Nuo karo bėgusios ukrainietės jau pamario krašte

Pagėgiuose įsikūrė žinoma smuikininkė Myroslava Kotorovych, kuri, kai prasidėjo Kijevo bombardavimai, apsisprendė išvykti vos per keletą minučių. Pasiėmė dukrą, dokumentus ir... smuiką.

Panikos netrūko

Ilga kelionė į Lietuvą prasidėjo vasario 26 d., 6 val., ryto. Zaparožėje moteris sekė traukinių eismo tvarkaraščius, nes iš anksto jie nebuvo skelbiami. Likus valandai iki išvykimo ji pamatė, kad suplanuotas reisas.

„Pamačiau, kad 10 val. traukinys išvyks. Per valandą susiruošiau ir atvykau į stotį, kuri buvo sausakimša moterų su vaikais, svetimtaučių. Pastarieji tiesiog chamiškai visus stumdė. Dalis žmonių traukinio išvykimo laukė tiesiog stotyje – laukė žinios, kada jis pajudės. Lipant į traukinį ypač afrikiečiai mus stumdė. Bandė net išmesti iš traukinio. Pati vos nebuvau išmesta – afrikietis griebė už palto. Bet kažkas man padėjo. Čia prasidėjo panika. Sausakimša. Nebuvo net kur stovėti. Vykome iki Lvovo“, - pasakojo pašnekovė.

Traukinys sustojo Kijeve techniniam patikrinimui, o čia vyko kovos. Prasidėjo šaudymas. Žmonės pradėjo panikuoti, veržtis į traukinį, kuris ir taip buvo pilnas.

„Buvo daužomi vagonų langų stiklai. Galvojau viskas, kelionės neįveiksiu. Maniau, kad nepasieksiu valstybinės sienos. Bet pavyko“, - tęsė Ukrainos pilietė, kuri savo šalyje dirbo grožio salone.

Turėjo vienintelį norą - sušilti

Pasiekusi kelionės tikslą, pasiėmė taksi automobilį ir vyko iki gyvos eilės, kuri nusidriekusi apie 20 km iki Lenkijos sienos ir visi turėjo eiti pėsčiomis. Prieglobstį rado teatro pastate.

„Žmonių ir čia buvo daug. Buvo žadama nuvežti mus iki sienos autobusu. Laukiau galimybės patekti į jį nuo ryto 5 val. iki 9 val. Kai pasiekėme Lenkiją, mus nuvežė į netoli sienos esantį miestelį. Čia dalino maistą, arbatą. Vėl visi ieškojome traukinio. Žmonės suko skirtingais keliais. Jų buvo labai daug“, - prisiminė Jakaterina. Ji pasirinko vykti į Varšuvą. Kelionėje sutriko ir per anksti išlipo iš traukinio. Visiškai kitoje vietoje jos laukė iš Lietuvos atvykę artimieji. Vėl užtruko nemažai laiko, kol jie ją surado. Turėjo mintyse tik vieną norą – sušilti. Šilutę pasiekė tik kovo 1-osios rytą. Čia apsigyveno Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Daivos Žebelienės bute. Drabužių parūpino Audra. Jakaterina dalį rūbų, batų gražino. Sakė, kad ją mama mokė, jog reikia tik tiek, kiek nešios, nes kiti daiktai gali praversti kitiems.

„Daugybė moterų su vaikais liko Ukrainoje. Jos savo vyrus išleido į kovą dėl savo namų. Daug ir mano artimų išėjo į karą. Mano močiutė liko netoli Donecko. Mano tėvas miręs. Dalis giminių liko ir Kijeve“, - liūdnu balsu teigė moteris.

Tai ne pirmas kartas, kada ji paliko savo namus. 2014 m. prasidėjus karui ji gyveno Donecke. Iš čia praktiškai kaip stovi tik su maža kuprine rankoje išvyko į Zaparožę.

„Niekada nebūčiau patikėjusi. Mes visi netikėjome, kad teks palikti savo namus. Nemanėme, kad kils karas. Galvojome, kad rusai prarado daug žmonių per antrąjį pasaulinį karą. Tikėjome, kad nežengs žingsnio, kad vėl prarastų žmones“, - baigė pokalbį bėglė, kuri dabar labiau už viską nori, kad atvyktų jos draugas ir galėtų drauge išeiti tiesiog pasivaikščioti po Šilutę.

Prakeikė agresorių

Kovo 1-ąją prie Pagėgių savivaldybės vykusioje palaikymo Ukrainai akcijoje, visi kvapą užgniaužę klausėsi ukrainietės smuikininkės kalbos. Ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje žinoma atlikėja Myroslava Kotorovych pasakojo, kaip prasidėjus Kijevo bombardavimui apsisprendė išvykti vos per keletą minučių. Pasiėmė dukrą, dokumentus ir... smuiką. Mama liko. Pasak jaunos moters, ji niekada nebūtų patikėjusi, kad keturias paras galima išbūti be miego, maisto (tiek dienų truko kelionė į Lietuvą, kurioje jau laukė bičiuliai Rasa ir Sigitas Kancevyčiai, suteikę Myroslavai pastogę ir visą reikalingą paramą), o toks paprastas ir kasdienis atributas kaip karšta arbata, buvo tapusi tolima svajone. Laimei, netoli pasienio su Lietuva jas pamaitino pakelėje sutikti savanoriai.

„Tačiau dar baisiau, - su ašaromis akyse ir smuiku rankoje kalbėjo žymi atlikėja, - kaip elgiasi agresorius. Jis naikina mano tautą. Pasaulis privalo tai sustabdyti. Kartais apima toks bejėgystės jausmas, kai matai laužomus likimus, reanimuojamus vaikus, griaunamus miestus, bet nieko apčiuopiamo negali padaryti. Tačiau ir maži darbai šiandien yra labai svarbūs – mūsų mintys, maldos, parama ir informacijos sklaida. Būk prakeikta, botoksine beždžione!“.