Klaipėdos krašto medžioklės istorija: mirties bausmė brakonieriams, elito medžioklės plotai, įspūdingi pasauliniai trofėjai, sakalininkystė ir archajiška varnų medžioklė

Pirmasis draugijos vadovas buvo Tadas Ivanauskas. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo labai sumažėjusi kai kurių žvėrių populiacija. Ją buvo būtina atstatyti, medžioti plėšrūnus bei pažaboti brakonieriavimą. Nors idėjos atėjo dar iš tuometės carinės Rusijos, bet Lietuvos teritorijoje nebuvo leista steigtis medžiotojų draugijoms, nes buvo baiminamasi sukilimų ir tai, kad bus ginkluotų ir ginklą išmokusių valdyti vyrų.

1923 metais Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. Autonomijos teisėmis Lietuvos valdomame krašte vykę politiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai atsispindi ir šio krašto medžioklės istorijoje. Medžioklės priežiūra buvo grindžiama Vokietijos teisine sistema. Tai lėmė, kad tvarkos būta daugiau, mažiau brakonieriavimo, griežtesnės bausmės, žvėrių populiacija buvo labiau saugoma. Klaipėdos krašto medžiotojų draugija ir Lietuvoje Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija ryšius palaikė minimaliai.

Knygos ‚Medeinės keliais“ autoriaus Algirdo Bruko sutikimu skyrių „Medžioklė Klaipėdos krašte“ ir pateikiame laikraščio skaitytojams. Faktai įdomūs.

Prūsų genčių apgyvendintas žemes, taip pat teritorijas, kurios vėlesniais laikais įgavo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto pavadinimus, ilgus šimtmečius – nuo kryžiuočių invazijos į Prūsiją (XIII a.) iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos valdė ir tvarkė Kryžiuočių ordinas, o vėliau – toje teritorijoje sukurtos germaniškos valstybės. Kryžiuočių ordino invazijos pradžioje riteriams, kaip „šventiems broliams“, žudyti žvėris ir paukščius buvo draudžiama. Pakako smaginti žudant bedievius pagonis. Tačiau palyginti greitai šis ribojimas buvo panaikintas, nes pastebėta, kad medžioklė „lavina ranką ir akį“. Tad geras medžiotojas galėjo tapti geresniu pagonių naikintoju. Tiesa, įvairūs ribojimai riterių luomui buvo palikti. Jie visų pirma buvo susiję su medžiojamosios faunos rūšimis (stambiausiems žvėrims galiojo regalijos teisė). Taip pat didysis magistras  Vinrichas fon Kniprodė uždraudė riteriams laikyti daugiau kaip po vieną medžioklinį šunį. Ilgalaikės medžioklės dažniausiai vykdavo organizuotai vadovaujant vyriausiajam didžiojo magistro medžioklės pareigūnui. Jų metu būdavo paruošiamos nemenkos žvėrienos atsargos.

1396 m. Konradas fon Jungegingenas netoli Karaliaučiaus, Štumo ūkyje, įkūrė medžioklinių sakalų mokyklą. Sakalai šiai mokyklai buvo gaudomi Kuršių nerijoje. Šioje mokykloje parengti sakalai tapo reikšmingu eksporto objektu, taip pat naudoti kaip labai prabangi dovana palaikant ar užmezgant diplomatinius ryšius.

Po Žalgirio pergalės, kol tęsėsi ilgametė diskusija dėl galutinių sienų tarp Lietuvos ir ordino, pasienio plotuose, esančiuose kairiajame Nemuno krante, iš abiejų pusių vyko medžiotojų reidai į ginčijamą teritoriją ar net į aiškiai svetimas žemes. Būta nemažai kruvinų konfliktų, yra užfiksuotų vienos ar kitos pusės skundų dėl medžioklės laimikių konfiskavimo.

