Klaipėdos krašto bažnyčios, kai kurios išlikusios tik nuotraukose

Daugiau nei 40 įvairių konfesijų maldos namų

Dažnai neprisiminama, kad Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, buvo evangelikas liuteronas, o Kristijonas Donelaitis – liuteronų kunigas. Remiantis Reformacijos idėja, kad Šventasis Raštas turi būti pasiekiamas gimtąja kalba, pamaldos Prūsų Lietuvoje laikytos ir lietuviškai, skatintas raštingumas. Dauguma priklausė evangelikų liuteronų bažnyčiai, bet Klaipėdos krašte buvo ir kitų atšakų tikinčiųjų – reformatų ir anglikonų, baptistų.

Parengtoje virtualioje parodoje „Klaipėdos krašto bažnyčios“ apžvelgiama daugiau nei 40 įvairių konfesijų maldos namų. Dalis šių bažnyčių išnykusios, sugriautos karo metais ar sunaikintos pokariu.

Pradėjo lemti nebe kalba

Pora šimtmečių nuo Klaipėdos įkūrimo visoms apskrities žemėms pakako vienos Šv. Mikalojaus bažnyčios pačioje Klaipėdoje. Jos parapijai priklausė ne tik šiaurinė krašto dalis, tačiau ir Palanga. Manoma, kad pietinei krašto daliai buvo skirta koplyčia su vienu dvasininku Priekulėje. Be abejo, iki Reformacijos visos Klaipėdos bažnyčios buvo katalikiškos. Teigiama, jog iki XVI a. pr. mieste veikusios trys bažnyčios – vokiečių miestiečių, lietuvių ir koplyčia-bažnyčia, skirta pilies įgulai. Pastaroji po Reformacijos atsiradimo prijungta prie miesto bažnyčios. Taip pat galima rasti žinių apie Marijos bažnyčią, kuri buvusi pilies teritorijoje ir skirta jos gyventojams. Pačiame mieste labai trumpai veikė Vitės parapija, kuri oficialiai įteisinta 1854 m. rugsėjo 23 d. Ši bendruomenė turėjo savo bažnytines knygas ir antspaudą, apėmė Vitę, Bomelsvitę ir miesto iždo kaimą Zandverą. Sujungus Valdiškąją Vitę su miestu, ji kartu su savo parapija priskirta Šv. Jono bažnyčiai, o Bomelsvitė – Laukininkų bažnyčiai.

Nuo 1858 m. priklausymą Klaipėdos miesto ar Klaipėdos kaimiškajai parapijai pradėjo lemti nebe kalba, o gyvenamoji vieta – gyvenusieji priemiesčiuose ar kaimo vietovėse priklausė Laukininkų bažnyčiai.

Dėl susisiekimo problemų dažnai šis laikas išsitęsdavo

Nuo 1893 m. Klaipėdoje, vėliau Šilutėje, Rusnėje, rečiau Verdainėje vykdavo vaikams skirtos pamaldos. Tiek mieste, tiek visame krašte veikė įvairios sąjungos (Evangelikų darbininkų, Katalikų darbininkų, Evangelikių merginų), kurios rūpinosi miesto socialiniais reikalais – beturčiais, našlaičiais ar nusenusiais žmonėmis. Taip pat mieste atsirasdavo ir laisvamanių – asmenų, kritiškai ar neigiamai vertinusių religiją.

O iš Klaipėdos baptistų tikėjimas išplito į Priekulę, Šilutę, Vilkyčius ir net Liepoją. Kuršių nerijoje įsikūrusių Nidos, Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojų dvasininkas 16–17 a. buvo Kuncų kunigas, o pamaldos vykdavo dar Reformacijos pradžioje pastatytoje koplyčioje, kurią laikui einant užpustė smėlis. Nuo 1709 m. Klaipėdos lietuvių bažnyčios diakonas (antrasis dvasininkas) tuo pačiu kuravo Neriją ir kas trečią sekmadienį pamokslaudavo Nagliuose ir Karvaičiuose. Dėl susisiekimo problemų dažnai šis laikas išsitęsdavo dvigubai.

Liuteronų bažnyčios dažniausiai orientuotos viena kryptimi – iš vakarų į rytus. Bokštas, kuris protestantiškoms bažnyčioms dažnai statomas tik vienas, statytas vakarinėje pusėje, neretai per jį darytas įėjimas į maldos namus, o altorius įrengiamas rytų pusėje. Kartais, pritrūkus lėšų, bokštai būdavo pristatomi vėliau ar prie mūrinės bažnyčios pastatomas medinis bokštas. XIX a. vid.–XX a. pr. vyravo tendencija maldos namus bažnytkaimiuose statyti prie kelio, tokiose gyvenvietėse jie būdavo vienintelis sakralinis pastatas.

Rėmė ir valstybės vadovai

Viena iš dažnų maldos namų atsiradimo naujoje vietoje priežasčių – dėl Klaipėdos krašto orų rudenį ar pavasarį sunkiai išvažiuojami keliai. Bažnyčių statybas rėmė ir valstybės valdovai, tam skirdami nemažas sumas, dovanodami varpus ar interjero puošmenas. Kai kurios Klaipėdos krašto bažnyčios vadinamos „jubiliejinėmis“. 1901 m. Prūsijos karalystės įkūrimo dviejų šimtų metų sukakties proga parapijos ragintos statyti tipiškos vokiškos architektūros bažnyčias.

Jų statyba buvo dosniau finansuojama valdžios. Iš to ir kilo jų pavadinimas – jubiliejinės. Tokių bažnyčių statybas stebėdavo speciali komisija, kuri ne tik prižiūrėjo lėšų panaudojimą, bet ir statinio architektūrinius reikalavimus. Tokios buvo Natkiškių, Paleičių ir Pašyšių bažnyčios. Deja, nė viena neišliko.

Beveik visada prie bažnyčių steigtos mokyklos, kartais ir našlaičių prieglaudos. O XVII–XVIII a. krašto kunigams buvo leidžiama prekiauti alkoholiu, auginti apynius ir tabaką, laikyti smukles. Pastarosios būdavo ne tik pasilinksminimų vietos, bet jose vykdavo ir susirinkimai, būdavo sakomi pamokslai.

