„Aš kažkada regėjau stebuklą taip arti...“

Apie garbaus amžiaus kūrėją papasakojo anūkė Judita Tarvydaitė, Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos moksleivė. Judita surinko kompiuteriu močiutės rašytus tekstus, surišo į dvi nedideles knygeles, kurių kopijas padovanojo vakaro svečiams. Apie močiutę Judita papasakojo:

„Močiutė šį (rugsėjo) mėnesį minėjo savo 90-metį. Yra seniausia Žagatpurvių kaimo, buvusio pasienio su Didžiąja Lietuva, gyventoja. Vaikystėje gyveno nedideliuose kaimeliuose, tai Varniškiuose ir Kalkiškės (netoli Švėkšnos). Į Žagatpurvius atsikraustė dar su tėvais, kai Mažosios Lietuvos miesteliuose buvo daug laisvų namų ir butų, vietiniams gyventojams vokiečiams pasitraukus į Vokietiją. Rašyti močiutė pradėjo dar vaikystėje, tačiau tie tekstai  jai pačiai atrodė paiki ir bereikšmiai, todėl neišsaugojo. Vėliau savo užrašytus tekstus jau pasilikdavo, tačiau nedėdavo į vieną vietą. Man gimė mintis juos sutvarkyti ir surišti knygeles“. Dar Judita papasakojo, kad močiutė užaugino keturis vaikus, turi devynis anūkus ir du proanūkius.

Vertingi prisiminimai ir poezijos eilės lydėjo Eleną nuo  pat jaunystės. Nors nebaigusi jokių filologinių mokslų, tačiau mintis savo kūryboje reiškė atvira širdimi.

Keletą eilėraščių perskaitė vakaro – poezijos pristatymo bibliotekoje - iniciatorius Eugenijus Šuldiakovas, J. Tarvydaitė. Mintimis apie uošvę dalinosi dvi marčios, kurioms Elena yra paskyrusi eilėraštį. Vakaro viešnia, prisidėjusi redaguojant tekstus, Irena Arlauskienė pasidžiaugė, kad didelis turtas – senų žmonių prisiminimai. Autentiškas pasakojimas ar eilėmis išsakyti prisiminimai, išgyvenimai labai reikšmingi ateities kartoms, nes pasakoja apie praeitį labai lokalizuotoje vietoje, kur gyveno pati autorė, jos vaikai, dabar anūkai. Tokie pasakojimai ilgam išlaiko istorinę atmintį. I. Arlauskienė pasidžiaugė, kad galbūt su Elena yra tekę vaikščioti tais pačiais takais, o gal net ir mokytis toje pačioje mokykloje.

Susirinkusieji buvo vaišinami marčios Dalios suspaustu kaimišku sūriu, arbata. Buvo pasidžiaugta, kad iš pirmų lūpų galima išgirsti prisiminimus, menančius ne vieną dešimtmetį.