Lietuva, atkūrusi valstybingumą, turėjo vilčių prisijungti Mažąją Lietuvą, joms žlugus, kovėsi dėl Klaipėdos krašto ir laimėjo

Kraštas, kaip istorinė sritis, atsirado tik 1919 metais jį atjungus nuo Vokietijos.

Autonomines teises turintį kraštą nuo 1920 metų valdė prancūzai, o nuo 1923-iųjų – Lietuva, 1939 metais kraštą atsiėmė Trečiasis reichas – krašto autonomijos istorija baigėsi.

Egzistavusio Klaipėdos krašto plotas 2 416 km², ilgis 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų dalys, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa. Tai buvo šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą.

Ši teritorija kažkada buvo Prūsijos karalystės provincija. Nuo 1871 metų – Vokietijos imperijos provincija.

Pirmą kartą kaip istorinė sritis Klaipėdos kraštas paminėtas 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje (nuo 1919 m. sausio 18 d. iki 1920 m. sausio 21 dienos su pertraukomis vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos), kai Lenkijos atstovas pareikalavo, kad Mažąją Lietuvą prijungtų prie Didžiosios ir abi kartu prijungtų prie Lenkijos.

Vėliau memorandume Lenkija pateikė kitą pasiūlymą, kad prie Lietuvos prijungtų tik Klaipėdos kraštą (šį kraštą buvo numatyta atjungti nuo Vokietijos), bet kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, šis kraštas turi likti didžiųjų Antantės valstybių - Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos - pavaldume. Pasiūlymui buvo pritarta.

Paryžiaus konferencijos išvakarėse, po JAV prezidento Woodrow Wilson 1918 metų sausio 18 dieną Kongrese paskelbtos deklaracijos, skelbusios tautų apsisprendimo principą kaip svarbiausią direktyvą naujam taikingam pasaulio tautų sambūviui, dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo aktyviai ėmė veikti ir patys lietuviai, ir lietuvininkai, tiek už Atlanto, tiek Europoje, tiek Mažojoje Lietuvoje.

1918 metų vasario 16 dieną Didžiajai Lietuvai paskelbus apie valstybingumo atkūrimą, tų pačių metų kovo 13-14 dienomis vykęs Amerikos Lietuvių Seimas, kuriam darė įtaką lietuvininkai (Mažojoje Lietuvoje gyventojai, kurie laikė save lietuviais), priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos teritorijų susijungimo į vieną nepriklausomą valstybę ir kreipėsi į JAV vyriausybę, skatindamas pripažinti šį siekį.

Lietuviams sužibo viltis, nes JAV prezidentas T. W. Wilson Amerikos lietuvių Tautos tarybos pirmininkui Paryžiaus konferencijos išvakarėse įteikė raštą, žadantį sujungti į nepriklausomą Lietuvos valstybę visas lietuviškas etnines žemes iki Karaliaučiaus ir garantuoti Lietuvos valstybei priėjimą prie Baltijos jūros per Klaipėdos uostą.

Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras remiantis Mažosios Lietuvos tautinės tarybos lapkričio 30 d. Tilžės aktu (Prūsijos lietuvių tautos tarybos priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise, reikalavusia prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės), 1919 metų kovo 24 dieną įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui G. Clemenceau memorandumą, kuriuo prašyta pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Analogišką laišką A. Voldemaras įteikė ir nuo lietuvininkų prašymą jų gyvenamąją teritoriją sujungti su Didžiąja Lietuva.

Balandžio 12 dieną Lietuvos delegacija sąjungininkų kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui įteikė prašymą atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu.

Balandžio 18 dieną Lietuva vieša deklaracija pakartojo lietuvių ir lietuvininkų reikalavimus prijungti Rytprūsių lietuviškas žemes prie Lietuvos.

Gegužės 2 dieną Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje paskelbė notą dėl abejotinų Lietuvos sienų su Lenkija ir Vokietija. Įteiktame komunikate Taikos konferencijai skelbiama, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją turi įteiti 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Piliakalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Ėsruties, Vėluvos ir Labguvos.

1919 metų gegužės 20 dieną lietuvių delegacija vėl kėlė pretenzijas, kad taikos sutartyje ketinama nuo Vokietijos atjungti tik siaurą lietuvių gyvenamąjį plotą.