Gyveno ir katalikų

Nors kraštas buvo protestantiškas, tačiau jame gyveno ir šiek tiek katalikų. 1702 m. karalius Friedrichas I leido pranciškonų vienuoliams iš tuo metu Abiejų Tautų Respublikai priklausiusios Kretingos Klaipėdos valsčiuje lankyti ir suteikti paskutinį patepimą sergantiems katalikams. Klaipėdos krašte iki 1945 m. katalikų bažnyčios ar koplyčios pastatytos aštuoniose gyvenvietėse.

Kraštą nusiaubęs II pasaulinis karas ir po jo fatališkai pasikeitęs gyvenimas nepagailėjo ir didžiosios dalies maldos namų. Jų aukštai iškilę, iš toli matomi bokštai tapo puikiu taikiniu artilerijai. Bažnyčių pastatai ir langai kentėjo nuo sprogimų ir skeveldrų, o jų vidus – nuo priešo kariuomenės. Maldos namai būdavo plėšiami, niokojami. Neaiškus daugumos jų interjero detalių, sakralinių indų likimas.

Nukentėję pastatai ir toliau niokoti pokariu, juose buvo įrengiami sandėliai, fabrikai, malūnai, sporto ar kino salės. Sovietmečiu dėl tuometės politikos nugriauta ir dalis išlikusių pastatų. Iš 33 Klaipėdos krašto protestantiškų maldos namų iki šių dienų išliko 18, beveik visuose laikomos pamaldos. Pačioje Klaipėdoje neliko nė vienos protestantų bažnyčios, išskyrus Baptistų koplyčią.

Parengta paroda

Pirmoji virtuali paroda, parengta iš AdM archyve sukauptos medžiagos, skirta Klaipėdos krašto bažnyčioms. Kai kurios jų priklausė Tilžės ar Ragainės bažnytinėms apskritims. Laikui einant, kai kurių parapijų priklausomybė kito. Parodoje remiamasi 1900 m. administraciniu bažnytiniu suskirstymu. Kadangi kraštas didžiąja dalimi buvo liuteroniškas, parodoje didžiausias dėmesys skiriamas evangelikų maldos namams, tačiau apžvelgiami ir kiti – katalikų, baptistų, apaštalų.

Literatūros šaltiniai: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. – V., 2006 A. Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia. – Klaipėda, 1997 R. V. Lingys. Prostestantizmo paveldas Lietuvoje. – Vilnius, 2013 Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1–4 W. Hubatsch. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. II – Bilder ostpreussischer Kirchen. – Göttingen, 1968

Apaštalų bažnyčia

Šios bendruomenės istorijos pradžia – XIX a. 3–4 dešimtmečiais Anglijoje prasidėjęs irvingerių judėjimas. Jo dalyviai, atsiskyrę nuo skirtingų konfesijų, susibūrė, norėdami pasiruošti antrajam Kristaus atėjimui. 1832 m. bendruomenėje įšventinus pirmuosius apaštalus, paskelbta katalikiškosios apaštališkosios bažnyčios pradžia. Šis judėjimas gana greit išplito į Vokietiją ir Šveicariją, o viena pirmųjų Europos bendruomenių susikūrė tuo metu angliškus papročius pamėgusioje Klaipėdoje. Čia XIX a. 4 dešimtmetyje jau veikė maždaug 20 daugiausia škotiškos kilmės žmonių bendruomenė.

XIX a. septintajame dešimtmetyje dabartinėje Bokštų g. pastatyti jų maldos namai – pastatas buvo kuklus tiek išore, tiek ir vidumi. Išlikusi, 1945 m. perduota Romos katalikams. Šiuo metu tai – Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčia.

Baptistų bažnyčia

Ši religinė bendruomenė Klaipėdoje įregistruota XIX a. viduryje. Teigiama, jog ji buvo viena seniausių Vokietijoje. Pradžioje pamaldos laikytos ten, kur telkėsi gausesnė tikinčiųjų bendruomenė – Smeltės priemiestyje, privačiame name. Po kelerių metų, 1851 m., išnuomotame sklype, kuriame iki 1820 m. buvo miesto kapinės, pastatyta koplyčia. Dėl tuometės miesto valdžios baptistų bendruomenei išreikštų reikalavimų pastato architektūra nedaug kuo priminė maldos namus.

Koplyčia išliko ir per 1854 m. gaisrą, ir per II pasaulinį karą, savo kaip maldos namų funkciją išlaikė iki šiol. Teigiama, kad tai seniausi Europoje baptistų maldos namai.

Šv. Jokūbo bažnyčia

Neišliko. Dar vadinta Laukininkų arba Šv. Mikalojaus bažnyčia. Parapija įsteigta 1620 m. Tai – aplink miestą buvusiuose priemiesčiuose ir kaimuose gyvenusiems lietuviams liuteronams skirta bažnyčia. Parapijos užuomazgos ir bažnyčia atsirado greičiausiai neilgai trukus po Klaipėdos pilies pastatymo, kadangi reikėjo pasirūpinti maldos namais ne tik pilyje gyvenusiems, bet ir naujai pakrikštytiems aplinkinių kaimų gyventojams. Nėra žinoma ir visai tiksli pirmoji bažnyčios vieta.

Vėliau ji pastatyta XVI a. 3–4 dešimtmetyje netoli Dangės. Maldos namai turėjo būti gana nemaži, nes aptarnavo didelės teritorijos gyventojus. Pamaldos laikytos lotynų kalba, o pamokslai sakyti vokiškai. Po reformacijos pamaldos pradėtos skelbti ir lietuviškai. 1620 m. įteigta atskira parapija. Miestas plėtėsi, atsirado poreikis apjuosti jį gynybinių įtvirtinimų žiedu, kurio dalis kaip tik turėjo atsirasti čia stovinčių bažnyčių vietoje. Taigi, kurį laiką krašto gyventojai turėjo glaustis laikinuose maldos namuose.

Galiausiai 1686–1687 m. iškilo didelė nauja bažnyčia priešais neseniai pastatytus reformatų maldos namus, kitapus dabartinės Tiltų gatvės. Šalia bažnyčios veikė ir mokykla. Per 1854 m. gaisrą sudegusi bažnyčia greitai atstatyta pagal Augusto Štiulerio (August Stüler) projektą. Ji pašventinta 1855 m. gruodžio 23 d. ir netrukus pradėta vadinti Jokūbo bažnyčia. Maldos namai pastatyti be bokšto, o trys varpai kabėjo centriniame frontone. Per II pasaulinį karą apgriauta, vėliau visai nugriauta.

