Algis Starkus: lyderystės privertė imtis atsakomybė

- Sakote, kad Šilutės ligoninėje savo kelią pradėjote pėstininku, o baigiate generolu...

- Žinoma, tai – tik pajuokavimas, tačiau per tuos ilgus darbo metus iš tiesų mačiau Šilutės ligoninę iš įvairių pozicijų. Karjerą čia pradėjau kaip gydytojas, o dabar tenka prisiimti atsakomybę einant vadovo pareigas.

- O kokia buvo aplinkinių reakcija, kai sužinojo apie jūsų sprendimą?

- Vieni sveikino, o kiti tiesiai šviesiai teiravosi, kodėl sumąsčiau taip apsisunkinti gyvenimą – nejau nesinori ramybės? Tai nebuvo lengvas sprendimas, tačiau ligoninei likus be vadovo nusprendžiau prisiimti atsakomybę. Daug lėmė kolektyvo, rajono vadovybės palaikymas ir skatinimas užimti šias pareigas. Vadovu ne gimstama, o tampama, todėl mėnuo per mažas laikas tokiems įgūdžiams išsiugdyti. Viskas nauja, sudėtinga, tačiau padeda tai, jog ligoninės gyvenimą žinau nuo nulio.

- Turint omenyje šiuo metu vykstančią sveikatos reformą ir regionuose esančių ligoninių problemas, natūralus klausimas – kaip ryžotės?

- Dabar nėra pats lengviausias metas ateiti į šias pareigas, kadangi priimami svarbūs sprendimai ir turbūt nė vienam nesinori būti tuo, kuris siejamas su neigiamais pokyčiais. Tačiau esu optimistas. Mane įkvepia tikėjimas, kad kitąmet šimto trisdešimties metų jubiliejų švęsianti gydymo įstaiga, išgyvenusi įvairius istorijos vingius ir patyrusi ne vieną pokytį, išliks ir per šią reformą.

- Provincija politikos formuotojams kelia gilius atodūsius. Reikia viską optimizuoti, tačiau tai nepopuliarūs sprendimai.

- Tai finansiniu požiūriu grįsti sprendimai. Tačiau jeigu pagalvotume, kaip jaučiasi žmogus, kurio gyvenvietę palieka ugdymo, gydymo įstaigos, suprastume, kodėl tie sprendimai nėra populiarūs. Į kai kuriuos kaimus net autobusas kasdien neužsuka. Tai kaip tiems žmonėms džiaugtis?

- Šilutė išsiskiria iš kitų Lietuvos rajonų?

- Šilutė – didžiulis rekreacinis rajonas su paukščių žiedavimo stotimi, Kintais, uostu, kuriame iki šiemet buvo šimtas švartavimosi vietų. Kai buvo nuspręsta jų skaičių padidinti dar keliomis dešimtimis, bene visos vietos buvo iškart užsakytos. Tai rodo, kad šis kraštas turi augantį potencialą. Rajone gyvena apie keturiasdešimt penkis tūkstančius gyventojų, bet jų skaičius vasarą gerokai padidėja. Prireikus turime būti pasiruošę nedelsiant teikti medicinines paslaugas ne tik nuolatiniams gyventojams, bet ir čia atvykusiems svečiams.

- Kaip matote save Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomoje reformoje?

- Negalime likti monoprofiline ligonine ir teikti vien slaugos paslaugas. Esame antro lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, mūsų veiklos modelis yra nusistovėjęs. Nepretenduojame į tretinio lygio paslaugas, transplantacijų neatliekame ir neatliksime, tačiau kartelės nuleisti taip pat nenorime – darome tai, ko reikalauja aplink mus verdantis gyvenimas, turime pacientų ratą, jų poreikius tenkinančią modernią aparatūrą.

Žinoma, negalime nereaguoti į ministerijos raginimus bei siūlymus. Pagrindinis mūsų tikslas – paciento gerovė, todėl norime priimti tuos sprendimus, kurie būtų naudingi jiems ir įstaigai. Šiuo metu planuojame apsistoti ties tinklinės reformos modeliu. Sutarčių pagrindu jungtųsi keturios įstaigos: Šilutės ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, socialinių paslaugų centras bei visuomenės sveikatos biuras. Pacientui būtų sudaroma „žalia gatvė“ nuo siuntimo į ligoninę iki slaugos namų.

Nesame prieš pokyčius – restruktūrizuotis ir transformuotis verčia pats gyvenimas net ir nelaukiant reformų iš viršaus. Pavyzdžiui, prieš trejus metus buvo uždarytas akušerijos-ginekologijos skyrius, o trys skyriai – chirurgijos, traumatologijos ir ginekologijos – sujungti į vieną 22 lovų skyrių, kuriame optimalia apimtimi teikiamos chirurgijos, traumatologijos, urologijos ir ginekologijos planinės ir skubios pagalbos paslaugos.

- Minėjote, kad turite planų, kurių neketinate atsisakyti.

- Svarstome apie naujas paslaugas. Planuojame įsteigti dvidešimt lovų geriatrijai, tačiau prieš tai reikės renovuoti patalpas. Viskam reikia finansų, pažiūrėsime, kaip pavyks gauti lėšų. Tačiau esu įsitikinęs, kad ši paslauga dabar ir ateityje bus vis labiau reikalinga rajono gyventojams. Atkakliai sieksime teikti stacionarines chirurgines paslaugas. Tačiau mes maži, o mažųjų likimas – didžiųjų rankose. Darome visus žygius, kad išgyventume.

- Sutinkate, kad reforma padės mažinti administravimo lėšas?

- Toks paaiškinimas skambėtų šiek tiek ciniškai, kadangi administravimui finansavimo ir taip negauname. Visos lėšos gydymo įstaigai skiriamos už suteiktas paslaugas, už jas mes ir išsilaikome.

- Gerbiamas Algi, ar įsisukus vadovo pareigų karuselėje nepasiilgsite abdominalinio chirurgo darbo?

- Aš jo visiškai neatsisakiau: pasilikau pusę chirurgo etato, kadangi iš tiesų sunkiai įsivaizduoju save be operacinio stalo. Ilgiau nedirbant rankos tiesiog pačios prašosi šios veiklos.

- O kodėl kadaise pasirinkote šią specialybę?

- Man atrodo, kad tai tiesiog vyriško noro meistrauti analogija (Šypsosi). Dar būdami berniukai norime tašyti, lipdyti, išardyti, sudėti, ką nors gero sutverti savo rankomis. Nuo seno chirurgija būdavo traktuojama kaip vyriška specialybė dėl naktinių budėjimo valandų, nemažai fizinės jėgos, kurią reikia panaudoti atliekant kai kurias intervencijas. Tai ne vien subtilus rankų darbas kaip daugelis įsivaizduoja – kartais tenka gerai paprakaituoti.

- Ar tikite ligoninės ateitimi?

- Tikiu. Jei netikėčiau, manęs čia nebūtų.

- Vis dėlto, ką atsakote tiems, kurie negali suprasti, kodėl ryžotės šioms pareigoms?

- Atsakau, kad mes – visi ligoninės darbuotojai – sėdime sparčiai riedančiame vežime, kuris staiga liko be vadeliotojo. Jei niekas neperims vadelių, vežimas apvirs ir visi nukentėsime. Todėl kažkas turi ryžtis šiai atsakomybei.