Kitaip nei Lietuvoje, vokiški teisė aktai valstiečiams visai draudė medžiokles maždaug nuo XV ir XVI amžių sandūros. Anot tuomečių vokiečių teisės korifėjų, taip buvo daroma pačių valstiečių naudai, nes jie nesugebėjo saugiai elgtis su šaunamaisiais ginklais, o pomėgis medžioti valstietį atitraukdavo nuo ūkininkavimo. Naujiesiems kolonistams ordino komtūras išduodavo medžioklės leidimus bent tiems žvėrims, kurie nebuvo regalijų objektai. Viduriniajam gyventojų sluoksniui, įskaitant miestelėnus, buvo likusi vidutinė ir mažoji medžioklė. Feodalinės privilegijos medžioklėje galutinai išnyko tik demokratėjant visuomenei po 1848 metų revoliucijos įvykių. Prūsijoje iki 1722 metų (bene ilgiausiai Europoje) brakonieriams grėsė mirties bausmė, nors nuo 1573 metų mirties bausmės buvo galima išvengti sumokant iždui solidžias išpirkas. Pavyzdžiui, už 6 jaučius brakonierius galėjo išsisukti nuo kartuvių, bet ne visi pasmerktieji tiek jaučių galėjo turėti.

Nemuno delta, Kuršių nerija ir kairiajame Nemuno krante ošiantys panemunių miškai, kiek toliau esanti Romintos giria medžioklės prasme vokiečiams buvo labai svarbios teritorijos.

Pelkėtose Nemuno deltos miškuose nemaža briedžių populiacija išsilaikė netgi XIX a. – šiuo laikotarpiu kitose Vokietijos vietose briedžių populiacija sparčiausiai mažėjo ir faktiškai išnyko. Romintos girioje gyveno gerais trofėjais garsėjanti gausi elnių kaimenė. Ši giria viena pirmųjų vietų pasaulyje, kurioje buvo vykdoma šių elnių selekcija.

Šios vietos amžiais traukė šalies valdovų dėmesį. Jau Kryžiuočių ordino laikais Romintos giria buvo mėgstama ordino vadovų ir jų svečių medžioklės vieta. Prūsijos kunigaikštystės laikais (1525-1701 m.) čia buvo pastatytas pirmasis medžioklės dvaras, įkurtos kunigaikščių medžioklės ir miškų tarnybos. Prūsijos karalystės laikotarpiu (1701–1918 m.) aptvertas didžiausias to meto (1748 m.) Europoje apie 2 500 ha žvėrynas. 1885-1990 m. pastatyta ištaiginga medžioklės pilis, truputį vėliau  - koplyčia medžioklės globėjui šv. Hubertui. Pagal kaizerio Vilhelmo II sumedžiotą elnią buvo nulieta stovinčio elnio skulptūra. Hitlerinės Vokietijos laikais Romintos giria taip pat buvo išskirtinė nacių vadų medžioklės vieta. Trečiojo reicho kancleris Hermanas Geringas, kuris buvo medžiotojas  Nr. 1 (Hitleris nemedžiojo), čia pastatė puošnius medžioklės namus. Jam priklausė šioje girioje sumedžioti ir aukščiausiu balu pasaulyje įvertinti tauriojo elnio ragai. Artėjant frontui, stengtasi nieko nepalikti priešui, netgi žvėrių. Pasak liudininkų, Romintos girioje jau buvo girdimos fronto kanonados, kai H. Geringas per paskutinę savo medžioklę nukovė didžiausią girios elnią galingais ragais. Garsiajame Miuncheno medžioklės ir žvejybos muziejuje šiandien galima pamatyti šį trofėjų. Tai antri pagal dydį Romintos girioje sumedžioto elnio ragai. Žvėries kaukolėje įspaustas Trečiojo reicho antspaudas 1944 m. spalio 6 d. Romintos girioje dar veisėsi kurtiniai, o jos tetervinų populiaciją galima buvo įvardinti kaip gausią. Smulkiosios faunos gausumas buvo, matyt, panašus kaip ir kitur Lietuvoje ar truputi didesnis.

Mažosios Lietuvos klasikas, Romintos girios prieigose gyvenęs Kristijonas Donelaitis „Metuose“ šiek tiek grybšteli medžioklės temą, priekaištaudamas jėgeriams ir miškininkams, kad šie neiššaudo būrams kenkiančių vilkų:

O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai,

Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?

Argi nežinot, kad nei vienas molonings karalius,

Juos užmušti ir išgaišint žmonėms nepavydi?

Ar dykai jis jums kulkas ir paraką davė?

O dėl ko vartus kydrus pas girę pastatė?

Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?