Šv. Jono bažnyčia

Neišliko. Tai miestiečiams skirta viena iš dviejų didžiausių mieste buvusių bažnyčių. Manoma, kad pirmą kartą XIII a. pastatytos bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne kartą – ji kilnota dėl augančio miesto, kelis kartus maldos namai degė. 1630 m. bažnyčiai suteiktas Šv. Jono vardas. Galiausiai XVII ir XVIII a. sandūroje nauja bažnyčia pastatyta Turgaus g. gale. Ji pašventinta 1706 m. sausio 18 d. Vėliau pristatytas bokštas, kurio laikrodis mušė valandas ir rodė laiką miestiečiams. Bokštu taip pat stebėjimams naudojosi miesto gaisrininkai, pagal jį orientuodavo į uostą įplaukiantys laivai.

Deja, per 1854 m. gaisrą pastatas visai sudegė. Architekto Augusto Štiulerio (August Stüler) projektuota bažnyčia statyta 1856–1858 m., 1857 m. rugsėjo 13 d. pašventinta, o galutinai užbaigta 1864 m. 75 metrų aukščio bokštas tapo svarbiausiu vertikaliu miesto akcentu, tarnavo laivams kaip navigacijos įrenginys. Jame įkelti trys varpai, įrengtas laikrodis vėl rodė valandas, o vakarų pusėje kabėjo poeto Simono Dacho (Simon Dach) bareljefas. Altoriaus paveikslą „Kristus alyvų kalne“ ir abipus altoriaus stovėjusias Mozės ir Kristaus skulptūras bažnyčiai dovanojo karalius Frydrichas Vilhelmas IV (Friedrich Wilhelm IV), XIX a. pradžioje gyvenęs Klaipėdoje su karališkąja šeima.

I pasaulinio karo metu du iš trijų varpų bažnyčia turėjo paaukoti karo reikmėms. XX a. trečiame dešimtmetyje bažnyčioje įvesta elektra, įrengtas centrinis šildymas. Paskutinės pamaldos bažnyčioje laikytos 1944 m. spalio 8 d. Bažnyčia sugriauta per II pasaulinį karą.

Katalikų bažnyčia

Neišliko. Pirmoji katalikų bažnyčia atsirado kartu su pilimi ir miestu, tačiau XVI a. po reformacijos katalikų mieste beveik nelikus, nebuvo poreikio ir atskiriems jų maldos namams. Katalikų pradėjo daugėti tik maždaug XVIII a. viduryje, kai arčiau miesto ėmė keltis Didžiosios Lietuvos gyventojai. Melstasi laikinuose maldos namuose skirtingose vietose.

Magistratui skyrus sklypą, 1784 m. pašventinta medinė bažnyčia Krūmamiestyje. Ji ne kartą remontuota, vėliau nugriauta ir jos vietoje 1863 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. pašventinta nauja mūrinė, per metus laiko pastatyta bažnyčia. Šiai suteiktas Šv. Trejybės vardas. Bažnyčios bokšte kabėjo laikrodis, varpai. Sugriauta per II pasaulinį karą.

Reformatų bažnyčia

Neišliko. Jau XVII a. mieste gyveno kelios reformatų tikėjimą išpažinusios škotų šeimos, bet į pamaldas jiems tekdavo vykti net iki Karaliaučiaus. 1667 m. ši bendruomenė gavo leidimą įsirengti maldos namus ir pasikviesti kunigą. Bet tik 1683 m. dabartinėje Tiltų g. pastatyta mūrinė vienabokštė bažnyčia, kuri ne kartą remontuota ir tvarkyta. Kurį laiką prie bažnyčios veikė ir reformatų kapinės.

1854 m. gaisro metu bažnyčia sudegė. Maldos namai atstatyti 1859–1861 m. Bokštas atitrauktas nuo pagrindinio pastato, jame kabėjo trys varpai, taip pat bokštas pasitarnaudavo kaip orientyras jūrininkų navigacijai. Pamaldos laikytos vokiečių kalba, beveik visi dvasininkai būdavo iš kitur į Klaipėdą persikėlę žmonės. Per II pasaulinį karą apgriauta, vėliau sunaikinta galutinai.

Dovilai

Parapija įkurta 1854 m. Dar 1735 m. buvo minčių statyti čia filijinius maldos namus. Taip pat teigiama, kad čia bažnyčią statyti įsakė ir Friedrichas Wilhelmas I. Nuo 1784 m. dalis pamaldžių gyventojų savo lėšomis buvo įsirengę salę tuometėje mokykloje, o pamaldas laikė mokytojas. Visgi turėjo praeiti daugiau nei šimtmetis, kol buvo įkurta parapija ir per maždaug metus pastatyta bažnyčia. Ji pradėta statyti 1861 m. vasaros viduryje, o pašventinta 1862 m. rugsėjo 18 d.

Parapijai priklausė 24 kaimai. Iš lauko akmenų ir plytų sumūryta bažnyčia turėjo nedidelį bokštelį, kuriame kabėjo du varpai, joje įrengti 12 registrų vargonai, sakraliniai indai atkeliavo iš Nidos bendruomenės. Maldos namai apgadinti per karą.

Juodkrantė

Parapija įkurta XVIII a., po Septynerių metų karo. Iki pastatant bažnyčią, Juodkrantės gyventojai meldėsi Karvaičių maldos namuose. Vėliau, Karvaičius užpusčius smėliui, o Juodkrantės gyventojų skaičiui išaugus, 1794 ar 1795 m. vasarą pašventinama pastatyta nedidelė, kukli medinė bažnytėlė nendriniu stogu. Šią bažnyčią aprašė keliautojas Otto Glagau, kuriam iš pirmo žvilgsnio ji priminė daržinę. Bažnyčioje lankydavosi ir šalia buvusių kaimelių gyventojai.

1812 m. Juodkrantės bažnyčioje ir kunigo name buvo įsikūrę rusų kareiviai, kurie, kaip teigia J. Sembritzkis, tuometes bažnyčios knygas sunaudojo patrankų kamščiams. XIX a. II pusėje Juodkrantę nusiaubus gaisrui, sudegė ir bažnyčia. Tuo metu Juodkrantė jau laikyta mažu kurortu, čia vyko intensyvi gintaro kasyba, todėl lėšų naujų maldos namų statybai rasti nebuvo sunku.

