Atsitiktinė kulka

Istorija, kurią skaitysite, senoka, bet labai skaudi ir pamokanti, nutikusi Tauragės rajone, bene 1989-aisiais, liepos 17-ąją. Ją lengva surišti su šiandiena, nes vyrai tebemėgsta įvairius ginklus. Būna, jog pasidaro ir nelegalią šaudyklę. Jei pasidarė, tai ir šaus. Į ką taikysis? Gal į ant stogo kraigo nutūpusią varną, gal į draugo aukštyn pametėtą butelį, į degtukų dėžutę, į obuolį? Taikinių daug, o kas kurį pasirinks, kartais paaiškėja po šūvio.
 
Išsiruošė išbandyti šautuvus
 
Buvo vėlus liepos vakaras. Debesuota, pritemę, lynojo. Prastas oras medžioklei. Du paslaptingi vyrai, pasislėpę krūmais apaugusioje aikštelėje, stovėjo su šautuvais rankose ir žiūrėjo į ilgą prekinį traukinį. Sąstatas dunksėjo Batakių–Tauragės geležinkelio tarpstoties 47-uoju kilometru. Šito jie nepraleis, tai jų lauktas traukinys: be žmonių. Per geležinių ratų bildesį niekas neišgirs šūvių. Tik tegul toliau atsiduria lokomotyvas su mašinistais. Taip ar panašiai manė Zenonas ir Kazys (vardai pakeisti), triūsę darbininkais viename medienos perdirbimo ceche. Nuo jų slaptavietės iki geležinkelio sankasos – apie 18–20 metrų. Prašmiksėjo tuščios platformos, cisternos, pasirodė vagonai. Bėgantis taikinys – ne pakabintas kibiras. Pirmas iššovė Kazys. Silpnas garsas, vos parūkęs dūmelis nuvylė šaulį. Jam pasirodė, kad šūvis nepavyko. Dabar lygiavamzdžio šautuvo nuleistuką paspaudė Zenonas. Žalio vagono šone, žemiau jo vidurio atsirado balta žymė.

Grįžtant į namus Zenonas gyrėsi draugui, kad jo 16-ojo kalibro šautuvas „tiksliai muša“. „Galėjai nušauti žmogų“, - atsakė Kazys, užvaldytas kažkokios negeros nuojautos. Zenonas šyptelėjo. Jis nežinojo, kad pataikė į 27-ąjį vagoną Nr.520 87798. Vagonas nebuvo tuščias. Jau kitą dieną gyvenvietėje pasklido žinia, kad prekiniame traukinyje rastas nušautas žmogus. Tai nebuvo gandas. Kazys nuskubėjo apie tai papasakoti Zenonui. Abu vyrus varstė viena mintis: kurio šūvis kliudė. Ginklus paslėpė. Kazys neteisėtai laikomą 12-ojo kalibro šautuvą užkasė prie šiltnamio, Zenonas – įmetė Ančios upelin, ties kyšančia nulaužta šaka.
 