1919 metų birželio 28 dieną Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Versalio taikos sutartį (įsigaliojo 1920 metų sausio 10 dieną), pagal kurią nuo Vokietijos atskirtas tik Klaipėdos kraštas. Jis pagal Lenkijos delegacijos memerandumą nebuvo atiduotas Lietuvai, liko Antantės šalių žinioje, kol esą Lietuva nesusijungs su Lenkija.

Klaipėdiškiai, memelenderiai (Klaipėdos krašto gyventojai, politizavus šį pavadinimą jis buvo siejamas su tais krašto gyventojais, kurie prijaučia vokiškai kultūrai) ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos ir Antantės šalių interesų ėmėsi patys iniciatyvos. 1919 metų liepos 16 d. susirinkę Klaipėdos krašto 107 politikai ir visuomenininkai sušaukė steigiamąjį susirinkimą turėdami tikslą parengti Klaipėdos krašto valstybės konstituciją ir įkurti Klaipėdos krašto valstybę - Freištatą. Ir šia viltimi dalis krašto gyventojų gyveno net trejetą metų.

Beje, reikia pažymėti, kad Klaipėdos laisvosios valstybės įkūrimas buvo nukreiptas ir prieš krašto prijungimą prie Lietuvos. Motyvuota tuo, kad krašto ekonominis gyvenimas buvo aukštesnio lygio. Krašto gyventojus su Vokietija siejo ne tik ekonominiai, bet ir juridiniai, švietimo, kultūriniai bei religiniai ryšiai.

Po Versalio sutarties ratifikavimo 1920 metų sausio 10 dieną Antantės valstybių vardu Klaipėdos krašto valdymą perėmė Prancūzija. Iš krašto pasitraukė vokiečių kariniai daliniai.

1921 metų gruodžio 15 d. neoficialiame Klaipėdos krašto plebiscite (liaudies nutarimas, liaudinis balsavimas labai svarbiu politiniu, valstybiniu klausimu) laisvos Klaipėdos krašto valstybės - Freištato - idėją palaikė net trys ketvirtadaliai krašto piliečių, t. y. 54 492 iš 71 856 gyventojų, išreiškusių valią šiuo klausimu.

Interesų kovos dėl politinės krašto ateities tarp Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų tęsėsi iki 1923 metų. Lenkija siekė turėti ne tik ekonominę įtaką Klaipėdos uoste, bet tuo pačiu ir politiškai spausti Lietuvą ir daryti ją priklausomą nuo Lenkijos.

Tai liudija, kad siekdamos didinti savo įtaką Lietuva ir Lenkija 1921 metais Klaipėdoje įsteigė konsulatus. Lenkija pasirašė prekybos sutartis su krašto pramonininkais, atgaivino per karą nutrūkusią medienos prekybą per Klaipėdos uostą.

Tuometis Lietuvos vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas ir jo Ministrų kabinėtas suvokė, kad jog tik kontroliuodama uostą Lietuvos valstybė gali tapti nepriklausoma.

Tad aktyviai propagavo Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos idėją. Lietuvos valstybė per fondą slapta finansavo lietuvininkų politikų ir visuomenininkų veiklą Klaipėdos krašte. Idėja netruko sulaukti palaikymo tarp krašto lietuvininkų.

E. Galvanausko vyriausybė naudojosi ir susilpnėjusia krašto ekonomine gerove. Pavyzdžiui, neleido į kraštą įvežti maisto produktų, nuolat reikalavo nukelti toliau muitų sieną. Taip stengtasi diskredituoti laisvosios Klaipėdos krašto valstybės šalininkus ir jų veiksmus. Ekonominį spaudimą daro ir Lenkija.

1922 metais vykusioje Ambasadorių konferencijoje (Antantės aukščiausios tarybos nutarimu sudarytas vykdomasis organas, nuo 1919 m. iki 1931 m. veikęs Paryžiuje ir turėjęs prižiūrėti Versalio taikos sutarties nuostatų įgyvendinimą) Klaipėdos klausimu krašto likimą spręsti buvo patikėta Jules Laroche. Jis buvo pasiruošęs 1923 metų sausio 10 dieną suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą.