1885 m. rugpjūčio 2 d. pašventinama nauja mūrinė Juodkrantės bažnyčia, pastatyta pagal architekto Augusto Štiulerio (August Stüler) projektą. Karalienė Augustė Viktorija jai dovanojo krucifiksą ir dvi žvakides, o vargonus – vienas gintaro kasyklų savininkų žydas Moricas Beckeris (Moritz Becker). Bokšte kabėjo vienas varpas. Labiau nukentėjo pokariu. Šiuo metu bažnyčioje laikomos ir evangelikų liuteronų, ir Romos katalikų pamaldos.

Kairiai

Neišliko. Parapija įkurta 1904 m. gegužės 15 d. Išaugus Klaipėdos Laukininkų bažnyčios parapijos narių skaičiui, nuspręsta iš pietvakarinės jos dalies sudaryti naują parapiją. Tuo labiau kad šioje vietoje gyvenusiems tikintiesiems iki bažnyčios buvo nemažas kelio galas. 1909 m. spalio 14 d. pašventinta masyvi bažnyčia. Jos baltas bokštas padėdavo orientuotis Kuršių marių žvejams, atkreipdavo ir keliaujančių traukiniu dėmesį.

Vienas šios bažnyčios kunigų Martynas Benjaminas Laužemis net 22 metus praleido įvairiose misijose, gyveno Indijoje, JAV, Kanadoje. Nukentėjo karo metu, pokariu šalia įsikūrus tankų daliniui, bokštas tarnavo kaip taikinys, vėliau bažnyčia nugriauta.

Karklė

Neišliko. Parapija įkurta 1904 m. gegužės 15 d. 1904 m. Karklė gavo savarankiškos parapijos statusą. Iki tol čia buvo tik pamokslininkas, o gyventojai priklausė Kretingalės parapijai arba lankydavosi Klaipėdos Laukininkų bažnyčioje. Tada pradėta rūpintis ir bažnyčios statyba. Tolėliau nuo jūros, prie kelių į Dargužius ir Nemirsetą sankryžos pradėta statyti bažnyčia.

Maldos namai pastatyti per metus ir pašventinti 1911 m. birželio 8 d. Karo metu apgriauta, nuardyta sovietmečiu.

Karvaičiai

Neišliko. Parapija įkurta XVIII a. I pusėje, pirmą kartą ši gyvenvietė paminėta 1509 m. Neilgai trukus vietos gyventojams pastatyta mokykla, kurioje įrengtos ir patalpos susirinkimams. Pamaldas laikydavo retkarčiais atvykdavęs Kuncų ar Klaipėdos kunigas. XVIII a. viduryje pradėta čia siųsti kunigus nuolatiniam darbui.

Deja, pastatas, kuriame buvo ir mokykla, ir vykdavo pamaldos, po keleto metų sudegė, o 1753 m. buvo atstatytas. Po kurio laiko, maždaug XVIII a. pabaigoje, gyvenvietė ir jos bažnyčia buvo užpustytos smėlio. Mokykla buvo perkelta į Nidą, o maldos namus suplanuota statyti Juodkrantėje.

Kretingalė

Parapija įkurta XVII a. vid. Dar 1638 m. pradėtas bažnyčios statybų planavimas, bet po keliolikos metų pradėta statyti tik medinė koplyčia. Tačiau 1699 m. minimi koplyčios bokštas ir varpai visgi rodytų, jog koplyčia turėjusi būti nemaža. 1654 m. greičiausiai Klaipėdos lietuvių kunigo sūnus Johannas Lehmannas tapo pirmuoju parapijos kunigu.

Ši prieš beveik šimtmetį statyta medinė koplyčia 1741 m. nugriauta ir toje vietoje iš lauko akmenų bei plytų pradėta statyti jau bažnyčia. Ji nukentėjo per Septynerių metų karą, kuriam laikui buvo dingęs vienas jos varpų. 1792 m. suremontuotas bokštas – tam lėšų skyrė Klaipėdos pirkliai. 1875 m. medinis bokštas, vis kentėdavęs nuo pajūrio vėjų, pakeistas mūriniu. Bendruomenė rūpinosi ir bažnyčios vidumi, o 1895 m. už tris tūkstančius markių buvo nupirkti vargonai.

Karo metu nukentėjo nesmarkiai. Šiuo metu veikianti bažnyčia, čia meldžiasi ir liuteronai, ir Romos katalikai.

Nida

Parapija įkurta apie 1849 m. Ilgą laiką Nidos gyventojai priklausė Karvaičių parapijai ir neturėjo savo nuolatinių maldos namų (nors kai kurie šaltiniai teigia, kad nuo XVI a. vidurio maždaug šimtmetį čia būta koplyčios). Karvaičius užpusčius smėliui, nidiškiai priklausė Juodkrantei, bet pamaldos laikytos ir pačioje Nidoje. Galiausiai 1828 m. vyriausybė nupirko centre stovėjusį pastatą (jo statybai kažkada buvo panaudota užpustytos Kuncų bažnyčios mediena), kuriame įrengė pamaldų salę.

Senos medienos pastatas laikui einant sunyko, vėliau maždaug dešimtmetį užtruko pasiruošimas naujų maldos namų statybai. Tik 1886 m. pradėta, o po dvejų metų užbaigta statyti Nidos bažnyčia. Ji pašventinta 1888 m. spalio 10 d.

Bažnyčia pastatyta ant aukštokos kalvos greta kapinių, šiose kapinėse vėliau palaidotas ir bažnyčios statytojas kunigas Gustavas Echternachas. Bažnyčioje kabėjo E. Mollenhauerio paveikslas, žvakių sietynus dovanojo karalienė Augustė Viktorija, bokšte kabėjo du varpai. Bažnyčioje kartais vykdavo koncertai, buvo galima pasiklausyti bažnyčios choro. Karo metu nukentėjo, tačiau išliko.

