeimos tarpusavio santykiai, materialinė padėtis ir t. t. Šiai panorusiai tapti globėja moteriai išvada nebuvo surašyta, nes reikalavimų neatitiko aplinka – mažas gyvenamasis būstas. Toliau seka kitos procedūros. Jei globėjui surašoma išvada, įsigijęs verslo liudijimą jis gali tapti laikinuoju globėju arba teismo sprendimu tapti nuolatiniu globėju. 

Globos centre taip pat dirba psichologas Audrius Savickas, kuris veda savitarpio paramos grupių mokymus. Jie ypatingai reikalingi, kuomet reikia globėjui ir globojamajam sustiprinti ryšius.

Šiais metais mokymus vesti sutrukdė karantinas. Tačiau globos centro darbuotojos jau turi vienos moters pareiškimą tapti globėja, maloniai kviečia norinčius tapti globėjais kreiptis į Pagėgių savivaldybės šeimos gerovės centrą. Ir vos tik sulauks laiko, kuomet karantinas bus atšauktas, mokymai bus atnaujinti.

Pabaigę mokymus ir tapę globėjais žmonės nepaliekami likimo valiai. Centro moterys aplanko šeimas, prireikus toliau teikia konsultacijas ir domisi bendryste. Pasak Nijolės Laugalienės, yra susiformavusi nuomonė, jog į šeimą socialiniai darbuotojai atvyksta kontroliuoti, tikrinti. Tačiau socialinio darbuotojo interesas – pabūti, pajusti šeimoje tvyrančią atmosferą, įsitikinti, kad globotinio ir globėjo bendravimas yra be įtampos, užsimezgęs glaudus tarpusavio ryšys.

Kad šis ryšys stiprėtų, socialinės darbuotojos kaskart sugalvoja naujų, patrauklių veiklų, stiprinančių bendrystę: ekskursijų, renginių, atvirų dienų, susitikimų, įvairiausiomis temomis mokymų. Kitaip tariant, suformuoti bendruomenę, turinčią bendrą tikslą – kad globotiniai ir globėjai taptų darnia šeima.

Minint Globėjo dieną Pagėgių savivaldybės šeimos gerovės centras su globėjais ir globotiniais liepos 3 dieną dalyvaus nacionaliniame Globos savaitės baigiamajame renginyje „Vaikai yra vaikai“, arba „Kylam“, kuris vyks Kauno aerodrome. Ir pačios organizavo ne vieną renginį, skirtą Globėjo dienai paminėti.

Kaip sekasi užmegzti ryšį globėjams ir globotiniams, kalbinome Pagėgių šeimos gerovės centro mokymus pabaigusius globėjus, kurių namuose prieglobstį rado vaikai.

Vilija Kručiokienė – laikinoji globėja prieš pusantrų metų savo globon priėmė dvejų, ketverių ir šešerių metų vaikus. „Ilgus metus ketinau tai padaryti ir pagaliau, kai namuose likau viena, ryžausi. Namai dideli, vietos pakanka, o ir vaikų draugija visada maloni. Dabar mes visi keturi tai prie upės susiruošiame, tai į renginį, tai dar kur nors - vis ne viena.“ Vilijos vyras dirbti išvyksta į užsienį, sūnus ir duktė gyvena užsienyje. Vilija į užsienį vykti kategoriškai atsisako, tad pasiryžo tapti laikinąja globėja. Laikinąja todėl, kad itin neprisirištų prie globotinių, o ir norėjo pabandyti, ar sugebės.

Laikinieji globėjai skiriami metams, išimties atveju – metams ir šešiems mėnesiams.

Pasak Vilijos, šioje vietoje ji mato įstatymo spragas: „Ne mums, laikiniesiems globėjams, tie metai sunkūs, jie ypatingai sunkūs vaikams. Mano manymu, metai, pusantrų - netinkama sąvoka „laikinai“, tai per ilgas terminas. Juk per metus visiškai prisiriši prie vaikų, jie – prie tavęs, o ką jau kalbėti apie pusantrų metų. Kad ir mūsų atveju: kai tik į namus įeina socialiniai darbuotojai, vaikai įsikimba į mane kuris kur pasiekia; mažasis – į koją, didesnioji - apie liemenį ir niekur nenorime vieni kitų paleisti. Apskritai apie vaikus įstatyme mažai galvojama: tikrinami globėjai, tėvams laiko duodama pasitaisyti, kas mažai tikėtina, kad įvyks, o vaikų niekas neklausia, kas jiems geriau.

