Iš medinės Rusnės praeities: medinių namų kelionė į Nidą
Šyškrantėje gyveno net kelios medienos pirklių kartos ir jų rūpesčiu buvo supiltas pavasarinių polaidžių niokojamos salos apsauginis pylimas, o 1914 metais pastatytas puošnus ir tvirtas Peters‘o tiltas – išskirtinis pasiekimas krašte. Andainykštę klestinčią medienos verslovę mena mediniai statiniai, vienetiniai baldai ir kiti daiktiniai paliudijimai asmeniniuose rinkiniuose, Lietuvos ir Vokietijos muziejuose. Sielininkystės ženklų aptinkama žemėlapiuose, keliautojų pastabose ir senuose Rusnės vaizduose.
Prekybos mediena istorija turininga užmarštin baigiančiais nugrimzti įvykių. Suprasdamas, kad gyvųjų amžininkų bemaž nelikę ir kad medinė pamario praeitis dar laukia žingeidaus tyrėjo, pasiremdamas ankstesnių laikų spauda priminsiu keletą ryškesnių vardų ir nutikimų.
Sielininkystės klestėjimo amžius
Atmatos upe plukdomos sielių vilkstinės, krantinėse sukrautos rūšiuojamos medienos stirtos, pjuvenų kalnai ir lentpjūvių-malūnai yra nedaloma Rusnės praeities vaizdinio dalis. Per sukilusius Nemuno ir Neries vandenis daugiausia buvo plukdoma mediena iš Rusijos. Didžiausios prekybos apimtys buvusios po 1756 ir 1856 metų. Medienos paruošos verslo nuopuoliai stebėti per karus Rusijoje ir Vidurio Europos ūkio sąstingio laiku.
Iš viso suskaičiuojami keturi medienos verslo klestėjimo ir nuokryčio laikotarpiai, daugiau mažiau įsirėžę į andainykščių prekeivių ir jų artimųjų atmintį, paliko žymių krašto ūkio raidoje ir kultūroje. XX a. pradžioje prekyba mediena išgyveno saulėlydį, kol galiausiai po I pasaulinio karo visai sunyko.
Lentpjūvės malūnai mojavo iš tolo
Pagrindinis sielių srautas buvo plukdytas į Klaipėdą. Rusnė ir gretima Mingė buvusios tarpinės medienos perskirstymo ir rūšiavimo vietos. Iš čia dalis rąstų laivais plukdyti Deimos upe į Karaliaučių, likučiai apdorojami vietoje. Medienos perdirbimo vietose stovėjo vėjo varomos į malūnus panašios lentpjūvės. Klaipėdoje jų buvo priskaičiuojama iki trylikos, Mingėje ir Rusnėje – po vieną. Lentpjūvė-malūnas stovėjo kairiajame Skirvytės krante ir buvusi vietos verslininkų nuosavybė, išnuomojama pagal sutartis.
Besisukantys lentpjūvės sparnai bylojo klestint verslą ir keliautojus žavėjo kaip savitas salos žymuo. Mažėti malūnų pradėjo XIX a. viduryje ir pirmiausia nyko Klaipėdoje. Didesnę dalį pasiglemžė ugnies liepsnos. Rusnėje lentpjūvė veikė bemaž du šimtmečius, ir paskutinės žinios išlikusios iš prieškario. Pokariu apleista sunykusi buvo nugriauta.
Šiais laikais lentpjūvės su besisukančiais sparnais atstatymas pagyvintų Rusnės salos kraštovaizdį, taptų papildoma turistų pritraukimo vieta. Malūne būtų galima įsteigti medienos verslo muziejų, nuolat veikiančią parodą apie Nemuno žemupio potvynius.
Medienos prekybininkų gimtinė
Prekybos mediena klestėjimo laikus liudija Rusnės namai. Vienaaukštis, šlaitiniu stogu pailgas medinis namas Šyškrantėje statytas 1820 metais už paties seniausio apsauginio pylimo, šiauriniu galu į Nemuno pusę. Namas priklausė senai iš Norvegijos kilusiai Ankerių (Ancker/ Anker) giminei. Pietinėje pusėje buvo kiemas, uosių vora apjuostas pasivaikščiojimo takas ir gėlynas. Namuose niekuomet nestokota gyvenimiškos pilnatvės: juose gyveno net trys pirklių kartos, lankėsi giminės ir svečiai, vykdavo šeimos iškilmės. 1845 metų liepos 10 dieną atšvęstos J. H. Anker‘io (senelio) sūnaus Heinrich‘o ir E. V. Bėrbom‘o dukros Mari‘jos Emili‘jos vestuvės, vyko vaikų krikštynos, iš čia amžinybėn išlydėti mirusieji.
