Vydūno draugija: karvė, kiaulė ir aklys?

Sutapimas, teršiantis iškilios istorinės asmenybės atminimą?

Susisiekėme su Šilutės muziejaus direktore Roza Šikšniene. Papasakojus, dėl ko skambiname, ji šyptelėjo: „Žinau apie ką kalbate. Šios nuotraukos, kabančios šalia Vydūno, visiškai su istoriniu paminklu nedera. Muziejininkai šiuo klausimu negali nieko daug pasakyti. Pastatas tikrai labai gražus, bet fasadas – pasibaisėtinas ir reikalaujantis remonto. Manau, reikėtų pakalbėti su pastate esančios veterinarinės vaistinės darbuotojais. Netikiu, kad vaistinė nerastų lėšų pasitvarkyti fasadą“. Teritorija, kurioje stovi minėtasis namas, įtraukta į paveldosaugos sąrašus. „Mačiau labai gražų reportažą apie Šilutės senamiesčio pamirštas vietas. Fasadai gražūs, o įėjus į kiemus – baisu. Valdžiai tikrai reikėtų atsisukti į savo miestą ir pradėti bent kažkokius veiksmus“, - replikavo direktorė.  Negi Lietuvai nusipelnęs žmogus „nusipelnė“ tokios kaimynystės?  Nieko nelaukę susisiekėme su Vydūno gatvėje 1-ąjame name esančios A. Knabiko veterinarijos vaistinės vadovu Šarūnu Knabiku. Pastarasis teigė, kad tai yra jų reklama ir paveikslėliai nedings. „Žinot, kokie žmonės yra – jiems patogesnė reklama – vaizdinė. Mūsų liaudis dauguma yra neraštingi.  Ta reklama lange „kabo“ jau kokie 3–4 metai, o žmonėms užkliuvo tik dabar? Jei jiems trukdo, tegu kreipiasi į teismą ir tuomet reklamą išimsiu, o dabar to daryti nematau reikalo. Kodėl niekas nemato, kai mes stengiamės „lopyti“ šį seną namą? Vos pradėjome taisyti kiaurą, vandenį praleidžiantį stogą – prisistatė paveldosaugininkai, - teigė vadovas. – Name gyvena mažas pajamas gaunantys socialiai remtini žmonės, tad tvarkymu užsiėmėme mes. Jei nebūtume to darę  stogas būtų įgriuvęs. Priekulėje turime savo nedidelį  „taškelį“. Ten savo lėšomis  sutvarkėme fasadą – gyventojai liko patenkinti ir nesiskundė. Tačiau pamatę, kiek tai mums kainavo – nustėrome. Tad apie Šilutėje esančio pastato fasado remontą kol kas negalvojame. Tam tiesiog neturime lėšų – kitaip mums tektų tiesiog užsidaryti“.

Apie Vydūną

Vilhelmas Storostas, pasivadinęs slapyvardžiu Vydūnas, gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Mirė  eidamas 84-uosius metus 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietijoje. 1991 m. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse. Vydūnas buvo filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. 1888–1892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. 1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 metų jai vadovavo, tačiau 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis ją uždarė.

Nuo 1907 m. Vydūnas aktyviai dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo  kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. 1928-aisiais tapo Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 metais Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

1940-aisiais buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 metais su Tilžės gyventojais evakuotas tolyn į Vokietiją. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde, ten įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje.

1968-aisiais dabar jau prie buvusios Jonaičių pradžios mokyklos buvo atidengta memorialinė lenta – bareljefas Vydūnui (skulptorius Vladas Žuklys), Kintuose pastatytas paminklinis akmuo Vydūnui atminti. Vydūnas parašė 12  filosofinių knygų, daugiau nei 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Šalia Vydūno bareljefo jau seniai lange„įamžinti“ karvė, kiaulė ir aklys. Vieniems gyventojams tai nė motais, kiti mano, jog tai įžeidimas. Tad gal valdžios atstovams pagaliau reikėtų atsisukti į savo miestą? Kiek jame istoriją menančių apleistų pastatų? Juose įsikūrę verslininkai bei gyventojai savo jėgomis remontuoja ir gražina pastatus kovodami su paveldosaugos malūnais. O kur žiūri valdžia? Pasak veterinarijos vaistinės vadovo Š. Knabiko, jie sutvarkytų namo fasadą niekur neskubėdami, tačiau viskas remiasi į didžiulius pinigus. Vien dokumentų parengimas kainuoja ne pigiai.