Toliau nedetalizuokime medžioklių visoje Mažojoje Lietuvoje, panagrinėkime medžioklės specifiką Klaipėdos krašte XX a. pirmoje pusėje. Nors Klaipėdos kraštas buvo tolimiausias Prūsijos valstybės pakraštys ir čia priverstinės asimiliacijos procesai buvo kiek silpnesni, vis dėlto per šimtmečius dauguma vietos gyventojų XX a. pradžioje buvo visiškai ar iš dalies asimiliuoti, susimaišę su čia atkeltais vokiečių kolonistais. Ši aplinkybė ir daugelis kitų peripetijų lėmė tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo, kraštą grąžinus Lietuvai, jam buvo palikta plati autonomija, o vėliau vis labiau įsigalėjo nacių kurstomos nelojalumo Lietuvos valstybei nuotaikos. Tvarkant Miškų ir medžioklės reikalus, liko galioti dauguma vokiškų teisės aktų ir dauguma buvusių pareigūnų. Miškų ir medžioklės klausimus reguliavo Klaipėdos krašto direkcijai pavaldi Valstybinių miškų tarnyba. Dauguma jos pareigūnų, pradedant girininkais, sudarė vokiečių miškininkai. Bandymai šią tarnybą bent kiek labiau sulietuvinti (1934-1936 m.) realių rezultatų nedavė, galiausiai 1938 m. fašistai visą kraštą vėl prijungė prie Vokietijos ir jos valdžioje jis išbuvo iki antrosios sovietinės okupacijos.

Klaipėdos apskrityje dirbo ir aukščiausios vietos medžioklės reikalų tvarkytojas - vyriausiasis apskrities jėgeris. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje juo buvo Kurtas  Baltceris (Kurt Baltcler, 1902-1941 m. ) – nepralenkiamas šaulys ir prolietuviškai nusiteikęs žmogus, bet stipriai susižalojęs krisdamas nuo žirgo per kažkokias varžybas, anksti baigė savo karjerą ir atgulė amžinojo poilsio netoli Šernų miško Strangų dvaro sode.

Palyginti su nepriklausomos Lietuvos Vilniaus kraštu, Klaipėdos krašte buvo griežčiausia teisinė sistema, pakankamai gera praktinė faunos apsauga nuo brakonieriavimo ir gausesnė žvėrių populiacija. Įdomus, pavyzdžiui, faktas, kad 1926-1932 m. iš Klaipėdos krašto gyventojų konfiskuota 224 be leidimų laikyti medžiokliniai šautuvai ir už tai nubausti 225 gyventojai, per metus vidutiniškai tai sudarė po 32 šautuvus (palyginti su kitomis Lietuvos dalimis, mažiau). Dar įdomesnis dalykas, kad daugumos tų šautuvų atėmimas nebuvo susijęs su brakonieriavimu. Klaipėdos krašte 1907-1934 m. galiojo 1907 m. liepos 15 d. vokiečių Medžioklės įstatymas, nuo 1934 m. sausio 19 d. veikė kitas, kuris vis dėlto iki galo neįsigaliojo kitoje Lietuvos dalyje net vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.). Tai buvo, be abejo, gerokai pažangesnis teisinis dokumentas, nei Lietuvoje tuo metu galiojantis Vilniaus krašto lenkiškasis įstatymas. Vokiečių teisė labai rūpinosi faunos apsauga ir sudarė prielaidas brakonieriavimui minimalizuoti. Įstatyme buvo įteisintas ir privalomas medžiotojų asocijavimas, taip pat rasti kompromisai tarp medžiotojų ir žemių savininkų. Be to, esant reikalui, svarbius nutarimus medžioklės klausimais  galėjo priimti ir priimdavo pati Klaipėdos krašto direkcija. Pavyzdžiui, 1925 m. rugsėjo 25 d. direkcija uždraudė briedžių medžioklę ir už šio reikalavimo pažeidimą nustatė griežtas bausmes: įkalinimą nuo mėnesio iki metų arba piniginę baudą nuo 3 tūkst. iki 15 tūkst. litų. Kiek vėliau, pagausėjus žvėrių, buvo leidžiamos briedžių selekcinės medžioklės su Miškų tarnybos palyda.