„Kad ir mano globojami vaikai už keleto dienų bus išvežami kitai globėjai ir vėl laikinajai, nes teisiškai mano laikas visiškai išseko. Vaikai keliaus į Adakavą, arčiau biologinių tėvų, nes nusimato prošvaistė, kad jiems vaikai bus grąžinti. Tėvai lankė psichologus, narkologus, bet visa jų aplinka stipriai vartojanti alkoholį. Gal aš būsiu neteisi, bet toje aplinkoje pokyčiai mažai tikėtini. Tik laiko klausimas, kada tie vaikai vėl keliaus po pasaulį... Ir gaila jų, rūpi jie be galo. Suprantu, kad mama vaikams visad yra mama ir vaikams tai nuolat kartoju, kad esu jūsų mama.

Įtariau, kad vaikai iš asocialių šeimų būna apleisti, neprižiūrėti, bet kad taip! Pati nebūčiau susidūrusi, būčiau nepatikėjusi, kad šiais laikais taip gali būti. Būdami tokio amžiaus vaikai ne tik kad negalėjo įvardinti savo amžiaus, bet ir nepažinojo spalvų, pliki, basi... Viliuosi, kad iš tų pusantrų drauge praleistų metų vaikams kažkas liks atmintyje, gal kažkiek įdėjau į jų širdeles gėrio, tvarkos, matymo, kad gyvenimas gali būti kitoks“, - sakė Vilija Kručiokienė.

Gyvenimas susiklostė, kad Renata Drukteinytė tapo globėja giminaičiui. Ne veltui yra sakoma: mintys materializuojasi. Mat Renata nuo pat jaunystės kartojo galinti padaryti gerą darbą ir padėti nors vienam vaikui kibtis į gyvenimą. Ir likimas suteikė progą. Augindama berniuką Renata nepatiria sunkumų, mat pati dirba socialinį darbą, itin daug domisi, lanko įvairiausius mokymus. Tačiau, pasak Renatos, kad ir kokie stiprūs ir naudingi mokymai būtų, geriausias mokytojas – gyvenimas. Juk kiekviena situacija yra skirtinga, kiekvieno vaiko poreikiai skirtingi, kiekvienam skirtingos pagalbos reikia.

Moteris mano, kad gyvenant provincijoje ne itin gerai viešinti globojamo vaiko susiklosčiusią situaciją. Juk vaikai negailestingi ir ateityje gali gerokai įskaudinti. O šeima vaikams ypatingai jautri tema.

„Mes gyvename puikiai, mums nieko netrūksta ir kam, ką, kodėl turime pasakoti, nebent prireikus pasidalinti gerąja patirtimi“, sakė R. Drukteinytė.

Pastebėjome, jog dėl vaikų saugumo pernelyg didelio viešumo nenori nė vienas globėjas.

Globėja Danutė Burmij į savo šeimą priėmėm du globotinius: brolį ir sesę. Šeima pagausėjo prieš pusę metų. Vienam globotiniui aštuoneri metai, kitam – vienuolika. Pats paauglystės šėlsmas. Apie tai, kad Danutė nori tapti globėja, vyras žinią priėmė sunkiai, tačiau apsisprendė ir palaikė žmonos sumanymą. Suaugę Danutės ir Igorio Burmij vaikai mamos ryžtą tapti globėja palaikė ypatingai šiltai. Puikiai priėmė į šeimą naujuosius brolį ir sesę, noriai bendrauja.

Danutė neslėpė: „Išklausius mokymus kilo mintis: ką aš čia veikiu, kam man viso to?“. Ir kitam patartų: „Jei ryžotės, išklausėte mokymus, tapkite globėja ilgai nesvarstydami, nes po to kyla abejonių“.