Plikiai

Parapija įkurta 1891 m. Bažnyčia pastatyta 1896 m., greta kelio Klaipėda–Jokūbavas. Šios bažnyčios išskirtinis bruožas – bokštas kairėje pusėje. Šiame bokšte kabėjo du varpai. Paskutinis šios bažnyčios kunigas vienu metu buvo misionieriumi Indijoje. Labiau nei per karą nukentėjo pokariu.

Plikiuose 1930–1932 m. pastatyta medinė Romos katalikų koplyčia.

Priekulė

Neišliko. Parapija įkurta apie 1587 m. Iki pirmosios bažnyčios pastatymo 1628 m. Priekulėje greičiausiai buvusi koplyčia. Pirmasis Priekulės dvasininkas – Kasparas Radunius, miręs 1587 m. Deja, pirmoji bažnyčia karo su švedais metu buvo sugriauta. 1688 m. pradėtas statyti, o po devynerių metų, 1697 m. užbaigtas naujasis bažnyčios pastatas. Greičiausiai su statybomis buvo uždelsta, nes ant stogo buvusiame vėjarodyje palikti skaičiai „1693“. Bokšto tuometė bažnyčia neturėjo.

Septynerių metų karo metu, 1757 m. užėjus rusų kazokams, bažnyčia vėl nukentėjo, žuvo vienas jos kunigų, tačiau sugriauta šį kartą nebuvo. 1821 m. bažnyčioje įrengti vargonai, kurie kainavo 3 tūkst. talerių. 1884 m. ilgą laiką neremontuota bažnyčia buvo uždaryta rekonstrukcijai. Jos metu, 1885 m., iš vakarinės bažnyčios pusės buvo pristatytas bokštas, kuriame kabėjo du varpai ir įrengtas valandas mušantis laikrodis. Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusi, bažnyčia galutinai nugriauta sovietmečiu.

Priekulėje XIX a. antroje pusėje iš Mėmelio išplito baptistų tikėjimas, buvo įkurta bendruomenė, 1915 m. pastatyta koplyčia, 1923 m. – šiek tiek didesni maldos namai.

1937 m. Priekulėje pastatyta katalikų bažnyčia.

Vanagai

1890 m. sudaryta pirminė dvasinė apylinkė, parapija įkurta 1903 m. kovo 31 d. – 1901 m. liepos 1 d. paskirtas pamokslininkas, kuris pamaldas laikydavo mokyklos patalpose. Įkūrus parapiją, imta galvoti ir apie bažnyčios statybą, nes iki Priekulės rudenį ar žiemą ne visiems pavykdavo nukakti. Kertinis bažnyčios akmuo padėtas 1907 m. liepos 15 d., pati bažnyčia pašventinta po beveik dvejų metų, 1909 m. vasario 22 d. Bažnyčios bokštas pastatytas dešinėje pastato pusėje. Porą vitražų bažnyčiai dovanojo karalienė Augustė Viktorija.

Kurį laiką šioje bažnyčioje kunigavo 25 metus Bengalijoje praleidęs misionierius Kristupas Lokys, vėliau – škotų kilmės dvasininkas A. Ogilvie. II pasaulinio karo metu beveik nenukentėjo.

Ragainės bažnytinė apskritis

Smalininkai

Smalininkų evangelikų liuteronų – neišliko – parapija įkurta 1845 m. XIX a. mažas miestelis, ilgą laiką buvęs sienos perėjimo ir prekių perkrovimo tašku, tapo vienu svarbiausių Rytų Prūsijos vidaus laivybos uostų. Taip pat iš Smalininkų spaudos draudimo laikotarpiu į Lietuvą buvo gabenamos knygos. Daugiau nei 30 metų pamaldos vykdavo laikinose patalpose, kol, gavus valdžios paramą – 30 tūkst. markių, pastatyta ir 1878 m. lapkričio 13 d. pašventinta bažnyčia.

Maldos namai stovėjo ant nedidelės kalvelės, aukštai iškilusiame bokšte kabėjo vienas varpas. Bokštas tapo miestelio vertikalia dominante. Jo nišoje, virš centrinio bažnyčios įėjimo, įkomponuota danų skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno skulptūra „Laiminantis Kristus“. 1944 m. stipriai apgriauta, vėliau – visai nuardyta.

Smalininkų Romos katalikų – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išaugus katalikų skaičiui, nupirkta Smalininkuose buvusi liuteronų koplyčia. Suremontavus, šiai mažai katalikiškai bažnyčiai suteiktas Šv. Juozapo vardas.

Viešvilė

Viešvilės evangelikų liuteronų – neišliko – parapija įkurta 1609 m. Pirmieji maldos namai pastatyti dar XVI a. pirmoje pusėje. 1737 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kuri dėl žaibo sukelto gaisro apdegė XIX a. pradžioje. Tuomet maldos namus teko rekonstruoti. 1895 m. bažnyčiai sumūrytas bokštas su vienu varpu ir laikrodžiu. Beveik 200 m. prastovėję maldos namai sugriauti 1944 m. pabaigoje.

Ilgą laiką Viešvilėje egzistavo privati Romos katalikų koplyčia. 1863 m. jai suteiktas bažnyčios statusas, patalpos suremontuotos, pristatytas bokštelis. Ilgainiui parapija išaugo, 1938 m. jai priklausė daugiau nei 1,6 tūkst. tikinčiųjų.

Žukai

Parapija įkurta 1900 m. Nuo 1869 m. iš Viešvilės atvykstantis kunigas laikydavo pamaldas mokyklos patalpose. Paskyrus nuolatinį dvasininką, pradėta rūpintis ir maldos namų statyba. Bažnyčia pašventinta 1907 m., jos bokšte kabėjo varpai. Per II pasaulinį karą išliko, stipriau apgadinta sovietmečiu.

Kintai ir Ventė

Išliko. Parapija įkurta XVI a. Dar XIV a. kryžiuočiams pastačius pilį ir pavadinus ją Vindenburgu, dabartinėje Ventėje, šalia pilies buvo įrengta ir koplyčia. Tačiau su laiku maldos namus vis niokojo vėjai, gaisrai, pastatas suiro, o naują bažnyčią, atsižvelgus į parapijos gyventojų pageidavimus, nuspręsta statyti nebe Ventėje.