Klaipėdos krašte, sprendžiant iš atskirų kronikos žinučių, per „normalią“ planinę smulkiosios faunos medžioklę vienam medžiotojui tekdavo apie 2 nušautus kiškius.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje čia briedžių gana staigiai pagausėjo ir gyveno 150-180 vienetų (skaičiuojant su visa Kuršių nerija). Kasmet selekciniais principais buvo leidžiama nušauti 10-30 žvėrių. Pavyzdžiui, 1933 m. direkcija, lydint miškininkui, leido sumedžioti 13 briedžių. Už nušautą briedį buvo mokama pagal laimikio svorį (už 1 kg – 25 cnt). Kasmet direktorijos patalpose buvo organizuojama briedžių ragų paroda. „Mūsų girios“ kronikinės žinutės autoriui pulk. Liormonui 1932 m. buvo leista sumedžioti briedį Preilos girininkijoje. Jis su miškininku Martynu Graudušu tinkamą žvėrį rado per 5 valandas. Medžiotojas pasirinko iš buvusių dviejų su didesniais ragais ir priėjęs 35-40 m atstumu kulka iš lygiavamzdžio šautuvo jį nušovė. Kitas briedis, paėjęs apie 50 žingsnių, sustojo ir apie pusvalandį žiūrėjo, kaip buvo dorojamas nušautasis.

1935 m. gegužę surengta per 1934-1935 m. sezoną sumedžiotų Klaipėdos krašto briedžių trofėjų paroda. Buvo nušauta 23 iš 30 skirtų sumedžioti patinų. Į parodą pristatyta 17, iš jų 7 nušauti Kuršių nerijoje, 6 – Gudelių ir 2 Kulių girininkijose. Vieni ragai mentiniai, visi kiti šakiniai. Be patinų, buvo sumedžiotos netinkamos tolimesnei veislei 8 patelės. Vadinasi, iš viso per tą sezoną nušautas 31 briedis. Tačiau tuometės Lietuvos medžioklės statistikoje Klaipėdos krašte sumedžioti žvėrys nebuvo apskaitomi.

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Trečiojo reicho, čia dažnai atvykdavo pamedžioti jo aukštieji pareigūnai. Paskutinė žymaus nacių partijos funkcionieriaus Eriko Kocho organizuota kurtinių medžioklė Viešvilės–Smalininkų masyve vyko griežtos konspiracijos sąlygomis 1944 m. balandžio 19-20 d. (ją aprašė Kurtas Dykertas ir Horstas Grosmanas knygoje „Kova dėl Rytprūsių“).

Kuršių nerijoje, be briedžių  medžioklės, tarpukariu dar buvo du išskirtiniai ir labai archajiški su medžiokle susiję dalykai. Tai varnų gaudymas medžiokliniais tinklais, naudojant prijaukintas varnas, ir medžioklinė sakalininkystė. Šiame krašte nuo seno varnų sugaunama palyginus daug. Jų gaudymo technologija detaliai aprašyta antrajame „Medžiotojo“ numeryje ( p. 26) ir „Mūsų giriose“. Gaudytojų taip pat buvo daug, o varnų traukimo metu – net labai daug. Sugauti paukščiai buvo sūdomi ir vežami parduoti ne tik į Klaipėdą, bet ir į Karaliaučių, varnų gaudymo leidimas kainavo 5 litus.

Antras - dar egzotiškesnis dalykas – nerijoje veikusi medžioklei naudojamų sakalų ir vanagų mokykla. Joje dirbo buvęs Rasytės paukščių žiedavimo srities vedėjas, savo gyvenimą ornitologijai paskyręs prof. Johanas Tynemanas (Johan Thienemann, 1863-1938 m.). Kuršių nerija Lietuvoje buvo ir yra idealiausia vieta plėšriesiems paukščiams gaudyti ir jiems mokyti, taip pat medžioklei su šiais paukščiais. Profesoriaus teigimu, traukimo metu per neriją tais laikais kasdien parskrisdavo 12 ir netgi daugiau sakalų keleivių, kurie medžioklinėje sakalininkystėje buvo ne ką prastesni už šiaurėje perinčius medžioklinius sakalus. Prof. J. Tynemano patirtis rengiant Kuršių nerijoje medžioklei sakalus ir kitus plėšriuosius paukščius aprašyta 1932 m. „Medžiotojo“ žurnale (Nr. 14) straipsnyje „Medžioklė su sakalais“ (pasirašyta santrumpa „D“).

Klaipėdos krašte veikusios Mažosios Lietuvos medžiotojų draugijos ryšiai su Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija (LTMŽD) buvo minimalūs. Gal tik porą kartų jų medžiotojų komandos dalyvavo stendinio šaudymo varžybose.