Nulenktos galvos prieš buvusius Žemaičių Naumiesčio gyventojus žydus
Būrelis gimnazistų, miestelio gyventojų prie Šiaudvyčių dauboje esančio atminimo paminklo pagerbė čia savo gyvenimą pabaigusius žmones. Autoriaus nuotr.
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną, 1943 metais, vokiečių naciai Antrojo pasaulinio karo metu likvidavo Vilniaus žydų getą.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žemaičių Naumiestyje, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, gyveno nemažai žydų tautybės žmonių. Jie čia turėjo savo namus, verslus, mokė savo vaikus, meldėsi Dievui: jų gyvenimas nedaug kuo skyrėsi nuo kaimynų katalikų lietuvių, evangelikų lietuvininkų ar nuo seno šiame miestelyje gyvenusių vokiečių. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šią tvarką suardė: vokiečiai naciai labai nemėgo šios tautos, todėl ėmėsi holokausto.
Neaplenkė tai ir Žemaičių Naumiesčio: praėjus keletui dienų po 1941 m. birželio 22-osios, kai hitlerinė Vokietija užpuolė Sovietų sąjungą, miestelio žydams buvo liepta prisiūti Dovydo žvaigždes ir būti namuose. Jei reikėdavo kur nors jiems išeiti, šaligatviais vaikščioti buvo draudžiama. Liepos pradžioje žydams buvo prisakyta susirinkti į sinagogą. Čia bei gretimos Žemaitės gatvės namuose hitlerininkai įkūrė getą, iš kurio nebeleido jiems išeiti. Mėnesio viduryje žydams paliepė išnešti iš sinagogos šventas knygas bei kitas relikvijas ir visa tai patiems uždegti, sunaikinti.
O liepos 19 d. išrikiavo visus geto gyventojus. Stipresnius atrinkę išvežė darbams į Šilutę, keletą dailesnių merginų išvežė nežinoma kryptimi. Likusius sunkvežimiais atvežė į už keleto kilometrų esančią Šiaudvyčių daubą. Čia žydams jau buvo iškastos duobės...
Iki vasaros pabaigos, kaip manoma, čia dar buvo nužudyta apie 1 000 žmonių – ir žydai, ir rusai, ir kiti naciams neįtikę žmonės iš miestelio bei aplinkinių gyvenviečių.
Rugsėjo 23 dieną būrelis Žemaičių Naumiesčio gimnazistų, miestelio gyventojų prie Šiaudvyčių dauboje esančio atminimo paminklo pagerbė čia savo gyvenimą pabaigusius žmones. Pradžioje muziejininkas Saulius Sodonis priminė, kas vyko čia 1941 metų vasaros pradžioje. Po to aštuntos klasės mokiniai perskaitė galvas čia liepos 19 d. padėjusių Žemaičių Naumiesčio žydų pavardes. Tradiciškai susirinkusieji atminimui padėjo po akmeniuką – amžinybės ir pagarbos ženklą. Pagal krikščionišką paprotį buvo uždegtos ir žvakutės bei padėta gėlių. Pabaigoje Žemaičių Naumiečio gyventoja Jurgita Gurevičiūtė visus susirinkusius pakvietė bendrai maldai, kuri buvo sukalbėta susikibus visiems rankomis.