Gyvenimo balansas – su šeima ir ant žemės

Užgrūdino juodas darbas

R. Kelnerio žemdirbiška istorija prasidėjo anksti – gimęs ir užaugęs Rambyno apylinkėse, nuo vaikystės neatsitraukdavo nuo technikos, tad ir pasirinkimas atėjo savaime. Iš buvusio Rambyno sovietinio ūkio Lumpėnų skyriaus 1992 metais jis su trimis broliais ir tėvu drąsiai įkūrė žemės ūkio kooperatinę bendrovę ir pirmasis šiuose kraštuose pradėjo savarankiškai ūkininkauti.

Patyrę žemdirbiai tuomet, atrodo, besąlygiškai pasitikėjo jaunu zooinžinieriumi, nors ūkis ant kojų stojosi labai sunkiai. Pradėję ūkininkauti kone ant pliko lauko, be technikos, senuose tvartuose laikydami 60 leisgyvių, vos 2 450 kg per laktaciją pieno teduodančių karvių, lumpėniškiai, atrodo, turėjo greitai nuleisti rankas ir pasiprašyti atgal į sovietinio ūkio glėbį. Bet ir jo nebebuvo, todėl teko sutelkti visas jėgas ir patiems save temti aukštyn.

Tokią „Lumpėnų Rambyno“ veiklos pradžią prisimenantis R. Kelneris dabar nebeslepia, kad pakilti padėjo žinios ir ypatingas ūkio darbuotojų susitelkimas. Visko reikėjo iškart – ir naujų tvartų, ir šienavimo technikos, trūko pinigų, teko net prašyti darbuotojų atsisakyti vieno atlyginimo. Bet žmonės matė pažangą ir tikėjo, kad anksčiau ar vėliau reikalai jų bendrovėje pasitaisys.

Ateitį garantuoja technologijos

Pažanga atėjo kartu su naujovėmis. Lumpėniškiai pirmieji pamario krašte pradėjo auginti kukurūzus, nusipirko keletą naujų šienavimo agregatų, o konsultuojami brito Briano Vernono išmoko pasigaminti kokybiško, maistingo siloso – gyvuliai tapo sotūs, iškart padidėjo išmilžiai.

Naujove tapo ir Vokietijoje nusižiūrėtas tvartas atviru kraigu, kuriame karvių nebereikia rišti prie saito, todėl iškart buvo nuspręsta nebeginti jų į ganyklas.

Tokie aniems laikams inovatyvūs sprendimai per keletą metų sudarė galimybę „Lumpėnų Rambynui“ sustiprėti, o daugybė projektų, gavusių paramą iš SAPARD ir Lietuvos kaimo plėtros programų, sukūrė bene moderniausią Lietuvoje pienininkystės ūkį. Dabar bendrovė turi per 30 darbuotojų, kurie dirba 650 ha žemės, augina 1 000 galvijų, iš kurių 460 – melžiamos karvės. Kaip per keletą metų išmilžiai padvigubėjo, taip ir toliau aukštyn kyla jų kreivė – dabar jau perkopė 11 tūkst. l, o R. Kelneris sako, kad ir tai dar gali būti ne riba.

„Prieš keletą metų, kai karvės per laktaciją vidutiniškai duodavo po 10 tūkst. l pieno, buvome nusprendę daugiau nesiekti – patausoti gyvulius, tačiau produktyvumas auga savaime. Man gražu, kai gyvuliai sveiki, sotūs, jų akys spindi, o kailis žvilga. Pienininkystė yra smagus verslas, jei laiku ir sumaniai investuoji“, – „Ūkininko patarėją“ tikina „Lumpėnų Rambyno“ vadovas.

Ūkis taip auga, kad vos pastatyti nauji tvartai iškart tampa per maži – vėl reikia žvalgytis naujų projektų. Viena po kitos ištinkančios pieno krizės lumpėniškių nesustabdo. Jų karves jau melžia du robotai, o R. Kelneris dairosi dar dviejų ir jau planuoja naujas statybas.

„Technologijos yra žemės ūkio ateitis, nes tik toks ūkis, kuris taiko naujausias technologijas, gali būti patrauklus jaunimui. Tie, kurie savo ūkių nemodernizavo, į juos neinvestavo ir liko praeityje, dabar yra priversti jų atsisakyti, nes vaikai į tokius ūkius nebenori grįžti. O mūsų ūkis anūkus traukia kaip magnetas – jie čia ir čia. Technika moderni, berniukai nuo jos nesitraukia – dar nedideli, o jau nuveža į mėšlidę sugrėbtus šiaudus, sustumdo fermoje išsidraikiusius pašarus, atlieka kitus nesudėtingus darbus“, – džiaugiasi Remigijus.