Siekdama užkirsti kelią Klaipėdos kraštui tapti laisva valstybe, Lietuva ėmėsi ryžtingų veiksmų kraštą prijungti prie Lietuvos. Veikdama per visuomeninę organizaciją – Lietuvos Šaulių sąjungą (jai vadovauja Vincas Krėvė, buvo numatyta, kad jeigu nepavyks sukilimas, atsakomybę prisiims būtent V. Krėvė) ir Klaipėdoje įkurtą Lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (komiteto pirmininkas - Martynas Jankus) – suorganizuotas karinis sukilimas.

Lietuva dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos užsitikrino Vokietijos ir  Sovietų Rusijos paramą.

1923 metų sausio 9 dieną Vyriausiasis Mažosios Lietuvos komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigiama, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos įstaigos yra paleidžiamos. Valdžią perima nauja direktorija, kuriai vadovauja Edmonas Simonaitis. E. Simonaitis buvo nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas ir sukiliminės direktorijos pirmininkas. Užimdamas šias pareigas jis kreipėsi į Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybes reikalaudamas iš Klaipėdos krašto išvesti Prancūzijos kariuomenę.

Tikruoju  Klaipėdos sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, Klaipėdoje gavęs populiarią krašte Budrio pavardę. Buvo suformuota ypatingos paskirties rinktinė su trimis būriais. Būriai turėjo užimti Klaipėdą, Šilutę ir Pagėgius. Pagėgiai ir Šilutė buvo užimti be pasipriešinimo sausio 10 d. Tą dieną buvo apsupta ir Klaipėda. Puolimas prasidėjo 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė po pusdienio. Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėliams“ nesipriešino.

Po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo Lietuva sutiko, kad Klaipėdos krašto prijungimo jėga legalizavimas nebūtų įteisintas. Taip esą Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai pačių Antantės sąjungininkų.

1923 metų vasario 17 dieną Ambasadorių konferencija  sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte. Derybos prasidėjo kovo 24 dieną Paryžiuje. Čia jau sekė Lietuvos diplomatų pergalė – jiems pavyko išvengti daugelio Lenkijos interesus saugančių punktų, nors krašto valdymas buvo perduotas būtent su Lenkijos interesų saugojimo išlygomis. Šios pergalės autorius - Antanas Smetona, tuomet tapęs Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte.

Klaipėdos konvencija buvo pasirašyta tik 1924 metų gegužės 8 dieną Paryžiuje tarp Ambasadorių konferencijos valstybių ir Lietuvos Respublikos.

Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais priklausė Lietuvai nuo 1923 metų vasario 19 dienos iki 1939 metų kovo 22 dienos.

Iš 16 metų, per kuriuos Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis priklausė Lietuvos Respublikai, 12 metų Lietuvos Prezidentu buvo Antanas Smetona. Jis Prezidentu buvo du kartus. 1919 metų balandžio 4 dieną jį išrinko Lietuvos Valstybės Taryba, įgaliojimus jis perdavė 1920 metų gegužės 15 d. Antrą kartą Prezidentu tapo po 1926 metų gruodžio 17 dieną įvykusio valstybinio perversmo. Jo valdymas nutrūko 1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvą įžengus sovietų armijai.

1925 metų  gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte suskaičiuoti 141 650 gyventojų. Iš jų 50,8 proc. save laikė lietuviais, bet pusė jų save įvardino klaipėdiškiais, lietuvininkais. Vokiečių gyveno 41,9 proc., likusieji – kitų tautybių. Klaipėdos krašto gyventojus vienijo religija, net 94,1 proc. jų užsirašė esantys evangelikais liuteronais.  Krašte daugiau žmonių gyveno miestuose ir miesteliuose nei kaime, atitinkamai 55 ir 45 procentai.

Laikoma, kad Lietuvos pastangos integruoti Klaipėdos kraštą buvo nesėkmingos. Renkamose krašto valdymo institucijose vietos gyventojai norėdavo matyti provokiškai nusiteikusius politikus. Lietuvos valdymas krašte politiškai buvo sudėtingas. Lietuvą užgulė geopolitiniai ir ekonominiai sunkumai.

