Šilutiškiai – tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“

Šalies vadovų linkėjimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda sąskrydyje Ariogaloje džiaugėsi, kad visada gera būti gausiame būryje žmonių, kuriuos vienija Tėvynės meilė, pagarba bendrai praeičiai ir teisingos vertybės.

„Daugelį metų Jūs nepaliaudami darbavotės, ir vis dar darbuojatės, Lietuvos naudai. Tikėjote Lietuva ir tuomet, kai mūsų šalies laisvę pasiglemžęs totalitarinis režimas mėgino brutalia jėga Lietuvos žmonių širdyse ištrinti tikėjimą ir viltį. Todėl noriu, kad jūs jaustumėtės vertinami, o mes parodytume jums pagarbą ne tik kalbomis, bet ir jums naudingais sprendimais“, – sakė šalies vadovas.

Pasak Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės, sąskrydis Ariogaloje visada yra išskirtinės svarbos įvykis, nes čia renkasi žmonės, nešiojantys Lietuvą širdyje, o „Tautiškos giesmės“ žodžiai apie stiprybę, kurios semiamasi iš praeities, šiame renginyje virsta įkvepiančia tikrove.

„Čia susirinko žmonės, kurie žino, kad žodis turi svorį, todėl negalima bet ko vadinti tremtimi, genocidu, Holokaustu ar kitais baisiais dalykais, su kuriais tikri žmonės gyvenime yra susidūrę ir iki šiol nešiojasi šių baisių įvykių žaizdas“, – sakė Premjerė.

I. Šimonytės įsitikinimu, nors jau daugiau nei trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau, deja, sunkių išbandymų debesys virš Lietuvos vis dar labai grėsmingi. Ypač pavojinga tai, kad mus bandoma suskaldyti, supriešinti, vykdomas intensyvus informacinis karas. Pabrėžta, kad Lietuva taip pat yra viena pirmųjų pasaulio valstybių, prieš kurią pritaikyta ypatingai ciniška agresijos forma – sukurtas nelegalios migracijos srautas, kuriuo siekiama priversti atsisakyti pagarbos esminėms laisvos šalies vertybėms, kurios „patrankų mėsa“ – gyvi žmonės.

Net kolūkietis buvo ištremtas į Sibirą

Šilutiškių delegacija, neskaitant didžiųjų šalies miestų, buvo viena gausiausių – į Ariogalą vyko 33 žmonės. Tarp jų – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Pamario aidas“, sąskrydyje dainavęs jungtiniame chore kartu su beveik puse tūkstančio atlikėjų.

Šilutiškių gretose buvo ir tremtinių sūnus Albinas Matevičius iš Bikavėnų kaimo. Jis „Šilokarčemai“ prisiminė, kaip jo tėvus paskutinio trėmimo metu, 1951 metais, ištrėmė į Sibirą. Kaip buožes išvežė visą šeimą – Albino tėvą Baltrų su žmona Ona, jo brolį Juozą, o seserys, jau sukūrusios savo šeimas, tremties išvengė ir liko gyventi Žemaičių Naumiestyje.

Albino tėvas nuo 1950 metų jau dirbo Gorainių kolūkyje buhalteriu. Šios pareigos jam buvo patikėtos visuotiniame kolūkiečių susirinkime, kadangi Albinas mokykloje buvo gabiausias matematikai. „Kolūkiui jau buvo atiduota mūsų žemė, buvome tikri kolūkiečiai, bet tikriausiai pritrūko žmonių. Gal todėl tremtinių sąrašuose ir atsidūrė mano tėtis bei mama. Matyt, privalėjo užpildyti paskutinį ešeloną“, - prisiminimais dalinosi Albinas.

A. Matevičiaus tėvai turėjo vos 20 hektarų žemės, bet dokumentuose dar vis buvo 40 ha, nesimatė, kad žemė Baltrui ir jo broliui jau buvo padalinta po dvi lygias dalis.

Albino tėvus išvežė į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajono Jastrebovo kaimą. Tada, trėmimo metu, mama buvo nėščia su Albinu trečią mėnesį. Gimė Albinas 1952 metų balandžio 4 d. Sibire išgyveno septynerius metus. Kai mirė Stalinas, paskelbė amnestiją. Deja, dar beveik dvejus metus teko gyventi tremtyje, kadangi ten trūko darbo rankų.

Albinas pasakojo, kad paskutiniu trėmimu lietuvius išveždavo į kolūkius. Ten reikėdavo ir normas vykdyti - iškirsti nurodytą kiekį miško, ir kitus darbus atlikti.  Daug medienos reikėjo pokario metais, mat per karą buvo sugriauta daug pastatų.

Jastrebovo kolūkyje Albino tėvas plušėjo arklių fermoje. Po Stalino mirties leido išvažiuoti į rajono centrą Ačinską, ten įsidarbino grūdų produktų kombinate. Tuomet tėtis, užsikišęs už drabužių, jau parnešdavo į namus manų kruopų, kitokių miltinių produktų.

Albinas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo ūkininkauti pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Nepriklausomybės metais susigrąžino tėvo turėtą žemę –20 ha. Plėtojo mišrų ūkį, laikydavo apie 20 galvijų (iš jų 8 melžiamas karves). Augino grūdines kultūras, bulves, daržoves. Žodžiu, tęsė tėvo Baltraus ūkininkavimo tradicijas...

Šiuo metu garbaus amžiaus sulaukęs A. Matevičius – jau pensijoje, ūkyje darbuojasi jo sūnus Algirdas.

Albinas pasakojo, kad ūkininkavimas jam jokio pelno neatnešė. Dabar gali pasidžiaugti tik pensija, kadangi į darbo stažą įskaičiavo ir tremtyje praleistus septynerius metus. „Gaunu ir tremtinio pensiją. O žmona Eugenija Marytė, 40 metų dirbusi kultūros darbuotoja, gauna truputį mažesnę pensiją nei aš“, - pasakojo Albinas.