Po dūrio peiliu tėvui - pavėluota atgaila

Tai nutiko kaime, pavasarį. Talkininkai „laistė“ bulviasodį. Vaišinosi degtine, gal naminuke. Kompanija mišri: tėvas, motina, sūnus, žentas, talkininkai. Panašios užstalės – ne kokia tradicija, bet taip užvesta, niekur nedingsi. Susėsdami, aišku, negalvoja apie kokį skandalą, o žiūri, kad kaimyno taurelė būtų pilna.

Na, o žodelių aplinkui visokių paskraido, nebūtinai gražių. Išgertas alkoholis atpalaiduoja, kaitina emocijas, juk proto balsas tolygiai slopsta. Kalba vis garsesnė, išsireiškimai – be rėmų! Kas ant liežuvio, tas ir išklojama, nesibijant ką nors įžeisti.

Ir šioms išgertuvėms pritrūko santūrumo: susiginčijo sūnus ir žentas. Nė vienas neketino nusileisti, abu įsiaudrino. Namų kivirče žentas stojo uošvės pusėn. Susipykėliai net imčių sukibo eiti. Kieme tam vietos gana. Sūnus stengėsi paristi žentą. Žiūrovams iš pašalės ne tiek baugu, kiek smagu. Cirkas be pinigų. Tik šeimos galvai ir motinai neramu. Pastaroji, kol „imtynininkai“ grūmėsi, nusitvėrė pagalį ir pradėjo šaukti, kuriam užvožti – viršutiniam ar apatiniam, nes kitaip nesugebėjo išskirti peštukų.

Kitiems, matyt, tas vaizdas širdžių negildė. Manė, pasiraitys ant žemės ir atvės. Deja, viskas baigėsi šleiviau. Sūnui kliuvo keli smūgiai per galvą ir pagaliu, ir šepečiu. Vanojo saviškį tėvulis ir motulė, žinoma, norėdami atšaldyti mušeikų įtūžį. Nepavyko, atsitiko priešingai. Sūnus, apsvaigęs nuo kur kliuvo, kur nekliuvo padrikų smūgių, atsipeikėjęs puolė trobon ir po akimirkos išbėgo su peiliu rankoje. Motina nesutriko, pagaliu išmušė geležtę iš sūnaus rankos. Šis, užvaldytas aklo pykčio, atsinešė virtuvinį peilį. Kaip dūrė tėvui, vėliau teigė neprisimenantis. Skuodė iš namų per lauką, bet buvo sulaikytas policijos pareigūno.

Sūnus nenorėjo nužudyti tėvo, bet žaizda buvo pavojinga gyvybei. Girtų ginčas galėjo baigtis laidotuvėmis. Ką tada būtų turėjęs jausti sūnus? Kas bus, jei visi vos susipykę dairysis namuose aštresnio peilio, lazdos ar kirvio! Užstalės kvaitulys, sukeltas alkoholio, dažnai gresia skaudžiomis pasekmėmis tiek nukentėjusiajam, tiek apdujusiam kaltininkui. Kodėl tuokart neatsirado nė vieno protingo žmogaus, kuris santūriu žodžiu ir ramiu elgesiu būtų sutaikęs vyrus ar bent juos išskyręs, gal net sugėdinęs.

Vėl galima kaltinti degtinę, žegnotis, kad tie velnio lašai sujaukė protą, bet tai prastas pasiteisinimas. Baudžiamajame kodekse girtumas įvardijamas kaip baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Žmogus visada daugiau laimėtų dažniau prisiminęs krikščionišką priesaką: mylėk savo artimą, kaip pats save.

Tėvas pasveiko, sūnus kaltę prisiėmė, atgailavo, anksčiau piktais darbais negarsėjo, už grotų neatsidūrė: pelnė pataisos darbus dvejiems metams be laisvės atėmimo, atskaitant kas mėnesį valstybės naudai po 10 proc. iš uždarbio. Senokas kriminalas, rodos, pamokantis, verčiantis daryti išvadas triukšmingų kompanijų mėgėjams, elgtis padoriai, garbingai, tačiau kriminalinėse kronikose beveik nemažėja pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, kai nusikalsta girti asmenys. Ne retai neblaivūs būna ir nukentėjusieji, o jų visų atgailos – pavėluotos. Pasiautėjus muštis į krūtinę, barstyti galvas pelenais, kad daugiau taip nedarys – skambūs žodžiai, bet ar visuomet tariami iš širdies, ar tai tikra atgaila?