Ar partinės rietenos perstumdys rajono valdžią?

Kratosi aktyvo

Atnaujintas Šilutės „valstiečių“ skyrius, pašalindamas iš savo gretų visą partinį elitą, iškovojusį mandatus į rajono valdžios olimpą, savanoriškai atsisako dalyvauti rajono valdyme. Bent jau iki naujų savivaldybės tarybos rinkimų. Taip pat raštiškai kreipėsi į Savivaldybės merą Vytautą Laurinaitį, informuodami, kad nuo liepos 12 dienos Virgilijus Pozingis, Genovaitė Kimbrienė, Lijana Jagintavičienė, Edgaras Padimanskas ir Sigitas Majus nebėra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai. Mero prašoma „šių asmenų veiklą nebesieti su LVŽS atstovavimu Šilutės rajono savivaldybės taryboje“, - teigiama dokumente.

Apie LVŽS pokyčius jau rašėme, kad Šilutės skyriuje įvyko perversmas, proteguojant pačiam partijos pirmininkui Ramūnui Karbauskiui. Politinių kovų verpetuose ne kartą teko matyti, kuomet vienos ar kitos partijos nariai keičia politinį kursą, perbėgdami į kitą stovyklą. Tačiau toks reiškinys, kuomet politinė partija atsisako savo narių, galinčių įgyvendinti partijos politinę programą valdžioje, yra retas. Sakyčiau, pirmas rajono istorijoje. Teisingas šis žingsnis ar ne, parodys laikas ir ateinantys rinkimai. Tačiau grįžkime į šių dienų rajono valdžios aktualijas.

Opozicijai parūpo „valstiečiai“

Opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Zigmantas Jaunius susirūpino koalicinės sutarties teisėtumu. Juk minimi Tarybos nariai, valdančiosios daugumos koalicijos sutartyje pasirašę kaip LVŽS frakcija, yra pašalinti iš šios partijos. Posėdyje Savivaldybės meras konstatavo, kad visa ši situacija yra tik „kalbų lygmeny ir jokio rašto nėra gauta, todėl viskas galioja pagal seną tvarką“. Mestą akmenį į frakcijos daržą pagavo ir mero pasisakymą papildė administracijos direktorius V. Pozingis. Pasak jo, jei tokiu būdu „konservatoriai“ nori pakviesti prisijungti prie jų, tai tegul pirmiausia susitvarko savo vidines „rietenas“.

Taip pat V. Pozingis pažymėjo, kad politinės partijos skyrius nesprendžia dėl politiko mandato priklausomumo. „Šiandien mes esame „valstiečių“ sąjungos nariai, kuriuos išrinko žmonės, mandatus turime ir pavadinimas nepasikeitęs“, – teigė administracijos direktorius. Tačiau šiuo metu jau yra žinoma apie LVŽS prašymą nesieti šių Tarybos narių su partijos pavadinimu. Taigi, panašu, kad vis tik pakeitimus dėl koalicijos sutarties teks padaryti. Tačiau ar gali užtekti tik pakeisti pavadinimą?

Demokratija išsikvėpė?

Tik pasklidus žiniai apie perversmą „valstiečių“ gretose, jau buvo galima numanyti, kad jo tikslas siekti ne vien tik vidinės valdžios. Jei dėlioti informacijos trupinių „puzzle“ (liet. – dėlionė, – red.), išryškėja paskutinė ir svarbiausia dėlionės figūra. Tai administracijos direktorius V. Pozingis, kuris jau buvo priverstas atsisveikinti su partinės organizacijos pirmininko postu.

Tačiau iš šio politiko matomai neįmanoma atimti pragmatizmo ir sugebėjimų lyderiauti. Likęs pavaduotoju jis ir toliau faktiškai vadovavo skyriui ir sugebėjo savivaldos rinkimuose patekti į valdžios olimpą, sulipdydamas antrą pagal dydį frakciją valdančioje daugumoje. Ir tik autoritariniu-komandiniu būdu V. Pozingis patraukiamas nuo skyriaus vairo. Juk demokratinės daugumos sprendimu to padaryti nepavyko. Vadinasi, skyriaus dauguma palaiko V. Pozingį? Ir jei analizuosime dvidešimt penkių mandatų dėlionę, pamatysime ko pasiekė V. Pozingio vadovaujami „valstiečiai“. O kas domisi politika, supranta, kad tai svarus rezultatas, nes gali likti prie „suskilusios geldos“ ir su didesniu mandatų skaičiumi.

Tačiau grįžtant į šios dienos situaciją, net ir frakcijos pavadinimo keitimas, kas greičiausiai ir įvyks, gali pareikalauti iš administracijos direktoriaus daugiau pastangų, kad išsaugotų frakcijos vienybę.

Ar frakcija nesubyrės?

Jei pažvelgsime praeitin, pastebėsime, kad frakcijos narė L. Jagintavičienė nėra linkusi nuolankiai susitaikyti daugelyje klausimų. Ji bene aršiausia kritikė frakcijoje net ir daugumos sprendimams, ir ne visuomet balsuoja taip, kaip „liepia Šerchanas“. Nors politikė ir neišsiduoda, tačiau neoficialiomis redakcijos žiniomis ji kviečiama prisijungti prie kitų partijų. Ir po buvusių bendražygių išdavystės nežinia, kokie „velniukai“ jos galvoje polką šoka. Atsiradus realioms prielaidoms pokyčių galimybei frakcijose, greičiausia paskatintų politinio pasitikėjimo kėdžių bruzdėjimą. Juk atsirastų dvi ar net trys frakcijos su vienodu mandatų skaičiumi ir greičiausia panorėtų administracijos direktoriaus vietos. Toks žingsnis gali išklibinti valdančios daugumos stabilumą. Ir norint išlaikyti stabiliai dirbančią valdančiąją daugumą, gali tekti aukoti V. Pozingį. Tačiau tokia perspektyva meras V. Laurinaitis menkai tiki. Jo nuomone, „valdančioji dauguma yra stabili“. Galimo kėdžių perstumdymo ar kitokių pokyčių galimybių tarp koalicijos partnerių jis neįžvelgia.

Ar išliks?

Žinoma, nereikia atmesti tos galimybės, kad kolektyvinis „išmetimas iš barščių“ gali ir suvienyti buvusius oponentus. Juk politika tai nėra kažkokoks vendetomis grindžiamas gyvenimas. Politika daugiau žinoma, kaip veikla, turinti politinės diplomatijos kultūros ištakas. Ir jos raidos istorijoje apstu pavyzdžių, kuomet aršiausi oponentai ir priešininkai susivienija vardan sau keliamų politinių tikslų.

Kokius politinius tikslus sau kelia penki be partijos likę politikai? Žinoma, kad dirbtų žmonių labui. Tačiau ar jie vieningi savo tiksluose? Juk reikia daug valios, priversti save likti kritikos nestokojančio politiko prieglobstyje, nuo kurio nusisuko net aukščiausias partijos bosas. Taigi, netolimoje ateityje turėtume būti tam tikrų politinių įvykių liudininkais, kuriuos režisuos patyręs politikos vilkas. Tuomet mes ir sužinosime gebėjimus išlaikyti frakciją pilnoje sudėtyje ir išlikti įtakingame Savivaldybės administracijos poste.