Name paskutinius metus nugyveno Rusnės medienos pirklys Ernst‘as Heinrich‘as Anker‘is (1848-1935), gretimais gyveno sūnūs Ernst Heinrich‘as (1894-1934) ir Fritz‘as (1889-1916). 1935 merų spalio 31-ąją įpusėjęs aštuoniasdešimt aštuntuosius metus pasimirė senasis Anker‘is. Po trejų metų šį pasaulį apleido našlė Ancker (laikraštyje „Memel Dampfboot“ aptikta žinutė, kad 1930 metų gruodžio 18 dieną p. M. Anker buvo apiplėšta, prievarta išreikalauta 400 litų).
Namo savininko sūnus E. H. Anker‘is garsėjo kaip aistringas senienų rinkėjas ir turėjo sukaupęs turiningą šeimyninių senienų ir verslo rankraščių rinkinį. Namus Rusnėje aplenkė negandos, tad daugelis dviejų šimtų metų giminės ir krašto vertybių išsaugotos iki XX a. ketvirto dešimtmečio. Dalį iškastinių gintaro dirbinių rinkinio padovanojo 1933 metais Nidoje atidarytam Nerijos muziejui. Ankerių namus pagrįstai galima laikyti pirmuoju Rusnės muziejumi. Medienos pirklio giminės rankraštynas ir prekybos apskaitos knygos buvo pagrindinis žinių šaltinis aprašant Rusnės medienos verslo eigą nuo XVIII a. antros pusės iki XX a. pirmo dešimtmečio.
Dalis žinių, prieš tai perpratus skaityti įmantrų šeimininko raštą, buvo perrašytos Rusnės kurčnebylių mokyklos (1930-1936) bendrojo ugdymo mokytojo Rudolf‘o Naujok‘o (1903-1969). Kraštotyrininkas, vėliau tapęs Klaipėdos krašto vokiškai rašančiu poetu rašytoju, dalį rankraščių skelbė dalimis 1933 metais Klaipėdos miesto laikraščio „Memeler Dampfboot“ mėnesiniame priede kraštotyrai „Pakraščio sodai“ (Grenzgarten, 1927-1938). Po savininko mirties keletą rankraščių įsigijo šilutiškis dvarininkas H. Šojus (Hugo Scheu), o didesnę dalį paveldėjo uošvis, Šilutės m. tarėjas H. E. Stoll‘is ir tolesnė jų saugojimo vieta nėra žinoma.
„Namas, atplukdytas iš Rusnės“
Ne mažiau įdomus vadinamojo Ankerių namo likimas. 1937 metų žiemą namas buvo parduotas Nidos prekybininkui ir viešbučių savininkui Johann Michael Froese – Ernst‘o H. Anker‘io (jaunesniojo) uošviui. Sumanų prekeivį labiau domino ne pats namas (t. y. išorė), kiek mediena, mat buvo pastatytas iš rinktinio Sibiro maumedžio. Šios rūšies mediena pasižymi dideliu ilgaamžiškumu ir atsparumu grybo puviniui, ypač padidėjusios drėgmės sąlygose, kokios didesnę metų dalį tvyro Nemuno žemupyje. Tų pačių metų gegužės pabaigoje išardytas namas dalimis perplukdytas į Nidą, kur vidurvasarį sudėtas į naujai statomos vilos atramas, skersinius ir sienojus. Neperdirbti panaudoti langų rėmai ir durys, naujam namui sėkmingai pritaikyti meistrų darbo vidiniai ir išorės laiptai, sudėtos čerpės.
Jauki vasarvietė kopos papėdėje vadinosi Miško namas (Waldhaus-Froese) ir buvo pagrindinės gatvės (Hauptdorfstraße) puošmena. Manoma, kad įspūdingos išorės namas suprojektuotas Klaipėdos miesto architekto prof. Herberto Reissmann‘o. Mažai pasikeitęs Miško namas išliko iki šių dienų. Jį galime pamatyti Nidos Pamario gatvėje, pažymėtas 11 numeriu, netoli viešbučio „Jūratė“. Statinys pelnė namo, atplukdyto iš Rusnės, pavadinimą.
Gimtieji rašytojos namai
Šyškrantos gatvės 1 numeriu paženklintas namas statytas 1870/1880 metais, medienos prekybos suklestėjimo laikotarpiu. Jo savininkas buvo medienos pirklys Vilhelmas Kaizeris (W. Keyser). Kaizerių šeima buvo Ankerių kaimynai ir verslo bendrasavininkiai. Prisimenama, kad abi šeimynos bičiuliavosi, įvairiomis progomis lankydavosi vieni pas kitus. Namas išgarsėjo tuo, kad 1890 metų liepos 2 d ieną juose gimė ir pirmuosius vaikystės metus praleido Rytprūsių vokiečių kalba rašanti rašytoja Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser, 1890-1966). Vaikystėje ji žaidusi su Ankerių mergaitėmis, vyko į bendras iškylas garlaiviais „Vega“ ir „Kapela“ po Atmatą, Skirvytę ir Miniją.
Šešerių metų Šarlotė su tėvais gyventi persikėlė į Tilžę. Būsimoji rašytoja, poetė, o vėliau ir dailininkė mokėsi Karaliaučiaus menų akademijoje, iki 1944 metų dirbo dailės mokytoja Tilžės gimnazijoje. Mokslų laikais ne kartą sugrįždavusi į gimtuosius namus, ypač vasaromis. Pirmapradės pamario kaimų apylinkės traukė rašytoją, buvo jos įkvėpimo ir kūrybinio proveržio vieta.
Neatsitiktinai medinė Rusnė, kaimo žiemos idilė, senų namų kvapai ir garsai bei pagrindinių metų švenčių nuotaikos išskirtinai jautriai perteiktos brandžiausiuose romanuose. Rašytoja atskirai aprašė vaikystės prisiminimus apie Rusnę, išvykas į Kintus bei 1915 metų vidurvasario apsilankymą slėpiningame Jociškių dvare. Kaizerių šeimai išsikėlus, namas buvo parduotas pirkliui Šveinbergui (Schweinberg), dar vėliau jis atiteko p. Engel‘iui.
Yra žinoma, kad 1935/38 metais sodyba aptverta lentų tvora, joje įsteigtas vaikų darželis. Ilgainiui neprižiūrimas sunyko parko pobūdžio sodas su rožynu. Po II pasaulinio karo sodyba apleista, namuose įsikūrė naujakuriai, bet ankstesnio pakilimo ir dvasinio jaukumo jie nesusilaukė. Iki šiandienos čia gyvena aštuonios šeimos. Lankantis Rusnėje ir žvelgiant į šį namą, kyla mintys, kad rusniškiams ir Šilutės krašto kultūrininkams Šarlotės Kaizer gimtuosius namus dar reikės atrasti ir atverti gimtinės artumo įkvėptos kūrybos gelmes.
…ir perstatė namą, stogo nenukėlę
XX a. trečiame dešimtmetyje Klaipėdos krašto medienos versloves buvo ištikęs nuopuolis, ėmė stokoti medienos. Tačiau sunkmečiu namų statybos nenutrūko. Pavyzdžiui, tūlas Bismarko kolonijos gyventojas p. Gailius, gyvenęs netoli Šilutės-Rusnės kelio, ryžosi neįprastam tiems laikams bandymui – taupumo sumetimais namą perstatė neišardęs stogo. Strypais iš vidaus ir išorės paramstė gerai išsilaikiusį stogą, nuardė senojo namo sienojus, juos perstatė gerokai išplėsdamas pastato tūrį, ir nuleido stogą ant naujų sienų.
Šiuo sumaniu poelgiu jis pelnė gero namų statytojo vardą. Apie tai rašė vietos spauda, skelbta ne viena perstatomo namo su „pakeltu stogu“ nuotrauka.
Vaistininko žmonos prisiminimai
Rusnės miestelio gyventojams itin svarbi buvusi vietinė vaistinė. Didelis pastatas išliko iki mūsų dienų ir stovi priešais turgaus aikštę. Anksčiau priklausė pasiturinčiam vaistininkui p. Vitei (Witae). Aplink vaistinę ir viešbučius telkėsi anuometės Rusnės „aukštuomenė“, vyko vietinis kultūrinis gyvenimas. Apie vaistinės savininką tėra menkai žinoma. Miestelio kasdienos praeities įvykius priminė ir nuodugniai aprašė vaistininko žmona Eva Vitė.
XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje Vokietijoje Klaipėdos kraštiečių (Memellander) laikraštyje „Memeler Dampfboot“ skaitytojams ne viename rašinyje pasakojusi apie prieškarinės Rusnės gyvenimą, jomarkus, pavasario polaidžių (Hochwasserfest) ir vasaros Pakrantės (Strandfest) šventes, Kalėdų vidurnakčio varpus ir džiugaus Velykinio ryto nuotaikas, aprašė žiemos pramogas ant ledo, garsiąsias 1924 metų „Rusnės poniučių ratelio“ kavos popietes (Russer Kaffekränzchen), priminė garsųjį Rusnės punšą, pasibuvimus, kuriuose dalyvaudavo ir pati pirklienė „frau“ Maria Anker.
Visa tai tik dalelė neseniai atvertos Rusnės praeities. Manau, tai bus paskata iš naujo atrasti medinę Rusnę, ne tik išorines apdailos gražmenas, bet ir įvairius bei sudėtingus gyventojų likimus, jų nuopelnus krašto ūkiui ir kultūrai. Tokiu būdu prisijaukinant istoriją, praturtinant ją žmogiškomis patirtimis.
Straipsnio komentarai
