Vis dar prisimena ir gali perduoti kitiems

Besirenkančius į pasibuvimą savo kieme sutiko pasipuošusi lino suknute sodybėlės šeimininkė Aldona Sapronaitienė. Netrukus būrelis žmonių gera nuotaika dalijosi sodelyje. Čia nupintas saulės ratas skelbė, kad šią sodybą sėkmė lydės.

Ilgametė pedagogė Irena Arlauskienė vedė lyg instruktažą – nuo ko rugiapjūtės darbus pradėti? O Aloyzas Masolas čiupo dalgį ir pradėjo rugius į pradalgę guldyti, moterys juos rinko ir į pėdus rišo. I. Arlauskienė tuoj priminė, kad pirmasis ir paskutinis pėdai turi būti patys didžiausi, mat tada ir duonos netrūks, ir viskas gerai seksis. Kaip patarė, taip ir buvo padaryta.

Po darbų ir bendrai nuotraukai sustojo, o vėliau ir prie pačių sunešto vaišių stalo susėdo. Ilgiausi metai iš kolegų lūpų skambėjo gerbiamai Vidai. O ši net džiaugsmo ašarą nubraukė, mat nesitikėjo tokio nuoširdaus sveikinimo.

Taigi, džiugu, kad vis dar turime žmonių, kurie vis dar prisimena ir gali perduoti kitiems, gali kalbėti tradicijų kalba, vertybių kalba.