Pamario oskaras iškeliaus į Vilkyčius

Buvo keturi kandidatai

Šiemet premijai pateikti du kandidatai, abu gerai žinomi krašto šviesuoliai, knygų autoriai, plunksną įvaldę Daliutė Regina Žibaitienė bei Stasys Mėlinauskas. Pagal konkurso nuostatus, svarstomi buvo ir praėjusių metų kandidatai – K. Gudžiūnas bei Šilutės meno mokyklos dailės mokytojai. Po komisijos diskusijų nuspręsta – apdovanojimą skirti K. Gudžūnui, kurį siūlė apdovanoti Saugų seniūnija.

Jo pavardė daugeliui asocijuojasi su automobilių sportu, kuris yra įnešęs neabejotinai didžiausią indėlį į Lietuvos autokroso istoriją. Automobilių sporto entuziastas, ralio-kroso varžybų pradininkas Šilutės rajone, automobilių sporto klubo „Vilkyčiai“ įkūrėjas ir vadovas, lenktynininkas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. 34-ius metus organizuojantis automobilių sporto varžybas Vilkyčių trasoje, kurią pats įkūrė ir išpuoselėjo.

Meilė automobiliams nuo mažens

Herojui meilę automobiliams įskiepijo tėtis, dirbęs vairuotoju. Tėčio pamokytas Kazimieras vairuoti automobilį išmoko būdamas 6-7 metų amžiaus, net dar gerai nesiekdamas kojomis pedalų, o lenktynininko gyslelę pajuto, kai pasiėmęs tėvo „gaziką“ Pagėgių stadione pradėjo lenktyniauti su broliais.

Mokydamasis Žemės ūkio akademijoje Kaune, Kazimieras lankė dziudo ir savigynos imtynių treniruotes. Po patirtų traumų, 1972-iaisiais jis prasidėjo lenktynininko karjerą, kai kartu su bendraminčiais tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje įkūrė automobilių sporto sekciją.

Tais pačiais metais Kazimieras Gudžiūnas, sėdęs prie GAZ-51 vairo, pradėjo lenktyniauti sunkvežimių autokroso, figūrinio važiavimo, ralio bei sprinto varžybose. Po šešerių metų lenktynininkas sėdo jau į naujesnį GAZ-53 sunkvežimį. Neapsiribodamas lenktynėmis Lietuvoje, pergales skynė visose Baltijos šalyse, o laikui bėgant pelnė sporto meistro vardą.

Įdomu pastebėti ir tai, kad pirmiausia kroso trasose pradėta lenktyniauti sunkvežimiais. Sovietų sąjungoje lengvasis automobilis labai ilgai laikytas prabangos dalyku, kurį laužyti ir murkdyti purvyne atrodė tiesiog šventvagiška. Tuo metu GAZ ar ZIL markės sunkvežimiai buvo kasdienės rutinos dalis, todėl su jais lenktyniauti nieko pernelyg nestebino. Neatsitiktinai pirmasis SSRS sunkvežimių kroso čempionatas įvyko septyniais metais anksčiau nei sąjunginės ralio pirmenybės.

Po studijų išvyko dirbti į Tauragės rajoną. Automobiliai jį lydėjo ir čia. Dirbdamas vis daugiau gilinosi į automobilių sportą, kartu su bendraminčiais tapo autokroso Tauragės rajone pradininkais.

1982 metais persikėlė gyventi ir dirbti į Vilkyčius. Vilkyčių tarybiniame ūkyje statant naują technikos kiemą, gavo leidimą įkurti ir sportinių automobilių garažą. Kadangi Vilkyčių technikos kiemas garsėjo kaip geriausias Lietuvoje, įkūrus sportinių automobilių garažą, atsirado jau ir lengvieji sportiniai automobiliai.

Gyvenimas per automobilių prizmę

Apie 1985-uosius pagrindiniais herojais kroso trasose tapo lengvieji automobiliai – „Volgos“, „Moskvičiai“, „Žiguliai“, rusiški visureigiai UAZ ir savos konstrukcijos bagiai. Vienu metu LASF buvo nusprendusi iš čempionato eliminuoti rusišką techniką, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusių ekonominių transformacijų laikotarpiu persėsti į europietiškų markių mašinas ilgokai buvo pernelyg brangu.

Laikui bėgant ir Kazimieras iš sunkvežimio persėdo į lengvuosius automobilius „Moskvič” bei VAZ toliau tęsdamas savo karjerą autokroso lenktynėse.

Dalyvaudamas įvairiose automobilių kroso varžybose, susipažino su lenktynininkais iš Maskvos, kuriems automobilius tiesiogiai ruošdavo Toljačio automobilių gamykla vienam sportiniam sezonui. Po sezono lenktynininkai turėjo teisę sportinį automobilį parduoti. Taip Kazimieras nupirko automobilį sau ir jaunesniajam savo broliui. Automobilių varžybose su šiais automobiliais buvo nepavejami ir neaplenkiami, kadangi Lietuvos autosporto meistrai kurdavo ir montuodavo automobilius patys savo dirbtuvėse, o Kazimiero įsigyti automobiliai suprojektuoti specialistų, surinkti gamykloje ir skirti būtent lenktynėms, buvo žymiai pranašesni. Žinoma, varžybų metu būta ir kuriozinių situacijų, nes daugeliui atrodė neįtikinama, kad taip greitai gali važiuoti „sovietinis žiguliukas“...

1991-1996 metai Kazimierui buvo Europos autokroso čempionatų šturmo laikotarpis, į kuriuos vis važiuodavo „Žiguliais“, neprilygstančiais tenykščiams importiniams automobiliams. Tačiau jam vis tiek pavykdavo patekti tarp prizininkų.

Nuolat dalyvaudamas Europos čempionatuose, Kazimieras iškovojo ne vieną prizinę vietą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Gudžiūnas savo jėgas išbandė ir Europos kroso trasose – lenktyniavo Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje. Lietuvoje K. Gudžiūnas buvo sunkiai pavejamas ir čempionu ar prizininku įvairiose klasėse tapdavo kone kasmet.

Automobilių kroso patriarcho iniciatyva, Vilkyčiuose automobilių kroso trasa buvo pradėta kurti 1987 m., buvusio tarybinio ūkio sąvartyno vietoje. Per trisdešimt ketverius trasos gyvavimo metus infrastruktūra čia pasikeitė neatpažįstamai ir nedidelės Saugų seniūnijos gyvenvietės Šilutės rajone – Vilkyčių - vardas dabar yra žinomas visoje Europoje. Nuo tada varžybos joje be pertraukų tęsiasi iki šiol. Vilkyčių trasa atitinka Europos standartus, o saugumas joje yra maksimalus, rengiamos aukščiausio lygio sportinės automobilių varžybos.

1991-aisiais oficialiai buvo įkurtas automobilių sporto klubas „Vilkyčiai“. Jame kartu su K. Gudžiūnu buvo nemažai puikių sportininkų – ekipą papildė ir Kazimiero brolis Alfredas.