Statybos pradėtos Kintuose, kur nuo XVI a. vidurio veikė maldos namai. Bažnyčia pastatyta apytiksliai 1704–1710 m., teigiama, jog jos statybai panaudotos Ventės bažnyčios ir pilies griuvėsių plytos. Taupant lėšas bažnyčia pastatyta bebokštė, atskira medinė varpinė su dviem varpais pastatyta šalia. Galbūt taupant lėšas buvo atsisakyta svarbaus dalyko – bažnyčia nebuvo šildoma, todėl žiemomis pamaldos laikytos parapijos salėje. XIX a. medinis bokštas pakeistas mūriniu, 1850 m. įrengti vargonai, XX a. pradžioje maldos namai atnaujinti. II pasaulinio karo metu smarkiau nenukentėjo.

Prie Kintų bažnyčios veikusioje mokykloje iš karto po seminarijos baigimo porą metų mokytojavo Vydūnas.

Paleičiai

Neišliko. Parapija įkurta 1901 m. Atokioje vietovėje, tarp pelkynų įsikūrusiems gyventojams būdavo sunku pasiekti bažnyčią, ypatingai pavasarinio potvynio metu, nes jie priklausė kitapus Nemuno buvusiai parapijos bažnyčiai. Prireikus, kunigas taip pat ne visada galėdavo atvykti pas ligonius, todėl nuspręsta steigti atskirą parapiją. Tuo pačiu imta planuoti ir maldos namų statybas.

Jubiliejinė bažnyčia pradėta statyti 1905 m. gegužę, po metų, 1906 m. liepos 1 d. pašventinta. 25 metrų bokšte įrengtas laikrodis, pakabinti trys varpai. Per I pasaulinį karą du varpai buvo paimti. Per II pasaulinį karą bažnyčia tik nežymiai apgadinta, tačiau nugriauta 6 dešimtmetyje.

Pašyšiai

Neišliko. Parapija įkurta 1901 m. Jubiliejinio tipo bažnyčia pašventinta 1910 m. spalio 20 d. Bažnyčios bokštas, kuriame įrengtas laikrodis ir kabėjo net trys varpai, buvo retokai pasitaikančios architektūros – aštuoniakampis. Altoriaus paveikslą su savo ranka rašyta dedikacija bažnyčiai dovanojo karalienė Augustė Viktorija.

Karo metu apgadinta pati bažnyčia, pokariu nugriautas bokštas.

Ramučiai

Parapija įkurta 1902 m. 1895 m. sudaryta Eidaičių dvasinė apylinkė ir kunigas pradėjo laikyti pamaldas mokykloje. Tačiau nedidelė medinė bažnyčia 1900 m. pastatyta Ramučiuose, nes nuo 1895 m. čia gyveno Eidaičių bažnytinės provincijos kunigo patarėjas. Vėliau ir parapija, gavusi teises, vadinta Ramučių parapija. O 1929 m. gruodžio 16 d. pašventina naujai pastatyta mūrinė bažnyčia pagal architekto Kurto Gutknechto (Curt Gutknecht) projektą.

Šis architektas projektavo ir Šilutės bažnyčią. Bažnyčios bokšte kabėjo du varpai, buvo įrengtas laikrodis. Karo metu nukentėjo vidus.

Rusnė

Parapija įkurta greičiausiai XV a., viena seniausių regione. Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1583 m., nors spėjama, kad maždaug pusantro šimto metų iki tol galėjo stovėti koplyčia (kai kurie šaltiniai mini 1419 m.). 1541 m. skiriant naują kunigą nuspręsta, kad jis penkis kartus per metus laikys pamaldas aplinkiniams gyventojams lietuvių kalba. Vėliau tai buvo daroma ir dažniau.

Vienu metu dvasine prasme Rusnė buvo apskrities centras. 1642 m. Rusnėje stovėjusi bažnyčia rekonstruota parapijiečių lėšomis. Maldos namai ne kartą degė, buvo atstatomi iš naujo. Dabar stovinčioji bažnyčia pašventinta XIX a. pradžioje, po beveik 20 metų, 1827 m. pristatytas bažnyčios bokštas, tais pačiais metais įrengti ir vargonai. Kai kurie daiktai – indai, šviestuvas, krucifiksas – buvo likę iš anksčiau čia stovėjusių bažnyčių. Du bažnyčios varpai buvo įsigyti dar 1783 m.

Teigiama, jog bažnyčios palėpėje gyventojai laikydavo iš anksto įsigytus karstus. Karo metu nukentėjo nedaug. 1758 m. Rusnėje pirmą kartą po reformacijos atnaujintos katalikų pamaldos. Septynerių metų karo pasekmė - tuo metu vietovėje buvo daug rusų kareivių ir belaisvių.

Saugos

Parapija įkurta 1815 m. Iki paskiriant nuolatinį kunigą 1844 m., pamaldas mokyklos patalpose laikydavo atvykstantis iš Verdainės dvasininkas. Kertinis akmuo pašventintas 1854 m., tačiau statybos užtruko, tęsėsi trejus metus, iki 1857 m. spalio 9 d.

Bažnyčios statytojams pavyko gauti Prūsijos karalystės finansavimą, todėl statybų išlaidos buvo padengtos iždo. Mažame bokšte įkeltas vienas varpas. Karo metu nukentėjo nedaug.

Šilutė

Šilutės evangelikų liuteronų parapija įkurta 1913 m. Nors pati Šilutė savo istoriją skaičiuoja nuo XVI a., tačiau ilgą laiką jos gyventojai priklausė Verdainės parapijai. Galiausiai, išaugus miesteliui, atsirado poreikis turėti savo maldos namus. Juk tuomet Šilutė jau turėjo ir vaistinę, viešbutį, čia veikė paštas, telegrafas, muitinė.

Bažnyčios statybai sklypą padovanojo Hugo Šojus (Hugo Scheu), kuris ir buvo maldos namų statybos idėjos sumanytojas. 1913 m. pašventintas kertinis akmuo ir pradėtas statyti kunigo namas. Bažnyčios statyboms buvo paimta tuomečiu skaičiavimu milžiniška 60 tūkst. markių paskola iš Karaliaučiaus banko, tačiau dėl I pasaulinio karo ir po jo sekusių įvykių statybos dešimtmečiui sustojo. Prieš pradedant statybą, rinktos piniginės aukos, lėšų skyrė ir Vokietijos imperijos vyriausybė. Statinio architektas – Kurtas Gutknechtas (Curt Gutknecht).