Keturi vienos šeimos ūkiai

„Lumpėnų Rambynas“ – ne vienintelis R. Kelnerio rūpestis. Maždaug prieš dešimtmetį jis sukūrė dar ir savo ūkį: pradėjo auginti veislines telyčias ir gaminti pašarus. Tai dar vienas plyname lauke išaugęs 250 ha ūkis, dabar jau turintis viską, ko reikia sėkmingai veiklai.

Nors savo valdų Remigijus labai išplėsti neketina, dirba nemažai aplink gyvenantiems žmonėms priklausančios žemės. Kasmet būrelis kaimynų, kurie daug metų nuomoja ūkiui savo žemę, ateina siūlyti ją pirkti, ir R. Kelneriui nesiverčia liežuvis atsisakyti pasiūlymų. „Bijau tik to, kad jų vienu metu neateitų per daug, nes tokia investicija labai išbalansuotų pinigų srautus“, – tikina ūkininkas iš prigimties.

Ūkininkauja ir visos trys Remigijaus dukros. Vyriausioji Sandra su vyru Donatu Kuskiu turi mišrų šeimos ūkį ir dirba savarankiškai, o Indrė ir Greta leidžia savo ūkius pamoderuoti tėčiui. Jaunoji ūkininkė I. Kelnerytė-Vasiliauskienė turi 114 ha dirbamos žemės, kurioje augina grūdus. Gavusi paramą savo ūkį sukūrė ir neseniai gyvulininkystės technologijų magistro diplomą gavusi G. Kelnerytė – jauna specialistė patirtį kaupia augindama mėsinius buliukus.

„Šeimos kooperacija mums leidžia neparduoti buliukų išvežti į užsienį, be to, tai apsimoka, nes pieno ūkyje visada atlieka pašarų ne tokiems išrankiems mėsiniams galvijams. Plėtra vyksta tarsi savaime – tik pripildė dukra Greta naują tentinę mėsinių galvijų fermą, o vietos ir vėl trūksta“, – sakė R. Kelneris, neslėpdamas pasididžiavimo savo dukromis.

Retai yra ūkių, kuriuose žemdirbišką kelią pasirenka visi vaikai, dar rečiau tai daro dukros, tačiau Remigijus tikina, kad jokių ypatingų pastangų tam nereikėjo. Geriausia motyvacija tapo jo paties sukurti ūkiai, juos lydinti sėkmė ir supratimas, kad kada nors šiame darbe reikės pakeisti tėvus. Gyvulininkystės technologijų studijas pasirinkusi jaunėlė semiasi patirties iš mamos, vadovaujančios „Lumpėnų Rambyno“ karvių fermai, ir ruošiasi ateityje ją pakeisti.

Indrės vyras Aivaras atsakingas už visą „Lumpėnų Rambyno“ techniką. Kone kasdien Remigijus savo ūkyje sutinka ir gyvuliukų pažiūrėti ar nedidelių darbų atlikti subėgusius anūkus, tad šeima visada yra jo akiratyje.

„Matau, kaip žmonai ir dukroms darbas – tarsi pomėgis. Žentas Aivaras mėgsta konstruoti, jam gali patikėti bet kokią techninę užduotį: per darbymetį sugalvojo, kaip pakeisti didžiulio preso ašį – sutaupė kelis tūkstančius eurų. Geras konstruktorius, nepamainomas kombainininkas – ir žento brolis Regimantas. Bėgdamas per gyvenimą kartais daug ko nepastebi, neturi laiko gilintis, bet aplink mane visada yra grupelė žmonių, su kuriais susikalbame be žodžių. Užtenka pamatyti, pagalvoti, ir jau darome. Su tokiais žmonėmis darbai eina kaip iš pypkės“, – džiaugiasi R. Kelneris.

Geram ūpui – muzika ir poezija

Nors tiek dirbant daug kam nebelieka laiko, niekas nėra girdėjęs Remigijaus skundžiantis sunkiu gyvenimu, atvirkščiai – jo geras ūpas pakelia nuotaiką visiems, su kuriais tenka bendrauti. Kone kiekviename renginyje į bendraminčius R. Kelneris prabyla šmaikščiu ketureiliu ar ilgesne improvizacija. Surašytos ant popierėlių, jos jau sugulė į dvi knygeles, o ūkininko minčių nepalieka ir trečioji improvizacijų rinktinė. Remigijus apgailestauja, kad šešiasdešimtmečiui nepavyko išleisti knygelės, tačiau planų neatsisako – geriau vėliau nei niekada.