1934 metais rugpjūčio 11-12 dienomis įvyko pirmoji Jūros šventė. Visuotinė Jūros diena buvo propagandinis renginys, kuriuo siekta pademonstruoti kultūrinę lietuvių atitvarą nuo vokiečių Klaipėdos krašte. Į Klaipėdą tuomet atvyko apie 60 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos. Tai buvo ir siekis priartinti lietuvius prie jūros ir išaiškinti jos svarbą visai Lietuvai. „Pirma tokia didinga laisvojoje Lietuvoje, ji paliks mūsų atmintyje, paliks mūsų tautos istorijoje“,  - sakė prezidentas A. Smetona, kuriam priskiriamas šios šventės sumanymas.

A. Smetona laikomas pirmuoju Europos prezidentu, kuris ėmėsi kovoti prieš nacius.  Taip pasireiškė jo ryžtinga pozicija Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų atžvilgiu, jos buvo uždraustos.

Lietuva buvo pirmoji Europoje valstybė, nuteisusi vokiečių nacionalsocialistus už jų veiklą. Nacistai buvo teisiami už gyventojų kiršinimą, žydų puldinėjimą, ginklų kaupimą (kratos metu buvo rasti 1 104 ginklai), uždraustų uniformų vilkėjimą, už fašistinės literatūros platinimą. Didžiausias jų nusikaltimas buvo Klaipėdos teismo vacministro Jurgio Jesučio nužudymas. Nuo 1934 m. liepos iki 1935 m. Kaune vykęs teismas vadinamas Neumanno ir Asso procesu, kurio metu 142 asmenys buvo patraukti atsakomybėn, 126 sėdo į teisiamųjų suolą (kitiems pavyko pasislėpti). 76  nacistai buvo pasodinti į kalėjimą, 4 pagrindiniai veikėjai nuteisti mirties bausme. Deja, asmeniškai A. Smetonai teko pakeisti sprendimą, paskirti jiems bausmę kalėti iki gyvos galvos, o 1937 metais – amnestuoti, nes toks buvo didelis Vokietijos spaudimas.

SSRS įgalioto atstovo Lietuvoje Michailo Karskio diplomatiniame dienraštyje rašoma, kad 1935 m. vasario 6 dieną jo vizito metu Lietuvos prezidentūroje A. Smetona Hitlerį pavadino „pavojingu politiniu pamišėliu, kuris dėl savo pseudo idėjų yra pasiryžęs išnaikinti pusę Europos“.

1938 metų rudenį  A. Smetona atmetė ir ilgamečio Lietuvos karo atašė Vokietijoje Kazio Škirpos ir generalinio konsulo Karaliaučiuje Leopoldo Dymšos siūlymus susitikti su Hitleriu dėl Klaipėdos krašto ir dvišalių santykių sureguliavimo.

Užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir jį pakeitęs Juozas Urbšys dar bandė inicijuoti derybas dėl Klaipėdos krašto, bet Trečiasis reichas į jokias derybas nebesileido.

1939 metų kovo 20 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribbentropo ultimatumą – Vokietija pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą.

1939 metų kovo 23 dieną Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Kraštas buvo atiduotas Trečiajam reichui pagal išvakarėse Berlyne pasirašytą sutartį dėl krašto perleidimo. Taip baigėsi Klaipėdos krašto autonomijos istorija. Jis buvo prijungtas prie Vokietijos.

1945 metų sausio 28 dieną į Klaipėdą įžengė Raudonoji armija, po savaitės – ir į Kuršių neriją. Klaipėdos kraštas tapo sovietų okupuotos Lietuvos TSR dalimi.

1991 metų kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Klaipėdos kraštas – neatsiejama Lietuvos Respublikos teritorijos dalis.

Šaltiniai:

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos tinklapis: „Klaipėda: kraštas ir jūra“.

Leidinys - Klaipėdos krašto prisiminimai. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2009.

Tinklapis: Atvira Klaipėda.lt publikacijos. „Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje III“, Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje IV“.

Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune tinklapis. Prezidento Antano Smetonos biografija.

Lietuvos Respublikos Seimo tinklapis. „Modernusis parlamentarizmas“ kategorijoje skelbiama informacija apie prezidento A. Smetonos veiklą.

Laisvoji enciklopedija Vikipedija. Kategorija Klaipėdos kraštas. Klaipėdos istorija.