Pati bažnyčia statyta 1924–1926 m. Tuo metu Šilutėje savo maldos namus turėjo visos religinės bendruomenės, tik evangelikai liuteronai vis dar meldėsi už poros kilometrų buvusioje Verdainės bažnyčioje. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia pašventinta 1926 m. lapkričio 10-ąją, jai suteiktas Martyno Liuterio vardas. Sienas puošė įspūdingos Karaliaučiaus dailininko Ričardo Pfeifferio (Richard Pfeiffer) freskos, pastatas turėjo centrinį šildymą, vidų apšviesdavo elektra. Bokšte įrengtas laikrodis, pakabinti trys varpai. Per karą bažnyčia nenukentėjo ir iki šiol atlieka savo funkciją.

Šios bažnyčios bokšto laikrodis – didžiausias dabartinėje Lietuvoje, jo ciferblato skersmuo 2,5 m.

Šilutės (Žibų) Romos katalikų 

Savarankiška parapija įkurta 1850 m. Daliai Šilutės apskrities gyventojų buvo nepatogu lankyti už net 30 km nutolusią Šilgalių katalikų bažnyčią, todėl apie 1830 m. Žibų kaime tikintieji įsirengė savus maldos namus. Pradžioje bendruomenei suteiktas Šilgalių parapijos filijos statusas. Gavus savarankiškos parapijos teises, 1854 m. pastatyta bažnyčia. Į ją kas trečią sekmadienį laikyti pamaldų atvykdavo Šilgalių kunigas, kol 1862 m. paskirtas nuolatinis dvasininkas. Kadangi kraštas buvo protestantiškas, katalikiška parapija apėmė plačią teritoriją, 1938 m. jai priklausė 5,5 tūkst. tikinčiųjų. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Karo metu nukentėjo nežymiai.

Šilutėje taip pat aktyvi buvo baptistų bendruomenė, vienu metu susijungusi su Priekulės baptistais. 1857 m. pastatyti jų maldos namai. Jie išlikę, šiuo metu – gyvenamasis pastatas. J. Zembrickis teigė, jog Šilutėje gyveno ir kelios menonitų šeimos.

Verdainė

Neišliko. Parapija įkurta XVII a. pr. Įvairiuose šaltiniuose pirmosios bažnyčios pastatymo datos skiriasi, tačiau ji turėjo būti pastatyta XVI a. II pusėje. Greičiausiai tai būta medinio pastato. Pradžioje, kol Verdainė buvo Rusnės parapijos filija, čia pamaldas laikydavo atvykstantis Rusnės kunigas. Mūrinės bažnyčios statybos užtruko dėl įvairių kliūčių. Nors dar 1698 m. kurfiurstas Frydrichas III (vėliau pasiskelbęs karaliumi Frydrichu I) įsakė pradėti mūrinės bažnyčios statybas ir apylinkėse tam bandyta rinkti mokestį.

Bet susidurta su kliūtimis – 1707 m. prasidėjusi statyba buvo nutraukta dėl maro, taip pat bažnyčia turėjo beviltiškų skolininkų. Galiausiai mūrinė bažnyčia pastatyta 1718 m., tačiau ji nukentėjo per Septynerių metų karą, o nauji maldos namai pastatyti XVIII a. 6 dešimtmetyje. Beveik po šimtmečio jie buvo rekonstruoti ir išplėsti, pašventinti 1847–1848 m. Net ir po rekonstrukcijos nebuvo pristatytas bokštas, atskiroje varpinėje įkelti du varpai. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Per karą bažnyčia išliko, tačiau vėliau joje buvo įkurdintas fabrikas. Pastatas sudegė XX a. 6 dešimtmetyje.

Vyžiai

Parapija įkurta 1857 m. Atskyrus kai kuriuos kaimus, buvusius gana toli nuo Verdainės bažnyčios, įkurta Vyžių parapija. Maždaug devynerius metus pamaldos laikytos daržinėje įrengtoje salėje, kol imtasi maldos namų statybos. Kertinis akmuo padėtas 1865 m., maždaug po pusantrų metų pašventinta pati bažnyčia. Nedideliame ploname bokšte įkelti du varpai. 1883 m. bažnyčioje sumontuoti vargonai.

Maldos namai ir klebonija stovėjo atokesnėje vietoje, todėl vienas jos kunigų įveisė nemažą gražų sodą. II pasaulinio karo metais ir pokariu apgadinta.

Tilžės bažnytinė apskritis

Katyčiai

Parapija įkurta XVI a. vid. Dar iki 1574 m. nedidelė bažnyčia stovėjo prie Šyšos upelio, tačiau ji kelis kartus nukentėjo dėl skirtingų priežasčių. 1685 m. atnaujintai bažnyčiai pristatytas bokštas. Augant parapijai, 1734 m. gegužės 1 d. pašventinta naujoji, pačiuose Katyčiuose pastatyta, iš lauko akmenų ir plytų sumūryta bažnyčia, kuriai pastatytas medinis bokštas. Jame įkelti du varpai. Šiai bažnyčiai paliktas senasis, XVI a. pradžios krikšto indas, 1756 m. įrengti vargonai.

Tačiau ir naujoji bažnyčia ne kartą nukentėjo – ją siaubė ir kareiviai Septynerių metų karo metu, ir viesulas, ir vagys. Bokšte tarp kitų dviejų, skambėjo ir karalienės Luizės dovanotas varpas, kurį ji padovanojo apsilankiusi miestelyje 1808 m.

1894 m. maldos namai dar kartą rekonstruoti. Per II pasaulinį karą nukentėjusi nedaug, smarkiai apgadinta pokariu.

Lauksargiai

Parapija įkurta 1864 m. Sklypą bažnyčiai statyti dovanojo vietos dvarininkas Samuelis Habedankas (Samuel Habedanck), tačiau užtrukus projektavimo ir statybos darbams, bažnyčia pašventinama tik 1887 spalio 6 d. Maldos namai nukentėjo per I pasaulinį karą, buvo nugriautas ir jų bokštas, galutinai jie atstatyti ir suremontuoti 1924 m.

Nesmarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metu bei pokariu.