Gal šiek tiek per vėlai į ūkininko gyvenimą atėjo muzika, užtat dabar ja mėgaujasi kone kiek-
vieną rytą. Kai tik Dalia uždaro namų duris, Remigijus ima į rankas armoniką ir miklina pirštus. Natų nepažįsta ir nemoka jų skaityti, užtat iš klausos gali pagroti daugybę smagių melodijų. Po tokių muzika praskaidrintų rytų gero ūpo jam užtenka visai dienai.

Yra ir dar vienas kūrybos įkvėpimo šaltinis – politika, iš kurios R. Kelneriui niekaip nepavyksta išsivaduoti. Nuo 2000 metų, kai Pagėgiuose susikūrė savivaldybė, jis renkamas tarybos nariu, dirbo pirmuoju šios savivaldybės administracijos direktoriumi. Tuomet vadovavimą ūkiui paliko artimiems žmonėms, bet po trejų metų suprato, kad turi viską mesti ir grįžti į ūkį. Prasidėjusi SAPARD parama reikalavo drąsių sprendimų, bet daryti juos anuomet galėjo ryžtis ne kiekvienas.

„Atsisveikinome su ašaromis, savivaldybės darbuotojai surengė išleistuves. Buvau laimingas, kad galėjau išeiti pats, o ne buvau patrauktas į šalį. Nesigailiu, kad turėjau tokią pamoką, bet dabar jos pakartoti nenorėčiau – nepalikčiau savo ūkio. Politika yra laikinas dalykas, bet kada gali užsibaigti, o ūkis – investicija visam gyvenimui“, – įsitikinęs Remigijus.

Iš valdžios nieko nelaukia

Žemdirbys visa savo esybe turi nepaprastą sugebėjimą telkti ir traukti žmones. Regis, kad ir kur jis eina, ten jam sekasi. Pagėgių ūkininkai jį antrą kartą perrinko vadovauti skyriui, Remigijaus sugebėjimu auginti pačių geriausių savybių veislines telyčias žavisi Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos nariai, jos vadovas Virgilijus Urbonavičius – Algirdiškyje rengiamose veislininkystės parodose šie galvijai visada sulaukia pačių geriausių įvertinimų.

Net per sunkiausias pieno krizes bendrovė randa galimybių padėti išleisti vertingus istorinius leidinius, kultūrinius žurnalus, o Lumpėnų miestelio bibliotekai nuo pat veiklos pradžios užsako  „Ūkininko patarėją“.

Remigijus sako, kad žino visada pasiteisinančią sėkmės taisyklę: nieko nereikia laukti iš valdžios, o patiems imtis iniciatyvos.

„Tokio ministro, kuris mums viską duos, niekada nesulauksime, todėl patys turime žinoti, ko norime, ir atkakliai to siekti, mokydamiesi vieni iš kitų, žiūrint į geriausius pavyzdžius. Tie, kurie skundžiasi, kad blogai, sunku ūkininkauti, galėjo žengti tuo pačiu keliu, sukurti normalų modernų ūkį, kuris būtų patrauklus vaikams. Mūsų ūkis sudėtingas – mišrus, daugiašakis, jį nelengva valdyti, bet nedideliuose, vienos šeimos ūkeliuose viskas gerokai paprasčiau. Reikia tik supratimo, kada pakeisti techniką į modernesnę, paleisti karves nuo saito – ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Galima ateiti, pasižiūrėti ir nukopijuoti“, – įsitikinęs R. Kelneris.

„Lumpėnų Rambyne“ yra salė, kurioje iki pandemijos nuolat vykdavo renginiai, įvairiausi seminarai ūkininkams, atvirų durų dienos. Nemažai žmonių pasimokė ir savo ūkiuose jau daug padarė – R. Kelneris sako, jog pamatęs, kad sekasi jo kaimynams, visada pasidžiaugia. Darbas turi teikti malonumą, o kai taip yra, ir sveikatos viskam užtenka, ir atostogoms, kelionėms laiko atsiranda.

Pasak Remigijaus, labai svarbu ir tai, kad gerai jaustųsi ir kartu dirbantys žmonės, kad jų mintys būtų giedros, o širdis rami dėl ateities. Dėl to ypač stengiasi, kad ūkio darbuotojams nereikėtų sukti galvos, ar laiku gaus atlyginimą. „Žinau, kol čia dirbsiu, mano verslo partneriai dėl atsiskaitymo gali būti ramūs. Jei sutarėme, užtenka žodžio: darome ir sumokame, nelaukdami jokių terminų. Tokia verslo taisyklė kuria gerus santykius, abiem pusėms priimtiną smagų bendradarbiavimą. Turime ne vieną sertifikatą, liudijantį, kad esame stipriausi Lietuvoje, bet man užtenka žinoti, jog esame pajėgūs apmokėti visas sąskaitas“, – užtikrino R. Kelneris.