Herderio gimnazijos istorija atspindi tautinės savimonės laisvėjimo kaitą

Sovietinės okupacijos metais Šilutės pirmosios gimnazijos (tuo metu – Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos) istorija buvo skaičiuojama nuo 1928 m. minint tai kaip lietuviškos mokyklos Šilutėje pradžią. Ši data, kaip gimnazijos įkūrimo data, įėjo į daugelį lankstinukų apie gimnaziją, net į įvairius leidinius. Tačiau XX a. pabaigoje pasibaigus šaltajam karui ir atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, keitėsi ir požiūris į gimnazijos istoriją.

Gana natūraliai kilo klausimas – kodėl nuo 1928 metų? O kodėl ne nuo 1918 metų, kai Šilutėje buvo įkurta Herderio gimnazija – pirmoji gimnazija mieste, kurios pastate įsikūrusi ir dalis dabartinės gimnazijos? Kilo ir esminis klausimas, kaip vertinti gimnazijos tarpukario raidos laikotarpį, kai ji iš tikrųjų buvo vokiška mokykla ir lietuvybei joje buvo daromos kliūtys?

Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojo–eksperto Algirdo Gečo manymu, būtų klaida imti ir ištrinti tą laikotarpį iš gimnazijos istorijos. Tai būtų nepilna istorija. Kaip vertintume Vilniaus universitetą, jo istoriją, jei jis imtų ir atsisakytų jėzuitų akademijos laikotarpio ar lenkiško Stepono Batoro universiteto metų? Istorija yra tokia, kokia ji yra.

Pradžia – 1864 metais

1864 m. Šilokarčemoje buvo atidaryta aukštesnioji berniukų mokykla, kuri vėliau davė pradžią gimnazijai. Šiai idėjai realizuoti 1917 m. buvo sudarytas komitetas gimnazijai steigti. Taip 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo (dabar – Lietuvininkų )–Liepų gatvių kampe savo veiklą pradėjo Šilokarčemos gimnazija–licėjus. Jai buvo suteiktas Herderio vardas. Gimnazijoje–licėjuje mokėsi tiek berniukai, tiek mergaitės.

Pirmuoju jos direktoriumi tapo pedagogas Wulfas. Buvo suformuotos pirmosios gimnazijos klasės berniukams ir mergaitėms. Mergaitėms skirtas mokymo turinys buvo mažiau sudėtingas. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, gimnazijai iškilo daug problemų – pasitraukė jos direktorius, sumažėjo mokinių skaičius, o 1924 m. gimnazijoje kilo gaisras, kurio metu sudegė visas mokyklos priestatas.

Bet gimnazija išgyveno. Čia daug nuveikė naujasis gimnazijos direktorius dr. H. Samelis, kilęs iš Šilokarčemos valsčiaus ir puikiai kalbėjęs lietuviškai. Trūkstant nuomojamų patalpų, jis erdvioje stoginėje įrengė fizikos, chemijos kabinetus, biblioteką. Buvo suformuotas darnus mokytojų kolektyvas. 1926 m. Herderio gimnazija išleido pirmąją auklėtinių laidą. Tai buvo trys vaikinai – K. Dangšaitis, E. Hulpe, G. Reisgys. Lygiai tiek pat auklėtinių baigė gimnaziją ir 1927 m. – G. Grigužis, H. Joppas ir W. Vosylius. Kitos laidos buvo gausesnės. 1927 m. gimnazijoje buvo atliktos esminės reformos: sustiprintas užsienio kalbų mokymas, įvesta lotynų kalba. Tai buvo svarbu pereinant prie klasikinės gimnazijos turinio. Mergaitėms skirtas licėjus imtas laikyti neperspektyviu, todėl nebuvo plečiamas. Ryškėjo tendencija leisti mergaitėms baigti gimnaziją.

