Žaladario žabangos ar proto užtemimo akimirkos?

Nužudymas – sunkus nusikaltimas. Laisvės atėmimo bausmę už tai numato Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis, turintis net 13 dalių. Žmogus, nužudęs savo artimąjį ar šeimos narį (3 d.), gali netekti laisvės nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Griežtos sankcijos turėtų pristabdyti panašius nusikaltimus, deja, jų skaičius mažai kinta. Pernai Lietuvoje iki rugpjūčio nužudyti 57 žmonės, šiemet per tą patį laiką – 56. Dar 63 nukentėjusieji konfliktų metu šiemet patyrė įvairius sunkius kūno sužalojimus.

Kodėl vyksta šie baisūs dalykai, kodėl vyrai kartais nužudo savo moteris? Ar tiek apakina akimirkos pyktis, kad griebiasi peilio ar pirmo po ranka papuolusio daikto, ar uždaužo kumščiais, suspardo! Galbūt neapykanta kaupiasi, tvenkiasi pamažu, nes daugelis žudikų perkopę vidutinį amžių, daugiau penkiasdešimties. Žinoma, yra ir jaunesnių. Kokia velniava dedasi jų galvose, kad bado, muša, kol auka nustoja kvėpavusi? Tiek įsiunta, praranda savitvardą, jog nebegali sustoti nemosavę rankomis.

Kas pakurstė žiaurumą? Kaimynai, prašalaičiai, išgirdę apie kruviną susidorojimą, kartais linkę samprotauti, neva, žudiko ranką vedžiojęs velnias, dar vadinamas nelabuoju. Tai jau būtų pamišimas ir kartu nepakaltinamumas, jei patvirtintų psichiatras. Tokios išvados retos. O velnias – mistinė būtybė, pripažįstama įvairių religijų tvariniu, griaunančiu dieviškąją tvarką, kreipiančiu žmogų nedorybėn, blogiui. Nelabasis realybėje praktiškai mąstančiai žmonių giminei tik siurrealistinis pavidalas, tačiau aišku ir tai, kad velniškų sumanymų bei poelgių atskirų tipų galvose taip pat netrūksta. Jie ima ir pasireiškia, išryškindami giluminį žudiko portretą. Apie tai – keli žemiau išdėstyti įvykiai, verčiantys pašiurpti.

Žudiko likimas – gyvenimas su neištrinama dėme

Pavyduliavimas jaunesnės sutuoktinės – bjaurus, dažnai vyrą gniuždantis jausmas. Šis jausmas nesvetimas ir moterims, sykiais ir jos kerštauja, atsilygindamos savajam ta pačia moneta, pasitvėrusios iš šono kokį kavalierių. Teisingiausia būtų tokiai porai, atvirai aptarus intymius reikalus, arba susitaikyti, arba išsiskirti, nesigriebiant kraštutinių, kriminalinių priemonių.

Moterys, pairus šeimyniniams santykiams, nevengia pasitarti su savo artimiausiomis draugėmis, paklausyti jų patarimų. Vyrai uždaresni, reaguoja kitaip, jiems gėda dalintis pokalbiais apie šeimą ištikusią bėdą, susijusia su išblėsusia meile. Pagieža telkiasi vyro sąmonėje, kartėlis stumia jį į neviltį. Augantis įtarumas, sukilęs pavydo jausmas žmonos atžvilgiu, ypač jei ji elgiasi iššaukiančiai – sprogus mišinys, belaukiantis kibirkštėlės.

57-erių verslininkas S. U. rugpjūčio 16 dieną Vilniuje, automobilyje, nušovė savo dešimčia metų jaunesnę žmoną. Priežastis – jau minėtas pavydas, nes moteris jį paliko. Atsitokėjęs žudikas pats pranešė policijai, ką padarė, nesislapstė, pasidavė. Šūvis, atimta gyvybė ir visiškas šaulio pralaimėjimas! Verslininkas, atrodo, mokantis viską apskaičiuoti, veikti praktiškai, geriau būtų prašovęs pro šalį. Bet šaunant iš arti pataikoma. Po to - byla, teismas, rauda, atgaila, bet niekas nebepataisoma. Kas beliks sugrįžus iš įkalinimo vietos? Gyvenimas su neištrinama dėme.

Nupjovė žmonai galvą

59-erių vilnietis, Fabijoniškių gatvės gyventojas, konflikto metu ne tik nudūrė 65-erių žmoną, bet ir nupjovė jai galvą. Nusikaltimas įvykdytas šiemet, pavasario pabaigoje. Klaiku, ar ne. Apie nusikaltimą policijai pranešė žudiko kaimynai. Atskubėję policijos pareigūnai gavo nuginkluoti įtariamąjį, nes šis griebė peilį ir bandė nusižudyti.

Vyras, matyt, susivokė, kad jokia atgaila nebepadės, niekas ja nepatikės, todėl tik savižudybe, savo krauju užgesins sąžinės priekaištus, išnyks iš šio pasaulio nesmelkiamas smerkiančių žvilgsnių. Gal taip, gal ne, bet nusižudyti nepavyko, susižeidė. Jam paskirta psichiatrinė ekspertizė.

