Prezidento Kazio Griniaus tilto istorija gyva ir šiandien

Šlažų tiltas - reikšmingiausias

XIX a. pab.–XX a. pr. kelyje Šilutė-Rusnė buvo 14 tiltų, o pats reikšmingiausias iš jų – Šlažų, kuris pastatytas 1867 m. Jis buvo apie 270 m ilgio. 1906-1907 m. bendrovė „Liebold & Co“ šį statinį prailgino iki 292 m 60 cm. Tilto perdangą laikė 11 plytinių atramų. Kitos konstrukcijos dalys buvo medinės.

1924 m. milžiniškas pavasario potvynis sugriovė Šlažų kaime stovėjusį tiltą. Užfiksuota, kad 1923-1924 metų žiema buvo ypač šalta. Tuo laiku spaudoje buvo rašoma, kad dar vasario pabaigoje Šilutės apskrities viršininkas davė įsakymą paruošti saugias vietas gyvuliams laikyti, o Šilutėje ir Žalgiriuose turėjo būti įsteigtos valgyklos nukentėjusiems nuo potvynio.

Užfiksuota, kad potvynio vanduo pradėjo lieti kraštą kovo 27 d. Tuomet Nemuno vanduo pakilo vieną metrą ir tai buvo ne pabaiga.  Iš aukštupio pasirodė ledo lytys. Jų buvo visame žemupyje nuo Rusnės iki marių. Užkimštos upės, o ledo sangrūdos sukūrė didžiulius kalnus. Ledas vis nestovėjo vietoje. Jo vis daugiau kaupėsi pamario krašte. Todėl jų atsirado ir laukuose, ir miškuose, ir kaimuose. Kaip rašoma tuometėje spaudoje - po vandeniu atsidūrė plotas nuo Pagėgių, Plaškių, Leitgirių iki Šilutės. Teigiama, kad vaizdas buvo šiurpus – iki pusės apsemti namai, o tų, kurie buvo netoli Nemuno, vos matėsi stogai.

Ledų sangrūdos vis didėjo

Rašoma: „Ledai eina tam tikromis srovėmis, neapmatuojamomis voromis, nešini žemę, rąstus, išrautus medžius, kartais trobesių stogus“.

Pasakojama, kad tada priemiestyje baltavo susikimšę ledų didžiuliai plotai ir atrodė, kad visa apylinkė burbuliuoja, mat čia sukosi vandens verpetai.

Balandžio pradžioje pasirodo informacija, kad potvynio vanduo veržiasi po Šlažų tiltu. Vanduo pluktino ne tik velėnas ir šakas, bet ir išrautus medžius.

Balandžio 5 d. vandens lygis – 2,71 m. Tuomet Šlažų tiltą didžiule ir vis stiprėjančia jėga spaudė ledų sangrūdos. Nors prie tilto vyko nuolatiniai budėjimai ir šiukšlių šalinimai, tai nepadėjo. Dalis jo nugriuvo – neatlaikė viena laikančioji kolona. Neabejojama, kad tam įtakos turėjo ir ledų sangrūdų sprogdinimai, o jiems besitęsiant, įgriuvo ir kita tilto dalis.

Yra kelios versijos

Atsiminimų knygoje „Po Rusnės dangumi“ Kazimieras Banys rašė, jog kadaise senas Rusnės žvejas Erčius Jurgenaitis jam papasakojo, kaip sugriuvo minėtas tiltas. Leidinyje teigiama, kad tuomet iš Kauno atsiųsti kariškiai, norėdami apsaugoti tiltą nuo grėsmingos ledų grūsties, sprogdinę besiveržiančias lytis. Per vieną sprogimą tiltas ir nukentėjęs.  Bet šis pasakojimas gali būti ir netikslus.

Tada kariai turėjo krūvas rūpesčių. Viena tokių – susirinkusių pažiūrėti vaizdo krašto gyventojų vaikymas, mat jiems grėsė pavojus.

Buvo rašoma, kad dar ir 1924 m. vasaros viduryje tebestovėjo Šlažų tilto griuvėsiai, greta matėsi ledų sangrūdų išraustos daubos, o aplinkinės pievos buvo padengtos storu žemių sluoksniu. Anot straipsnio autoriaus, tuomet dar nežinota, kada ir ar išvis bus nugriauti senojo tilto griuvėsiai.