1928-aisiais pradėta Herderio gimnazijos statyba

1928 m. buvo sudarytas komitetas dėl naujos mokyklos pastato statybos. Jam vadovavo Šilutės burmistras W. Kude ir Traksėdžių durpių kraiko fabriko direktorius M. Kubilius. Sklypą mokyklos statybai nemokamai davė dvarininkas H. Šojus (Scheu), o patį statinį projektavo šilutiškis architektas C. Gutknechtas. 1930 m. spalio 11 d. Herderio gimnazijos rūmai buvo atidaryti.

Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje gimnazija tapo rimta mokymo įstaiga. Jos parengti abiturientai buvo laukiami Karaliaučiaus ir kituose Vokietijos universitetuose. Mokymo procesas joje vyko pagal kiek modifikuotą Vokietijos gimnazijų planą. Mokymosi trukmė – devyneri metai, naudoti vokiški vadovėliai. Į gimnaziją buvo priimami baigę keturias pradines mokyklos skyrius bei patikrinimo egzaminus išlaikę abiejų lyčių vaikai. Po trejų metų mokiniai galėjo rinktis – įsigyti vidurinės mokyklos išsilavinimą arba siekti brandos atestato, suteikiantį teisę studijuoti aukštosiose mokyklose. Pagrindinė užsienio kalba buvo anglų, antroji – prancūzų. 1925 m. Direktorijos įsakymu buvo nurodyta mokyti ir lietuvių kalbą bei Lietuvos istoriją ir geografiją, bet šis nurodymas buvo vykdomas formaliai.

1938 m. gimnaziją lankė 304 mokiniai. Dauguma jų buvo šilutiškiai. Dar 30–20 mokinių specialūs autobusai atveždavo iš Rusnės bei Stoniškių. Panašiai tiek pat ateidavo arba atvažiuodavo dviračiais iš aplinkinių kaimų. Vienas kitas atvykdavo ir traukinuku Kulėšai–Šilutė. Gimnazijoje dirbo 14–17 mokytojų. Visi pedagogai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Visgi tuo metu Herderio gimnazija buvo vokiška mokykla ir ji turėjo tapti vokiškos kultūros postu šiame krašte. Tai itin sustiprėjo įsigalėjus nacistinei diktatūrai Vokietijoje, kai buvo siekiama visas vokiškas žemes prijungti prie Vokietijos. Šie nauji vėjai neaplenkė ir gimnazijos. Buvęs gimnazijos auklėtinis H. Ašmanas teigė, kad direktorius H. Samelis nepripažino mokyklų politizavimo, kviesdamas atsiriboti nuo fanatizmo, atrasti pasaulį „per savo mintis“, bet 1939 m. Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, mokymo procesas gimnazijoje buvo sujauktas: ji buvo performuota į menkesnio lygio aštuonių klasių Jugendschule.

Ištrauka iš gimnazijos direktoriaus H. Samelio kalbos, pasakytos 1930 m., atidarant naujus gimnazijos rūmus

„Ateitį mes turime ne tik matyti, bet sugebėti pasakyti, kur mes norime nueiti. O mokytojams priminsiu vieno didelio žmogaus, kurio vardu pavadinta mūsų mokykla žodžius: „Šviesa, meilė, gyvenimas!“