Nupjauti savo moteriai galvą – šiurpu! Kokios mintys tą darant turėjo suktis žudiko galvoje? Gal jų nebuvo, triūsė automatiškai, kaip mėsininkas, išdarinėjantis skerdieną. Sunku numanyti, sunku įsivaizduoti. Siaubo filmas tikrovėje, neišgalvotas, kad gąsdintų žiūrovą.

Šiemet, rugsėjo 6-ąją, 55-erių vilnietis, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė sužeidęs bendraamžę žmoną, laukia atvažiuojant medikų. Medikai atvyko, tačiau moters gyvybės išgelbėti nepavyko – durtinės žaizdos širdies plote, pjautinės – ant kairės rankos. Vyras neslėpė, jog peilį stvėrė susiginčijęs su sutuoktine. Iškelta baudžiamoji byla dėl nužudymo. Įtariamasis suimtas trims mėnesiams.

Žmogžudystės negreit užmirštamos

Šilutės rajone šiemet itin šiurpių nusikaltimų neįvykdyta, bet smurto artimoje aplinkoje gana ir gana. Nuo girtų vyrų nukentėjo nemažai moterų: žmonų, sugyventinių, kompanijų draugių. Apie tai kiekvieną savaitę byloja Šilutės rajono policijos komisariato kriminalinių įvykių suvestinės. Mušeikas nors tinklu semk.

Nėra jokių garantijų, kad kuris jų kurią dieną ar naktį neprisimosuos fatališkai, sukels aukai mirtiną skausmą ir ilgam tūps į kalėjimą. Geriau lai to nebūna. Kaip baisią pamoką priminsiu vieną seną tragediją, suvirpinusią rusniškių širdis. Tai atsitiko 1992-aisiais, sausio 28 dieną. Neblaivus laivo kapitonas, dirbęs Kintuose, savo žmonai sudavė ne mažiau 30 smūgių į pavojingas gyvybei vietas: galvą, krūtinę, nugarą, pilvą. Mušė kumščiais, spardė. Susidorojimas vyko naktį.

Už sienos girdėjo, kaip daužoma moteris šaukė, vadindama vyrą vardu: „Baik, baik, užmuši mane!“ Jis nesiliovė mušęs, nesustojo. Moters balsas nuslopo. Vėliau, kai į kabliu užkabintas duris pasibeldė mergina, pasiryžusi aplankyti kaimynę, kuriai vakare apgirtusiai padėjo įsiropšti į lovą, išvydo siaubingą vaizdą. Moteris pusnuogė tįsojo virtuvėje, jos veidas buvo kruvinas. Šalia stovėjo vaikeliai, sesutė ir broliukas. Jie prašė mamą keltis. Ji nesikėlė.

Nužudytieji nebepakyla. Žudiką sulaikė apylinkės inspektorius, bylą tyrė tardytojas R. Valančius, dabar dirbantis advokatu. Nužudytosios dukrelė taip liudijo: „Stūmė mamą ant dujinės viryklės, pargriovė, daužė jos galvą į grindis, ištempė į koridorių, spardė, vėl įsitempė į virtuvę, pylė ant galvos vandenį.“ Žudiko bylą nagrinėjo Aukščiausiasis teismas. Jis jau atkalėjo, senstelėjo, palaiko tėvišką ryšį su savo suaugusiomis atžalomis, kurie, matyt, jam atleido. Pasak vieno kaimyno, sugrįžęs į laisvę vyras gyvena ramiai, laikosi duoto žodžio, jei ką pažada ištęsi, elgiasi santūriai, mandagus, tikriausiai giliai savyje apgailestauja dėl skaudžios praeities.

Beje, tais pačiais metais (1992-aisiais) Pakamonių kaime (Pagėgių savivaldybė, Stoniškių sen.) vyras taip mušė kumščiais savo moteriškę, kad po to ji mirė.

Ar žmogus gimsta monstru, ar tokiu tampa? Ir taip, ir anaip būna. Nusikalstamumui įtakos turi daugybė faktorių: socialinė atskirtis, bedarbystė, išsilavinimo stygius, kažkada vaiko patirtos ir neišspręstos auklėjimo

problemos, vis labiau ciniška aplinka, primityvios, neišrankios, nešvankios, paviršutiniškos daugumos privačių televizijos kanalų laidos, rodomi žiauriausi filmai, kur žmogaus gyvybė neverta skatiko, ne itin efektingai veikianti teisėsaugos sistema, alkoholizmas, narkomanija, moralinių nuostatų eliminavimas palaipsniui iš jaunimo gyvenimo, diegimas, kad viskas galima, viskas leidžiama, jei kitam netrukdo,  egoizmo suvešėjimas – didžiausias ratas paskatų blogio pusėn. Kaip sakoma, ką pasėjom, tą ir pjaunam...