Kad nebūtų sutrikdytas susisiekimas tarp Šilutės ir Rusnės, 1924 m. pavasarį Lietuvos valstybės lėšomis buvo įrengtas laikinas žvyrkelis per Vorytės pievas.

Atvyko prezidentas K. Grinius

Naujo tilto projektas buvo parengtas jau kitais metais, o dar po metų – 1926-aisiais – stovėjo ir pats tiltas. Jis ypatingas tuo, kad nejungia dviejų kurios nors upės krantų, o skirtas tik polaidžio vandenims nutekėti.

Ant potvynio protakos pastatytas tiltas, kurio važiuojamoji dalis įrengta ant 13 arkų, yra 289 m ilgio.  Darbams atlikti reikėjo 616 000 litų. Du trečdalius išlaidų padengė Klaipėdos kraštas, o likusią dalį skyrė Lietuvos vyriausybė. 

1926 m. vasarą į naujo tilto atidarymo iškilmes atvyko tuometis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, kuris buvo pirmasis iš prezidentų, į šį kraštą atvykęs po jo prijungimo prie Lietuvos.

Iki garbingo svečio atvykimo visų darbų statybininkai nespėjo atlikti, nors dirbo itin sparčiai. Tiltas atidarytas po kelių savaičių po prezidento išvykimo.

Oficialus tilto atidarymas ir jo perdavimas viešam naudojimui įvyko 1926 m. rugsėjo 15 d. Tądien vyko ne tik naujo statinio atidarymo iškilmės, tačiau ir pievų Minijos dešiniajame krante nusausinimo darbų pabaigimo šventinis paminėjimas.

Spaudoje tada pranešta, kad į iškilmes buvo atvykę Klaipėdos krašto gubernatorius K. Žalkauskas, direktorijos pirmininkas E. Simonaitis ir nariai, burmistras R. Grabow, Šilutės apskrities viršininkas dr. Oselies, dvarininkas ir generallandšafto direktorius dr. H. Scheu ir kiti. Aukšto rango svečių delegaciją vežė 7 automobiliai.

Rugsėjo 13 d. Klaipėdos direktorijos priimtu nutarimu šiam tiltui suteikė „Prezidento Griniaus tilto“ pavadinimą.

E. Simonaitis kalbėjo, kad Prezidentas K. Grinius „yra tas vyras, kuris stengėsi statyti tiltą, kuris sujungs Didžiąją su Mažąja Lietuva“. Tačiau įtikinamesnė versija, kad tiltą nusprendė pavadinti K. Griniaus vardu todėl, kad galėtų įamžinti pirmąjį Lietuvos Prezidento vizitą Klaipėdos krašte ir Šilutės apskrityje.

Vyko didelės iškilmės

1990 m. lapkričio 23 d. vyko didelės iškilmės, nes Šilutės sąjūdiečių iniciatyva buvo pritvirtinta nauja informacinė lenta su užrašu, nurodančiu, kad tai yra Prezidento K. Griniaus tiltas.

Po penkerių metų objektas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūrinio paveldo registrą, kaip turintis istorinę ir techninę reikšmę.

Minint 90 metų tilto pastatymo jubiliejų, 2016 m. birželio 17 d. ant Lietuvos Respublikos Prezidento K. Griniaus tilto atidengta memorialinė bareljefinė lenta su K. Griniaus atvaizdu, o tiltui oficialiai suteiktas Prezidento K. Griniaus vardas.

Tuomet tie, kas norėjo daugiau sužinoti apie K. Griniaus vardu pavadinto tilto istoriją, išvakarėse atėjo į Šilutės Hugo Šojaus muziejuje surengtą paskaitą „Kaip tarpukario Lietuvoje estakadą statė“, skirtą K.Griniaus (Šlažų) tilto atidarymo 90 metų ir tada minimai paties Prezidento 150-ųjų gimimo metinių sukaktims.

Paskaitą skaitė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Darius Barasa. Jis pateikė faktų iš beveik 100 metų Šilutės istorijos.

Šilutės bibliotekininkai parengė tada virtualią parodą ir siūlė trylika Lietuvos Prezidento K. Griniaus apsilankymo 1926 m. Klaipėdoje akimirkų, užfiksuotų fotografijose. Parodoje buvo eksponuojami foto dokumentai iš Petro Jakšto asmeninio archyvo, saugomo F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Knygos muziejuje.