Aš turiu šiuos stiprius, ritmą išlaikiusius žodžius išrašyti virš koridoriaus durų kaip gilų įsitikinimą. Šviesa, meilė, gyvenimas! Vienas žodis svarbesnis už kitą! Šviesa! Mes visi ją matome. Kuris geras žmogus nenori šviesos? Kuris tėvas, kuri motina nenori, kad jų vaikus pirmyn šviesa vestų! Šviesa gausina mūsų, mokytojų, jėgas ir energiją. Per šviesą – į jausmus ir pažinimą! Mes norime, kad mūsų mokinius šviesa į žinojimą vestų, kad proto nenugalėtų tamsa. Mes norime juos pamokyti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mūsų žinios yra darbas, ir mūsų pranašavimas yra darbas“. Šviesa reiškia džiaugsmo jausmą. Džiaugsmas užbaigti mokymąsi ir išeiti į gyvenimą, pabaigus Herderio mokyklą. Ir toliau: meilė, turi šitoje mokykloje viešpatauti. Meilė Dievui, žmonėms. Tai mes galime atlikti ne žodžiais, o darbais. Tegul mūsų mokiniai nori mokytis, atrasdami savo pasaulį per savo mintis, džiaugsmus, rūpesčius ir skausmus, telydi juos gera viltis. Kiekvienas fanatizmas yra ribotumo požymis. Mums jo nereikia. Pilnas meilės supratimas svarbesnis žmonių bendravimui. Mes aukštiname meilę tiesai, žiniomis, papročiams, tėvams ir tėvynei. Šviesa ir meilė – reiškia gyvenimą. Jei nėra šviesos ir meilės, viešpatauja mirtis. Taip pat ir mokykloje, jei mes viską tik į knygas ir paragrafus suvesime. Jeigu šviesa mokykloje viešpatauja, žmonės gali eiti į priekį, nes jie jaučia alkį, niekada nėra sotūs; klausydami ir ieškodami, aplink dairydamiesi ir kovodami už šviesą, būtį, jie ne lengvais jausmais vadovaudamiesi galės kalbėti. Jokia tamsa ir nuostoliai negali sustabdyti Meilės, Gėrio, tarpusavio pagalbos, teisybės ir laisvės geidimo, tarnavimo tėvynei. „Šviesa, meilė, gyvenimas!“

Iš šios gimnazijos direktoriaus H. Samelio kalbos matosi, kokios vertybės tuo metu buvo pačios svarbiausios. Jokio politikavimo, pirmenybė teikta tik žmogiškosioms vertybėms.

Karui baigiantis gimnazija nustojo egzistuoti

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išretėjo ir mokytojų gretos, nebebuvo dėstomi kai kurie dalykai. Karui baigiantis vyresniųjų klasių klasės buvo tuščios, o 1944 m. pavasarį baigiamuosius egzaminus laikė beveik vien merginos. Tų pačių metų rudenį frontas pasiekė ir Šilutę. Gyventojams buvo įsakyta evakuotis. Šilutės Herderio gimnazija nustojo egzistuoti.

Herderio gimnazija 1926–1944 m. išleido 20 laidų. Brandos atestatus gavo 228 asmenys – 161 vaikinas ir 67 merginos. Tarp jų daugelis buvo lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys.

Gimnaziją baigė garsus teisininkas C. Epšteinas, sportininkas E. Trumpjonis, publicistas H. Ašmanas, kultūros istorikas L. Vladimirovas, vokiečių–lietuvių kultūrinių ryšių tyrinėtojas S. Lūdzuvaitis, dailininkas, iliustravęs epą „Kalevala“, A. Bajoratas, daug būsimų inžinierių, gydytojų, ekonomistų, kultūros bei švietimo darbuotojų. H. Ašmano dėka buvo suburta Herderiečių draugija. Tačiau būtina pažymėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais ne visi šios švietimo įstaigos auklėtiniai, deja, išlaikė žmogiškosios brandos realiame gyvenime egzaminą.

Gimnazijos muziejus

Tai ir dar daugiau galima sužinoti bei pamatyti vaizdinių iliustracijų Šilutės 1-osios gimnazijos muziejuje, kurio istorija prasidėjo 1973 metų balandžio 3-iąją (direktorius A. Žibaitis). Iniciatorius ir įkūrėjas, vėliau ilgametis muziejaus vadovas Algirdas Červinskas tą dieną atidarė viename pusrūsio kambarėlyje įkurtą etnografinį muziejėlį su dviem šimtais šio krašto eksponatų. Netrukus etnografinį kambarį papildė naujas mokyklos istorijos kambarys, po to privalomas tuo metu Šlovės kambarys. 