D. Burmeij specialybė – mezgėja. Tačiau dirbo įvairius darbus: teko padirbėti mokytoja, bibliotekininke, pardavėja ir kt. Mėgstanti užsiimti rankdarbiais, nors dabar tam laiko nerandanti: „Vakare nusiprausę krentame visi į lovas ir pasineriame į gilų miegą. Taip išsekina ne tik fiziniai darbai, o ir emocijos, nuolatinis galvojimas kaip nepakenkti sudiržusiai vaiko sielai, neužgauti neatsargiu žodžiu.“

Būta ir konfliktinių situacijų. Gal ir juokinga priežastis, bet kaip ir kiekvienam paaugliui tai – telefonas, kitaip tariant ribojamas laikas juo žaisti. „Pyksta jie įdomiai, bambėdami, manipuliuodami žodžiais: „Niekam aš nereikalingas, niekas čia manęs nemyli...“. Bet namų taisyklės, yra namų taisyklės.“

Pasak globėjos, pradžioje vaikai labai keikėsi, bandė pasipešti. Tačiau šių namų taisyklės tai daryti draudžia. Teko prie jų priprasti. Susitaikymo akimirkos taip pat įtemptos. Vaikai nuolat kartoja: „Labai tave myliu, labai, labai tave myliu“. Kas tai? Ar baimė prarasti žmogų, kuriam tu rūpi? Baimė pakliūti į prieš tai buvusią  aplinką?

Su biologiniu tėčiu vaikai bendrauja. Kartais susiskambina vaizdo skambučiu, tačiau bendravimo problemos dažniausiai tos pačios kaip ir kiekvienoje socialiai problemiškų tėvų šeimoje - neištesėti tėvų pažadai.

„Bendraujant su biologiniu tėvu daugiau iniciatyvos rodo vaikai, o ne tėvai. Močiutė į šią situaciją žiūri jautriai. Ne kartą apsiverkė susitikusi su anūkais. Kuomet jie grįžę iš močiutės pasakoja apie viešnagę pas ją, tenka išgirsti, kad močiutė juos palepina, kad kartu laiką jie leidžia gražiai. O kuris gi iš mūsų nesistengiame dėl svečio“, - sakė globėja.

„Sunkiai sekėsi skaityti, vienas vaikų ir dabar neskaito, nors mokosi jau ketvirtoje klasėje.“ Globėja dar negali perprasti, ar tai užsispyrimas, ar gebėjimų trūkumas. Įdėjus daug pastangų, vienas iš vaikų jau skaito.

 Burmij šeimoje globojami sesė ir brolis turi sutrikimų, todėl kai kas ir sekasi sunkiau. O kartais tai, ką tu savo vaikui duodi nuo pirmo oro gurkšnio, to globojamiems vaikams jau nebeduosi, tiesiog kai kuriems įgūdžiams ugdyti jau būna praleistas laikas. Globėja turi stengtis įveikti visus trūkumus ir dėti visas pastangas, kad vaiko ateities kelias būtų lengvesnis nei praeities.

„Sutrikimas jaučiasi, mergaitės minčių ratas tas pats, tos pačios mintys sukasi ratu, labai siauras akiratis. Viliuosi, kad pradėjusi skaityti akiratį ir minčių ratą mergaitė praplės.“

Globėja visada stengiasi įžvelgti gerąsias vaikų puses: vaikai mėgsta rankdarbius, berniukas ypatingai kruopštus ir darbštus. Pasak globėjos, prie darbo varyti nereikia ir kiekvieną pradėtą darbą turi pabaigti iki galo, kad ir kaip pavargęs būtų.

Beje, Burmij globojamų vaikų biologiniai tėvai taip pat augo Pagėgių vaikų globos namuose. Vaikų senelė irgi turėjo socialinių problemų. Trys kartos, susidūrusios su socialiniais sunkumais.

Kaip jaučiasi vaikai, ir mes, kaip ir tie įstatymų kūrėjai, neklausėme, tačiau jie prisimena visas smulkmenas iš kiekvieno susitikimo iki to laiko, kol Danutė ir Igoris tapo globėjais. Apie jų būseną daug ką pasako jų piešiniai. Piešinyje berniukas nupiešė globėjus Danutę ir Igorį, save ir sesę, ir namą. O dėdė Igoris toks didelis sulig namu, tarsi tuos namus, kuriuose jie visi gyvena, savo visa esybe saugotų nuo visų negandų.