Į šviesą su TAU „Vėdrynu“

O smaragdinė žiemkenčių ir seno atolo pievose žaluma žilpino akis ir ilgai žydėjo gėlės. Deja, vėdrynai įprastu laiku užgesino pakelėse savo žiburėlius, palikdami vasaros ilgesį, kad įsižiūrėjęs į gamtos kaitą, pastebėtum ir pasakytum:

Purslojasi fontanas

ir turškiasi balandžiai

vandeny.

Ar besušildys juos,

sutūpusius ant stogo,

pavytęs

spalio saulės spindulys?

Senatvė susitraukus kėpso ant suoliuko,

pro šalį skuba žmonės tarsi vejami –

ir vis per lapą šiugždantį,

per rudenį

nuo medžio pusnuogio

link medžio,

čiulbančio gegužio

vidury.

(Vida Tarozienė „Prie fontano link medžio čiulbančio“)

Tamsusis metų laikas, vis dėlto, turi ir gerų savybių: suartėjimo – toje prieblandoje norisi būti su kitais, išsikalbėti, arba, susitelkus į save, apmąstyti tai, kam įprastą dieną nejunti būtinybės. Vargu, ar reikia neigti, kad žmonės, kaip išskirtinės būtybės, turime toli siekiančią atmintį, išlikusią pasąmonėje, atklystantį iš praamžių gelmės tų pačių Ilgių artefaktą, naujaisiais laikais tapusį Vėlinėmis. Dingsta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Kokiai dar kitai būtybei duotas šis išgyvenimo stebuklas:

Vaikšto užmiršta vėlė

Nakties tamsoj niūrioj...

Seniai nuvyto čia gėlė

Paskutinė, įmerkta vazoj.

Vaikšto užmiršta vėlė,

Ieško savo žvakės...

Kur padėta jai skirta gėlė,

Ką pamiršo artimųjų akys?

Gal jų ir gyvų nebėr,

Prie kapelio niekas neateina.

Klaidžioja liūdna vėlė,

Giesmes jai ruduo sruvena.

(Zina Petrikienė „Vėlinės“)

Taigi išsikalbėkime. Ir nebūtinai apie liūdesį ar tamsius, sielą slegiančius dalykus, ypač nubraukime tuos, kurių negalime nei pakeisti, nei jais pertvarkyti pasaulio. Deja, jį kartais reikia priimti tokį, koks jis yra. Nebent tyliai papriekaištauti likimui, kad jis nedavė brolio, bet stebuklinga vaizduotės galia niekada nebuvusį, nesantį, bet pasiilgstamą gali pakviesti į sapną:

Tarp kybančios obels viršūnėj

Pilnaties ir mirksnio

Nebejaučiu ribos.

Senas laikrodis, girdžiu dar,

Muša dvylika.

Ateina sapnas iš slėpinių gelmės,

Iš slėnio paslaptingo,

Kur septyni šaltiniai

Iš Žemės įsčių srūva

Ta pačia vienintele kryptim,

Gyvastimi pulsuodami.

Krantai, ievom apaugę,

Trykšta kvapnia žiedų puta.

Aš atsigulčiau ant šviežios žolės,

Akis įsmeigusi į duburį,

Nušvitusį vakarėm akvarelėm.

Jame nuskęsta likimai ir sapnai

Ir veda kelias, kuriuo eini,

Nesutiktas ir neturėtas broli.

Ir groji tiktai man vienai

Rotšildo stebuklingu smuiku.

Ir muša laikrodis kas valandą,

Vis keisdamas mane…

(Aldona Sapronaitienė „Neturėtam broliui“)

Tai kas gi yra tas tamsusis metų laikas? Kaip jį vienu žodžiu apibrėžti? Ramybės, susikaupimo, apmąstymų, išsikalbėjimo, išsibuvimo su savimi laikas, perėjimas į šviesos laukimą – adventą, kuris dar kitaip spalvina mūsų būtį. Nereikia būti nei gudriu astronomu, nei kokiu ypatingu meteorologu, o tik smalsiu stebėtoju, kad, žvelgdamas į tamsų nakties dangų, pamatytum, ar bent pajustum vidinėmis sielos akimis ypatingą jo spinduliavimą. Iš pradžių vos juntamą, o kuo arčiau Kalėdų, tuo stipresnį poveikį. Nuostabios advento naktys, laukiančiam Kalėdų stebuklo:

Kodėl kalbu apie lapkričio šviesą,     

Kai aplinkui tamsu ir niūru.

Purpurinė pilkuma pasitinka

Žibintų nušviestu keliu.

Sidabriškai blyškus spindesys

Pasiklysta ant šlapio asfalto,

Skeletiški medžiai nakty

Primena impresionistinį paveikslą.

  ***

Nuliūdusios lapkričio akys

Žiūri pro medžių viršūnes,

Mėlynai nudažyta naktis

Ilgesio pasaką seka.

Šešėliuota melsva šviesa,

Nostalgiška muzika gatvėj,

Rūko skraiste apsigobę,

Klausomės jos vienatvėj.

Nuplaukė aidas virš medžių viršūnių,

Žvilgsnis paklydo svajingoj nakty,

Ko širdis taip ilgisi lapkrity,

Galvoji ir nesupranti.

(Birutė Morkevičienė  „Mėlynos naktys“)

Nėra „Vėdryno“ literatų kūrybos sąsiuviniuose juodų minčių, nesikapoja jie žodžiais ne todėl, kad nematytų realybės, kad nejaudintų ir neskaudintų visuomeninio ar politinio gyvenimo nesklandumai, greičiau dėl to, kad apmąstant dabartį kaip istorinį laiką, imi ir pasiremi į nuostabą keliančius Lietuvos šviesuolių gyvenimą ir darbą. Yra besiginčijančių, kad tai, jog vyskupui Valančiui per trejetą mėnesių su veiklia dekanų (kunigų) komanda pasisekė išblaivinti Žemaičių vyskupystę, esanti neįtikinanti tiesa; jog neužtenką vieno asmens, kad pažadintų žmogaus orumą  būti lietuviu, sukeltų pasididžiavimą savo šalies istorija, kalba, ir dėl to siektų nepriklausomybės bei laisvės, kaip tai įrodė tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Turime apie daug ką pamąstyti, pasidomėti, sužinoti. O patys? Ne visiems lemta padaryti didžius darbus, bet mintyti gražias ir doras mintis galime kiekvienas. O gal nuo jų, kaip ir maldos, gali prašviesėti dangus, pagražėti mūsų kasdienybė. Tikriausiai. Tada lai būna šviesios mūsų mintys ir gražūs linkėjimai kiekvienam, belaukiančiam saulės sugrįžimo ir Kalėdų stebuklo.