Bibliotekininkystės legendai – 110

Bibliotekininkas iš pašaukimo

L. Vladimirovas gimė 1912 m. vasario 27 d. Telšiuose, inteligentų šeimoje: tėvas Ivanas Vladimirovas tuo metu dar buvo Peterburgo technologijos instituto studentas, o motina Stefanija Daujotaitė-Vladimirovienė – dantų gydytoja. Mokslus pradėjo Šiauliuose, o baigė Šilutėje. Jis nuo 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų, vokiečių kalbas ir pedagogiką, 1937–1940 m. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose – ekonomiką. Diplomą gavo po Antrojo pasaulinio karo – 1946 m.

1948 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi. Pasiūlymą užimti šias pareigas gavo iš tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Zigmo Žemaičio, kuris šmaikščiai apibūdindamas biblioteką paklausė: „Mes turim universitete vieną seną damą, bet labai blogoj būklėj, ar nenorėtumėt ja užsiimti?” Koks buvo klausimas, toks ir L. Vladimirovo atsakymas: „Su senom panom dar niekada neturėjau reikalų, bet galima pabandyti“. Jis ėmėsi ne tik vadovauti, bet ir ryžosi vienam didžiausių Lietuvos bibliotekininkų žygdarbių – grąžinti išgrobstytas šaliai neįkainojamas kultūros vertybes. XX a. 6-ajame dešimtmetyje pavyko Lietuvai atgauti apie 15 tūkstančių knygų, tarp jų – retą Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų knygų kolekciją, išvežtą 1832 m. Vieni vertingiausių leidinių: pirmoji Vilniuje išspausdinta knyga – Pranciškaus Skorinos „Apaštalas“ (1525 m.), pirmoji išspausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m., Karaliaučius), Vilniaus akademijos spaustuvėje pasirodžiusi pirmoji lietuviška knyga LDK teritorijoje – Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ (1595 m.) ir kt.

1949 m. L. Vladimirovo dėka Vilniaus universitete pirmą kartą buvo įsteigta bibliotekininkystės specialybė. Jis tapo pirmuoju Bibliotekininkystės katedros vedėju, kuriam teko kurti Lietuvos bibliotekininkystės pamatus, organizuoti studentų mokymą, ugdyti kolektyvą. Pats skaitė paskaitas bibliotekų ir knygų istorijos, knygotyros temomis, paruošė keletą bibliotekos istorijos studijų.  L. Vladimirovas apie bibliotekininko profesiją yra sakęs: „Bibliotekininkystei reikia pašaukimo ir meilės. Aš pats nebijau viešai pripažinti esąs bibliotekininkas. Man tai didžiulė garbė.”

Tarptautinis pripažinimas

1964 m. L. Vladimirovas laimėjo konkursą eiti Jungtinių Tautų Organizacijos Dago Hameršeldo (Niujorkas, JAV) bibliotekos direktoriaus pareigas. Šiame poste dirbo dvi kadencijas – iki 1970 m. Vienas iš jo darbų buvo išplėsti JTO dokumentų depozitinių bibliotekų tinklą. 1965 m., trumpam grįžęs į Lietuvą, apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją. Tais pačiais metais Vilniaus universiteto bibliotekai, vienintelei Pabaltijyje, buvo suteiktas JTO depozitinės bibliotekos statusas (pagerbiant profesoriaus atminimą 2000 m. JTO depozitinei skaityklai suteiktas Levo Vladimirovo vardas). 1966–1977 m. aktyviai dalyvavo Tarptautinės bibliotekų asociacijos federacijos (IFLA) veikloje (1970–1973 m. buvo bibliotekininkų rengimo sekcijos sekretorius, 1973–1977 m. – vadovas).

1970 m. L. Vladimirovas grįžo į Lietuvą ir tapo Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedros vedėju, nors buvo išreiškęs pageidavimą grįžti į biblioteką, pritaikyti užsienyje gautą patirtį. Deja, į jo pageidavimą nebuvo atsižvelgta. 1973 m. perorganizavus katedrą buvo išrinktas Mokslinės informacijos katedros vedėju ir dirbo iki 1987 m.

L. Vladimirovas paskelbė apie 400 straipsnių įvairiomis kalbomis, parašė ir išleido knygų, monografiją „Knygos istorija” (1979), kurios dalis skirta Mažajai Lietuvai. Jis už įnašą į bibliotekininkystės teoriją ir mokslą, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą įvertintas daugybe garbės bei pagyrimo raštų, padėkų, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.

1999 m. vasario 22 d. profesorius, vadovavęsis principu „Gyvenimas duotas vieną kartą ir jį reikia pragyventi taip, kad nebūtų kankinamai gėda dėl veltui praleisto laiko…“, palydėtas į Vilniaus Antakalnio kapines.

„Šilutė yra mano jaunystės miestas“

Šilutė buvo viena iš daugelio L. Vladimirovo gyvenimo stotelių. 1928–1932 m. jis mokėsi Šilutėje veikusioje Johano Gotfrydo Herderio realinėje gimnazijoje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Čia gavo fundamentalų literatūrinį ir kalbinį pasiruošimą, susipažino su vokiečių literatūros klasikais, jį sužavėjo Kristijono Donelaičio „Metai“. Šiame mieste į L. Vladimirovo rankas pateko ir vokiečių rašytojo Hermano Zudermano, kilusio iš Šilutės rajono, kūrinys „Lietuviškos apysakos“, kuris, pasak knygotyrininko, yra geriausia užsienio rašytojo knyga apie lietuvių liaudį.

Besimokydamas gimnazijoje, palaikė draugiškus ryšius su Šilutės dvarininko Hugo Šojaus anūku Giunteriu Šojumi. 1987 m. rajono spaudoje išspausdintame profesoriaus Domo Kauno interviu su L. Vladimirovu pateikta įdomių faktų apie tuometinį gimnazijos bei viso miesto gyvenimą. Prisimenama, kad H. Šojus turėjo sukaupęs etnografinę, archeologinę kolekcijas, asmeninę biblioteką, filologinei medžiagai rinkti pasitelkdavo gerai mokančius lietuvių kalbą moksleivius. Porą kartų teko ir L. Vladimirovui jo pavedimu (už atlyginimą) aplankyti keletą kaimų netoli Ragainės ir Tilžės, surinkti kalbinę ir etnografinę medžiagą bei surašyti visą informaciją kortelėse pagal tam tikras taisykles. 1944 m. ketino vykti į Šilutę, kad galėtų išsaugoti H. Šojaus kolekcijas, tačiau šio sumanymo nepavyko įgyvendinti.

Baigus gimnaziją, ryšiai su šia mokykla ir Šilute nenutrūko. Sovietmečiu L. Vladimirovas buvo išrinktas Šilutės garbės piliečiu, dažnai čia lankydavosi, palaikė glaudžius ryšius su Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos ir Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos bendruomenėmis, dalyvaudavo renginiuose, atvykdavo į kraštiečių susitikimus. 1979 m. jam suteiktas mokyklos Garbės piliečio vardas. Šilutėje L. Vladimirovas buvo laukiamas ir gerbiamas.