Susitelkė į buvimą kartu sode

Kaip ir medis įleidžia šaknis į savo aplinką, savo žemę,  ima iš jos gyvastį, geria saulės šviesą, šypsosi ar linksta siūbuojamas vėjų, suima visa į save ir suvokia turįs ne tik kamieną – kūną, bet ir sielą, ko neapčiuopsi, nesulaikysi tarp pirštų, net neapkabinsi, bet visada jausi, kad kaip tik toji siela jungia tave su visuma – pasauliu, žmonėmis, galop su visata. To ryšio pojūtį dar mūsų proseniai bandė sudėti į dainas, žodžius ir melodiją, išausti juostų ir drobių raštais,  šiaudelių trikampiais ir kvadratais, papuošę žiedais ir paukštelių figūromis, narstė į sodus. Sodus, kurie laisvai pakabinti palubėje virš stalo seklyčioje, virš kūdikio vygės, jaunavedžių sosto, skleidė meilės, šeimos santarvės, laimingos kūdikystės šviesą, supdamiesi nuo menkiausio oro virpesio linkėjo kiekvienam dvasinės ramybės ir gerumo. Tai tik keli žodžiai. Nuoširdžiai kviečiu apmąstyti kartu įvairiapusę sodo prasmę. Galbūt šįkart labiau susitelkiant į buvimą kartu sode. To didžiojo buvimo kartu, kai atsiveria siela, kai net paprasčiausiais žodžiais išsikalbėdami, pajuntame žmogaus su žmogumi ryšį, kai tarp eilučių ar tylos akimirką juntame esą toliau už kasdienybę, o ir ta kasdienybė bešviečianti kitomis spalvomis. Nemoku kitaip nusakyti to dvasios artumo jausmo. Jausmo, kurio nebuvimą ar netektį įvardiname  susvetimėjimo žodžiu. Koks būtų pasaulis, jei mums pavyktų susvetimėjimą nugalėti?

Nesakysiu mes, TAU literatai. Ne, nesame išsišokėliai, skubantys į spaudos puslapius, tiesiog kartais pasisakome, kuo gyvename, kas rūpi, kaip ir šiuo atveju. Sakykim, kad esame nedidelis  literatūros mėgėjų „Vėdryno“ sambūris, susirinkęs į Vasaros palydėjimo popietę tikrame sode, kurį merkia bene stipriausias šios vasaros lietus. Jis – taip pat mūsų sambūrio narys, nes be perstojo, bet neįkyriai groja verandos, namo stogo dangos lakštais, šokdamas su vėju atsitrenkia į sieną ar H. Radausko žodžiais: „Stiklinėm kojom po visą sodą bėginėja“. Šit stabtelėjo sodo kamputyje, kur net dvi  vasaras su visais  senoviniais papročiais pakartojome rugiapjūtę. Rinkdamos paskui kirtėją rugelius į pėdą, rišdamos jį,  dar kartą išgyvenome, kas jaunystėje patirtą, kas tik dabar gautą rugių glėbio jausmą. Ypatingą momentinį grūdo kelio į duoną patyrimą. Iš ilginių (nesulamdytų) šiaudų, sugėrusių vasaros saulės šviesą, kas nors, kur nors supins tradicinį sodą, o mes jau žinome, kokia yra ievaro tilto prasmė, kaip skamba tos rugiapjūtės dainos melodija. Ji jau gyvena mūsų sieloje, kaip  išgyventa senolių atmintis, kaip mus jungianti bendrystė. Tie sugrįžimai į praeitį,  gyvai išgyvenant agrarinės kultūros laikų papročius, keičia knyginę patirtį, ir keistai veikia tarpusavio artumo jausmą. Prisimename saulėtą šienapjūtės dieną. Tam tikslui sodo pakraštyje šeimininkė leido išaugti ir sužydėti natūralios pievos ploteliui. Šienapjūtė su dainom, su kvepiančiomis pradalgėmis, su dalgio ir žirgelio pagerbimu – dar viena sodo šventė, o juk  ir pasidžiaugimo žydėjimu būta. Tik suimk  į širdį ir apmąstyk, viso, kas duota, prasmę, palydint vasarą. Ilgas baltas stalas, nes mūsų nemaža. Klausomės subtilaus Tatjanos muzikavimo, Birutės ir Vidos naujausių vasarą parašytų eilėraščių.  Mūsų pokalbį papildo Zinos skaitomas vasaros ir trapios meilės baigties Salomėjos Nėries dramatinis eilėraščių  ciklas. Lietui akomponuojant pravirksta Rimanto smuikas. Taip trumpai galėtume nusakyti Vasaros palydų vyksmą Aldonos Sapronaitienės sode, kuris turi didelę tarpusavio jungties ir aukšto dvasinio išgyvenimo patirčių jėgą. O kaip kitaip, jei ir pati sodo šeimininkė yra sakmiškos sielos eilėraščių knygos „Kai rasoja rugiai“ autorė–veikėja.

O dabar grįžkim į rašinio pradžią – kurgi tas visumos ryšys, ar nors ką apmąstėme. Iš tiesų, tai buvo tik siūlymas, nes, manau, jog kiekvienam norisi bendravimo šilumos, artumo ir vienybės su visuma jausmo. Kelių į tai labai daug, vienas iš jų yra sodas. Ir nesvarbu, ar jis tik mūsų žemės sklypelis, ar sodnelis prie namų, ar saule švytintis, sukurtas iš šiaudelių, tradicinis liaudies sodas viršum mūsų kasdieninio stalo, visi jie gali būti keliu į nuoširdų žmonių bendravimą, draugystę, įveikiant susvetimėjimą.