Naktiškiai

Neišliko. Parapija įkurta 1895 m. Bažnyčios statybos vis atidėliotos, o iki pastatymo pamaldos laikytos mokyklos patalpose. 1901 m. imta planuoti maldos namų statybas, jos pradėtos 1903 m. rugpjūtį. Jubiliejinė bažnyčia pašventinama 1904 m. lapkričio 29 d. Maldos namai – su vienu bokštu, turėjo tris varpus. Minima, kad neilgai trukus po pastatymo, vidaus freskoms prireikė atnaujinimų.

Maldos namai sugriauti 1944 m.

Pagėgiai

Pagėgių evangelikų liuteronų parapija įkurta 1931 m. Iki 1923 m. Pagėgiai priklausė Tilžės parapijai, todėl ir evangelikų maldos namų šiame gana dideliame miestelyje nebuvo. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, atsirado poreikis kurti parapiją ir statyti maldos namus. Nors pamaldos pačiuose Pagėgiuose laikytos jau nuo 1928 m., bažnyčios statyba vis buvo atidėliojama, maldos namai pastatyti tik 1933 m. (pašventinta vasario 19 d.). Po penkerių metų, 1938 m. pastatytas bokštas, nupirkti du varpai. Per karą išlikusi, bažnyčia pertvarkyta sovietmečiu. Šiuo metu joje vėl laikomos pamaldos.

Pagėgių Romos katalikų parapija įkurta 1932 m., o bažnyčios statyba imta rūpintis dar prieš dvejus metus, 1930 m. Po poros metų, 1932 m.. pašventintai bažnyčiai suteiktas Šv. Kryžiaus vardas. 1938 m. šiai parapijai priklausė 1,5 tūkst. gyventojų, beveik visi jie buvo lietuviai.

Karo metu nukentėjo, nugriauta sovietmečiu.

Piktupėnai

Neišliko. Parapija įkurta XVI a. antroje pusėje. Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1574 m. Ji sudeginta vykstant Lenkijos ir Švedijos karui 1656 m. Antroji pašventinta 1670 m., tačiau po kelių dešimčių metų ne atnaujinta, o nugriauta ir 1744 m. pašventinta naujoji lauko akmenų ir plytų, bet mediniu bokštu, bažnyčia. Tačiau ir šie maldos namai 1757 m., Septynerių metų karo metu, apgriauti, vėliau atremontuoti, bet po kelerių metų į bokštą pataikė žaibas, dar vėliau buvo apvogta kasa. XIX a. vid. bažnyčia rekonstruota, nupirkti vargonai, o bokštas paaukštintas.

Pačioje XX a. pradžioje vietoje medinio pastatytas mūrinis bokštas, jame kabėjo du varpai. I pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apiplėšta. Sugriauta 1944 m.

Piktupėnų klebonijos pastate ne kartą buvo susitikę tuomečiai Prūsijos ir Rusijos valdovai, jame apsistojo ir karalienė Luizė.

Plaškiai

Parapija įkurta 1695 m. 1697 m. pašventinta nedidelė medinė bažnyčia, kuri 1735 m. sudegė pataikius į ją žaibui. Vėliau pastatyta lauko akmenų, su atskira varpine. Maldos namai ne kartą kentėjo nuo priešiškų kariuomenių, juos vis tekdavo remontuoti. XIX a. pabaigoje, augant ir turtėjant parapijai, senoji bažnyčia tapo per maža ir buvo nugriauta. 1900 m. pašventinti naujieji dideli ir įspūdingi maldos namai su 50 m aukščio bokštu. Jame kabėjo du varpai, o viršūnę užbaigė 3 m aukščio kryžius. Statybai išleista neįprastai didelė tiems laikams suma. Bažnyčiai priklausė ir brangūs sakraliniai indai.

Paskutinės pamaldos Plaškiuose laikytos 1944 m. spalio 10 dieną. Per II pasaulinį karą išliko, labiau nukentėjo sovietmečiu.

Ropkojai

Ropkojų Romos katalikų bažnyčia. Iki bažnyčios pastatymo 1869 m. bendruomenė meldėsi laikinuose maldos namuose. Pastatyta bažnyčia buvo nedidelė, medinė. Tai – iš Vainuto perkelta ten anksčiau stovėjusi bažnyčia. Maldos namai rekonstruoti ir išplėsti 1899 m., po keliolikos metų dar kartą suremontuoti.

Rukai

Parapija įkurta 1869 m. Minima, jog mediniai maldos namai stovėjo ir anksčiau, vėliau galbūt ir buvo mūriniai. Juose nustatytomis dienomis atvykstantis kunigas laikydavo pamaldas, kadangi iki parapinės bažnyčios vietos gyventojams kartais būdavo sunku nuvykti. Pirmosios jau kaip atskiros parapijos pamaldos Rukuose laikytos 1870 m. gegužės 1 d. mokyklos patalpose. Pačių maldos namų statybos šiek tiek užtruko.

Dabartinė Rukų bažnyčia pašventinta 1886 m. liepos 11 d. Išmūrytas 30 m aukščio bokštas, kuriame kabėjo vienas varpas. Bažnyčios interjeras gana santūrus. Pačioje XX a. pradžioje Rukų moterų sąjunga bažnyčiai dovanojo altoriaus staltiesę, 1910 m. įrengtas šildymas. Per karą nenukentėjo. Šiuo metu tai maldos namai, kuriuose meldžiasi ir evangelikai liuteronai, ir katalikai.

Vilkyškiai

Parapija įkurta XVI a. Pirmoji bažnyčia pastatyta maždaug XVI a. viduryje. Vėliau ne kartą niokota karų, 1758 m., Septynerių metų karo metu, buvo nugriauta. Atstatyta tik daugiau nei po dešimtmečio, 1770–1771 m. Šie maldos namai ne kartą gražinti, o XIX a. pabaigoje rekonstruoti. Bažnyčiai priklausė XVII a. sakraliniai indai, jos išskirtinai smailiame bokšte kabėjo du varpai.

II pasaulinio karo metu nukentėjo nežymiai, sovietmečiu joje veikė malūnas. Šiuo metu veikianti.

Šioje bažnyčioje buvo konfirmuotas, o vėliau tuokėsi vokiečių rašytojas Johannesas Bobrowskis.

Vertė Rasa Miuller, parodą rengė Viktorija Karalienė; Kraštotyros ir skaitmeninio skyrius, Klaipėdos apskrities, Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Naudoti vaizdai iš AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvo, saugomo Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje.