Pagėgiškė Raminta visada siekia geriausio

- Papasakokite plačiau apie save, savo šeimą.

- Pastebėjau, kad paprašius papasakoti apie save, visada akimirkai mintys tarsi sustoja ir pačiai iškyla klausimas – nuo ko geriau pradėti (juokiasi). Taigi, esu Raminta Bladytė, man 23 metai. Gimiau 1998 metais kovo 27 dieną. Sakoma, kad žmogus gimsta su tam tikra jam skirta simbolika – aš iki šiol manau, kad skaičius 27 mane lydi visą gyvenimą ne šiaip sau, tai – angelo skaičius. Pavyzdžiui, skaičius 2 simbolizuoja intuiciją, dvilypumą, galią, diplomatiją, harmoniją - tai mūsų sielos skaičius, o skaičius 7 labiau asocijuojasi su vidine išmintimi, iššūkių įveikimu, dvasiniu sąmoningumu, savistabos sugebėjimais ir, apskritai, aukštesniu visų dalykų supratimu. Manau, tai tiesiogiai apibūdina ir mano asmeninius bruožus.

Abu mano tėvai yra gimę Vilkyškiuose, seneliai taip pat didžiąją gyvenimo dalį čia pragyveno, tad didžiuodamasi galiu pasakyti, kad nuo gimimo esu vilkyškietė. Esu vyriausias vaikas šeimoje - turiu 21 metų sesę Eglę ir 16 metų brolį Justą. Nors mūsų santykiai dažnai komplikuoti, bet vienas be kito negalime, esame labai artimi. Itin artimus ryšius tarp šeimos narių palaikėme visada, tai mūsų prioritetas ir nepakeičiama moralinė vertybė, kurią dar vaikystėje išugdė tėvai, esu dėl to labai laiminga.

Tiek mama Danguolė, tiek tėtis Rimantas dirba Vilkyškiuose. Tėtis dirba Vilkyškių pieninėje, o mama – Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijoje. Šiuo metu brolis Justas taip pat mokosi toje pačioje gimnazijoje, kurią prieš 3 metus baigė sesė Eglė bei aš pati.

- Buvote viena iš mokinių, kuri labai gerai mokėsi. Ar daug teko sėdėti prie knygų? Kaip pavyko pasiekti itin gerus rezultatus? At tėvams teko vis priminti, kad reikia mokytis?

- Kiek tik save atsimenu, visada stengiausi mokytis labai gerai. Jeigu atvirai, manęs netenkino žemi, ar bent vidutiniai įvertinimai, nuo mažens norėjau būti geriausia visose srityse. Aišku, augant supratau, kad viską daryti puikiai - negaliu, bet tai nesutrukdė man toliau stengtis.

Nedrįsčiau teigti, kad pasiekti rezultatai man kainavo labai daug laiko, praleisto prie knygų. Žinoma, žinios ir įvertinimai neatėjo „iš oro“, tekdavo mokytis ne valandą ir ne dvi, bet apskritai kalbant - aš buvau ta mokinė, kuri greitai ne tik suprasdavo, bet ir įsisąmonindavo informaciją, manau man tai padėjo pasiekti gerų rezultatų. Juokaudami su tėvais iki šiol prisimename, kad mokykloje su manimi nebūdavo jokių problemų, nereikėdavo nei priminti, kad mokyčiausi, nei kad atlikčiau visus namų darbus ir panašiai. Turbūt tėvai taip išauklėjo, kad jausčiau atsakomybę už save, prisidėjo ir mano pačios charakteris bei noras lyderiauti.

- Ar buvote aktyvi mokinė, o vėliau studentė? Kokias veiklas mėgote?

- Dabar, kai pagalvoju, buvau tikrai labai aktyvi mokinė. Bet dėl to smagu atsiminti mokyklą. Visada dalyvaudavau, kur tik įmanoma: olimpiadose, konkursuose, viktorinose, įvairiuose renginiuose, žygiuose, akcijose. Nesigirdama galiu pripažinti, kad visų diplomų net nesuskaičiuočiau (juokiasi). Mokydamasi Johaneso Bobrovskio gimnazijoje lankydavau įvairius būrelius, dainuodavau mokyklos chore, giedodavau bažnyčioje. Daugelį metų priklausiau tiek mokinių, tiek mokyklos tarybai. Taip pat buvau jaunimo klubo „Key“ narė, Jaunųjų šaulių sąjungos narė. Nors bandžiau užsiimti įvairiomis veiklomis, man arčiausiai širdies visada buvo menas, piešimas. Kai kurie mano darbai iki šiol puošia gimnazijos sienas, man tai - didžiulė garbė. Baigusi gimnaziją, taip pat gan aktyviai bandžiau įsitraukti ir į universiteto gyvenimą - tapau Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės nare.

- Prieš kiek laiko išvykote į Kauną? Kodėl pasirinkote studijas šiame mieste?

- Į Kauną išvykau prieš 5 metus, iškart po Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijos baigimo. Miesto pasirinkimas studijų atžvilgiu man niekada nekėlė didelio klausimo, nes svajojau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, kuris yra būtent Kaune. Didesnį nerimą man kėlė pats studijų pasirinkimas, nes visuomet buvau žmogus, kuriam sunku apsispręsti ir pasirinkti vieną kelią. Man sekėsi kelios sritys, tad nebuvau užtikrinta, kur noriu save realizuoti. Tik maždaug 12 klasės pradžioje pradėjau intensyviau galvoti, kokie mano tolimesni planai. Taip aš atradau socialinę politiką. Tuo metu man atrodė, kad ši studijų programa yra būtent tai, ko aš noriu, labai džiaugiausi atradusi sau patinkančią kryptį.

Vis gi, situacija susidėliojo taip, kad teko rinktis kitą studijų programą, dėl nesusidariusios grupės... Rinkausi rektoriaus rekomenduotą, panašiausią, alternatyvą – sociologiją ir antropologiją. Net nenujausdama įstojau ten, kur teko mokytis apie viską: kultūrą, meną, politiką, ekonomiką, religiją, visuomenę, migraciją, tyrimų metodus ir panašiai. Sociologija toks mokslas, kad iki šiol sunku trumpai ir aiškiai paaiškinti – tai apie ką vis gi tai yra. Dabar suprantu, kad šios studijos man davė daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Tai labai pasaulėžiūrą ir kritinį mąstymą ugdanti patirtis. Kaip ir mokykloje, universitete man taip pat sekėsi gerai, rektoriaus įsakymu už gerus rezultatus buvau gavusi skatinamąją stipendiją. Tai buvo malonus įvertinimas, skatinantis toliau stengtis, kai atrodo, nebebūdavo tam jėgų.

- Kokia veikla užsiimate dabar? Kur dirbate? Kas labiausiai patinka/nepatinka jūsų darbe?

- 2021 m. vasarą, baigusi sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas, nusprendžiau toliau studijuoti. Įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Strateginio organizacijų valdymo magistro studijų programą. Vėliau įsidarbinau ir „Respublikoje“. Šis laikotarpis buvo kupinas pokyčių mano gyvenime, bet esu dėkinga, kad viskas nutiko būtent taip, kaip yra dabar.

Negalėčiau dirbti nemėgstamo darbo, tad labai džiaugiuosi, kad atsirado galimybė prisijunti prie „Respublikos“ komandos. Iš pradžių net negalėjau patikėti, kad egzistuoja tokią puikią organizacinę kultūrą turinti žiniasklaidos grupė. Nuo pat pirmųjų dienų šiame darbe jaučiuosi atliekanti prasmingą veiklą. Taip pat manau svarbu paminėti, kad sutampa mūsų moralinės vertybės ir pažiūros, kas padeda efektyvinti darbų atlikimą, nes nejuntamas joks psichologinis spaudimas ar tam tikra prasme disonansas. Galbūt skambės keistai, bet net po darbo valandų man įdomu, ar viskas vyksta sklandžiai, operatyviai (juokiasi).

- Dažnai grįžtate į Pagėgius (Vilkyškius). Kodėl?

- Nežinau ar dėl to, kad gimiau ir užaugau, brendau kaip asmenybė Vilkyškiuose, man leidžia juos taip idealizuoti, bet net praėjus 5 metams, kai išsikrausčiau į Kauną, gimtasis kraštas mane vis dar labai traukia. Grįžtu čia labai dažnai - jeigu ne kiekvieną savaitgalį, tai bent kas antrą, o jeigu aplinkybės palankios, tai ir ne tik savaitgaliais čia leidžiu laiką. Kartais atrodo, kad gyvenu tiesiog tarp Vilkyškių ir Kauno.

- Ar Pagėgiuose yra ką veikti jaunam žmogui? Gal yra planų ateityje grįžti čia visam?

- Galbūt atsakysiu banaliai, bet manau, kad čia labai individualu. Yra jaunų žmonių, kurie laukia, kol jiems bus kažkas pasiūlyta, o kiti ima ir susikuria tai patys. Vis gi, atsakant konkrečiau, manau, kad veiklos čia trūksta. Bet turiu nemažai idėjų ir vizijų, kaip būtų galima tai pakeisti. Viskas ateityje.

Kalbant apie būsimus planus, niekada neatmetu galimybės ir pačiai grįžti visam laikui į gimtąjį kraštą, manau, tai labai realu. 

- Ko labiausiai pasigendate Pagėgiuose?

- Kalbant avirai, esu labiau linkusi pastebėti tai, ką turime, o ne ko trūksta. Žinokite, toks mąstymo būdas gali būti labai naudingas, ypač, kai atrodo, kad čia viskas blogai. Taip nebūna. Pastebėjus gerus dalykus, galima toliau susikoncentruoti į jų vystymą, tobulinimą, galimą naudos gavimą. Bet iškart noriu akcentuoti, kad taip sakydama neteigiu, kad Pagėgių krašte viskas yra labai gerai. Išskiriant tai, ko asmeniškai aš pasigendu labiausiai, pirmiausia į galvą atėjusi mintis, tai – žmonių aktyvumas. Pagėgių krašto gyventojai pasyvūs, gana sunkiai įsitraukiantys į visuomeninį gyvenimą, norėtųsi juos tarsi „prabudinti“.

- Artėja gražiausios metų šventės. Kaip jos švenčiamos jūsų šeimoje? Kokios jos būdavo vaikystėje?

- Mūsų šeimoje priimta šventes švęsti tradiciškai. Per šv. Kalėdas ir per šv. Kūčias laiką leidžiame kartu, tiek prie šventinio stalo, tiek bažnyčioje šventinėse Mišiose. Apskritai, stengiamės nepraleisti nė vienų didžiųjų krikščionių švenčių bažnyčioje, esame tikinti šeima. Tėvai nuo vaikystės visuomet kūrė šiltą ir jaukią šventinę atmosferą. Patys gražiausi atsiminimai rašant Kalėdų seneliui laiškus, klausomos istorijos apie pro langą stebinčius nykštukus, danguje skraidančius elnius ir panašiai. Neseniai radau laišką, kurį rašiau būdama antroje klasėje... Pasirodo, ir pati svajojau tapti Kalėdų senelio padėjėja. Manau, mano svajonė išsipildė (juokiasi).

- O kokios jos bus šiemet?

- Tikiuosi, kad tokios pačios šventės bus ir šiemet – jaukios, ramios, leidžiančios visiems akimirkai sustoti ir pailsėti.

- Kas jūsų asmenybei gyvenime darė didžiausią įtaką? Kodėl?

- Manau, kad didžiausią įtaką darė mano tėvai. Tai žmonės, kurie formavo mano charakterį bei elgesį man augant. Tėvų dėka galiu džiaugtis, kad užaugau socialiai atsakinga, rūpestinga, sąžininga, kritiškai mąstanti ir nuoširdžiai paprasta. Jau minėjau anksčiau, bet dar vaikystėje tėvų įskiepytos vertybės ir pasaulio suvokimas leido man kaip asmenybei atsiskleisti tokiai, kokia esu dabar. Prie to stipriai prisidėjo ir seneliai bei nuostabūs krikšto tėvai. Labai tai vertinu. O be viso to pati sau esu įkvėpimo, kai reikia, ir ramybės, šaltinis. Nuolat save analizuoju, stengiuosi, kad kiekviena diena būtų geresnė, nei praėjusi. Kol kas man tai sekasi. Pasitikiu savimi ir manau, kad man tai padeda gyvenime.

- Ar domitės politika? Kaip vertinate tai, kas vyksta dabartinėje politikos padangėje?

- Taip, politika mane visada domino, dėl šios priežasties ir norėjau studijuoti socialinę politiką. Nors studijų planai ir pasikeitė, universitete vis tiek teko išmokti tiek politikos pagrindus, tiek pasigilinti į politikos sociologiją. Kalbėdama apie dabartinės politikos aktualijas, galiu pasakyti tiek, kad šiuo metu labiau nei bet kada galime pastebėti ir įsitikinti, kad politika yra galių žaidimas. Kas jų turi daugiau – tas ir laimi. Ir nebūtinai perkeltine prasme. Vadinkime, šio „žaidimo“ taisyklės, neretai pereina (švelniai pasakius) į per didelį kūrybiškumą, dėl to priimti sprendimai, ko gero, stebina ne mane vieną.

- Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką pakeistumėte?

- Kiek išmokė skaitytos pasakos, tai burtai ilgai nesitęsia. Juk norėtųsi realių, ilgalaikių pokyčių, o tam, ko gero, reikėtų imtis jau ne magijos, o veiksmų... Bet, jeigu galima taip pasvajoti, tai tikrai panaikinčiau vieną didžiausių šių dienų visuomenę slegiančių problemų šaltinį – Covid-19.

- Ko palinkėsite skaitytojams, sau ir visiems kraštiečiams artėjančių švenčių proga?

- Nuoširdžiai linkiu, kad bent šventiniu laikotarpiu sustotumėte, išgyventumėte ir pajustumėte tą ypatingą šventinę akimirką. Pasitikite Naujuosius metus su ramia širdimi, džiugiomis mintimis, dideliais tikslais bei sveikais, mylinčiais artimaisiais. Gražių švenčių!