Mirtis užklupo vagone
 
Vagone Nr.520 87798 sėdėjo palydovas, latvis Oskaras P. ir atsitiktinis pakeleivis Miroslavas P. Pirmasis pasilenkęs žiūrėjo į žemėlapį. Vagono ratai garsiai trinksėjo per bėgių sandūras. Kai truputį nusigręžęs pakeleivis atsisuko į palydovą, šis buvo parkritęs ant nugaros. Atmerktos akys sustingusios, kakta vinguriavo kraujas. Kelias sekundes apstulbęs pakeleivis nieko nesuprato. Kai atsitokėjo, apėmė klaikus išgąstis. Miroslavas P. pradėjo šaukti, kišo rankas pro langą, mojavo, atstūmė vagono duris. Darė viską, kad lokomotyvo mašinistas pastebėtų rodomus ženklus. Mašinistas neiškart atkreipė dėmesį. Pagaliau traukinys sustojo Lauksargiuose. Vargšas pakeleivis turėjo nemažai nemalonių minučių, kol paaiškėjo, kad kaltininkas ne jis. 31 metų Oskarą P. pakirto atsitiktinė kulka. Bet juk ne karas, kad kulkos skraidytų it vapsvos. Ką bemanyti? Važiavo žmogus – nebėra žmogaus. Žuvo vykdydamas tarnybines pareigas! Taip dokumentuose užrašė tarnybos vadovai. Žuvusiojo žmona sakė buvę laimingi vos aštuonerius metus. Jų sūneliui tuomet buvo penkeri. Moteris netroško keršto šauliui, vadino jį nelaimingu žmogumi, matyt, tikėdama, jog savigrauža ilgai kankins Zenoną. Šis per teismo pertrauką savo pergyvenančiam tėvui dievagojosi niekuomet nebeimsiantis į rankas šautuvo. Kam lydė švino kulkas, laikė šautuvą, peilius, nebūdamas medžiotoju? Dėl to ir buvo kaltinamas, žinoma, ir už nužudymą dėl neatsargumo. Zenonas, gerai charakterizuojamas darbe, ketverto vaikelių tėvas, geraširdiškai atlyginęs laidotuvių išlaidas nukentėjusiojo žmonai, galėjo labiau sau padėti, jei būtų atėjęs prisipažinti. Neišdrįso, pabūgo. Nemanė, jog bėda praeis pro šalį, jog jų nesuras, tačiau baimė buvusi dar didesnė. Baime nepasiteisinsi, veltui delsė, išaušo diena, kai pareigūnai privertė bristi Ančion ir iškelti šautuvą.

Teisminis trijų tomų bylos nagrinėjamas buvo ne be peripetijų, nors kruopščiai surinktų įkalčių netrūko. Nustatyta, kad į žaliai dažytą vagoną su dviem langeliais ir kaminu, iššauti 3 šūviai. Du paleido Kazys, vieną, mirtiną – Zenonas. Namų darbo kulka kiaurai pervėrė medinę vagono sieną ir pataikė į pasilenkusį darbuotoją, Jekabpilio (Latvija) gyventoją. Vidinėje vagono pusėje švininis geluonis išaižė lentą, kurios šipuliukai lengvai sužeidė atsitiktinį pakeleivį. Tauragės teismo teisėjas A.Bazilius (yra dirbęs ir Šilutės teisme) skyrė Zenonui trejus metus ir 6 mėnesius nelaisvės sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Be to, iš jo uždarbio kiekvieną mėnesį buvo atskaitoma suma žuvusiojo sūnui iki pastarojo pilnametystės. Zenono bendras Kazys pelnė lygtinę laisvės atėmimo bausmę.

Vyrai mėgsta ginklus
 
Ginklų vyrai, regis, niekuomet neužmirš, neužkas amžiams. Netrūks ir nelegaliai šaudykles laikančių. Todėl ir šūvių bus. Per Naujuosius ar triukšmingus gimtadienius kartais net į dangų pyškinamos raketos žalos pridaro, pasitaiko, jog ir žmonės patiria sužalojimų. Šautuvas, revolveris, pistoletas – juolab pavojingesni vyrų žaisliukai. O jei dar išgėrę ar susinervinę. Turėjome kraupią dramą 2009-ųjų kovą ir Šilutėje, Ramybės gatvėje, kai privačiame name rasta pistoleto kulkų pakirsta keturiasdešimtmečio verslininko šeima: jis pats, žmona, dukra. Ar kada nors žmonės atsisveikins su ginklais?! Vargu. Tad tikimybė, kad ginklo savininkas šaus – ne atsitiktinumas. Jei sugrįšime prie šūvio į prekinio traukinio vagoną, kuris šaudžiusiųjų akimis turėjo būti tuščias, vyrų sumanymas taip išbandyti šaunamuosius ginklus vis tiek buvo pavojingas. Juk minėtame sąstate galėjo riedėti vagonas su degia ar net sprogstama medžiaga. Kas tuomet? Sprogimas! Po to vargu ar būtų atsipirkta pusketverių metų nelaisve. Ginklai – neretai pelėkautai pačiam ginkluotam.