Moksleivių ir jų tėvų jėgomis pradėtos rengti dabartinės patalpos 9-ojo dešimtmečio viduryje (direktorė R. Dobranskienė). Perkėlus čia etnografinę ekspoziciją ir mokyklos istorijos medžiagą, naujai  buvo įrengtas krašto istorijos ir kultūros skyrius bei sustiprinto vaizduojamojo meno mokymo pasiekimų kambarys. Svečių kambaryje tilpo ir saugykla, ir registracijos kampelis. Vietoj metodinio kabineto buvo numatyta įkurti pedagoginės minties raidos centrą, žymintį dalykinę ir metodinę kolektyvo brandą bei kasmetinę veiklą. Reikalingą patalpą, kaip abiturientų dovaną, įrengė moksleivių tėvai (klasės vadovas  J. Vilkys). Ekspoziciją rengti ir ją pildyti buvo pavesta I. Arlauskienei. Kadangi šios muziejaus dalies patalpos nebuvo tinkamos saugoti vertingiems eksponatams, jai teko rūpintis daline muziejaus rekonstrukcija.

Buvo padidintas pedagoginės minties raidos kambarys, įrengtas koridorius, pritaikyta parodoms palėpė, praplėstas įėjimas į muziejų. Patalpos apšiltintos, laikinai apsaugotos nuo drėgmės. Darbai buvo baigti 1995 metais (direktorė R. Milukienė). Dar kartą muziejaus patalpos pertvarkytos 2000 metais, sukuriant didesnę erdvę ekspozicijai bei moksleivių susibūrimams: paskaitoms, koncertams, pokalbiams (direktorė L. Spirgienė). Muziejaus pertvarkas rėmė moksleivių tėvai: P. Zubė, 

J. Vilionis, R. Žemaitaitis, S. Kazlauskas, S. Liepis, buvę herderiečiai. Renovuojant gimnazijos pastatą, minimaliai sutvarkytas ir muziejaus šildymas, nebegresia lietus.

Šiuo metu muziejuje yra daugiau nei 12 tūkst. eksponatų, pasakojančių ne tik apie krašto istoriją, kultūrą ir literatūros raidą, bet ir gausi vietos gyventojų buities reikmenų ekspozicija. Iš muziejaus stendų medžiagos ir realijų galima susidaryti pakankamai aiškų gyvenimo mokykloje vaizdą įvairiais laikotarpiais.

Mokytojas-ekspertas: „Čia – ypatingas muziejus“

Istorijos mokytojas-ekspertas A. Gečas teigė, kad šiuo metu muziejus lankytojams laikinai uždarytas, kadangi prieštarauja priešgaisrinėms taisyklėms. Ruošiamasi muziejų iš palėpės perkelti į pastato pusrūsį, ten jau ir patalpos yra numatytos.

„Šiuo metu net negalima lipti laiptais į muziejų, ten vyksta statybos darbai, nes dar neužbaigta viso pastato renovacija. Šiame muziejuje jau yra apsilankę daugybė svečių – net iš Vokietijos ir kitų šalių. Muziejus tikrai labai turtingas eksponatais“, - sakė A. Gečas.

Pasak pašnekovo, mokyklinių muziejų Lietuvoje yra nemažai, bet čia – ypatingas muziejus.

„Muziejuje yra atskiri kambariai. Vienas skirtas Mažajai Lietuvai, kitas – mūsų krašto kultūros istorijai, asmenybėms. Vienas kambarys skirtas pedagoginei minčiai. Vienas stendas skirtas tik Herderio gimnazijai, jame daugybė pačių įvairiausių dokumentų. Yra ir dienynai, ir klasių laidos, pasakojimai apie garsiausius mokinius ir t. t. Eksponatai skaičiuojami tūkstančiais“, - pasakojo istorijos mokytojas-ekspertas.