Signatarą Algimantą Norvilą visą gyvenimą lydi S. Dariaus ir S. Girėno istorija

Po skrydžio gavo per kepurę

Aviacijos pasaulis lydėjo ir žavėjo nuo vaikystės, visą gyvenimą buvo greta.

„Mano tėvas buvo traukinio mašinistas. Jis, būdamas trylikos, veržėsi į Kauną, kur vyko S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvės. Tėvai neišleido. Jis labai tada nusivylė. Tėvas daug kalbėjo apie tai. Todėl S. Dariaus ir S. Girėno istorija lydėjo mane nuo vaikystės. Kadangi, matyt, pas mane buvo aviacinis genas, skaičiau visas knygas, susijusias su aviacija, lakūnais. Svajojau būti lakūnu. Bet prastai mačiau. Sovietinėje aviacijoje tai nesuderinama“, - prisiminimais dalijosi pašnekovas, kuris savo svajonę vis dėlto įgyvendino.

Gyvenimas viską sudėliojo taip, kad režisierių S. Dariaus ir S. Girėno istorija lydėjo ir palikus gimtuosius namus. Labai geras jo draugas, bendramokslis, a.a. Remigijus Sabulis režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ vaidino Steponą Darių.

„Dirbdamas Kaune, 1987 m. režisavau didelį ir grandiozinį renginį - Lietuvos aeroklubo 50-metį. Tuo metu pavyko tą datą išties iškilmingai pažymėti. Šventės atidarymo metu per minią nešta aeroklubo emblema, kurios viduryje buvo trispalvė. O tai tada buvo baisus nusikaltimas. Organizuojant renginį, susipažinau su daugybe iškilių aviacijos pasaulio žmonių. Taip pat ir su daugybe aviacijos sportininkų bei aviakonstruktoriumi Vladu Kensgaila, kuris pagamino „LITHUANICA“ kopiją  R. Vabalo filmui. Susitariau, kad jis praskris šventės metu virš žmonių ir nusileis aerodrome. Tai turėjo būti šventės kulminacija – parskrenda S. Darius ir S. Girėnas. Bet tą skrydį uždraudė. Motyvuota, kad lėktuvas savadarbis. Pavyko susitarti, kad „LITHUANICA“ pakils iš Pociūnų aerodromo ir praskris virš žmonių. Taip ir buvo. Ji net pamojavo sparnais virš minios. Po to skrydžio gavome per kepurę – barė mus“, - tęsė A. Norvilas.

Į Kovo 11-ąją atėjo pasiruošęs

Visa veikla visada buvo susijusi su atgimimu. A. Norvilas pradėjo eiti Kauno kultūros fondo pirmininko pavaduotojo pareigas. Susipažinęs su Lietuvos aviacijos istoriku Jonu Balčiūnu, jį įtraukė į fondo tarybą. Abu siekė ir buvo iniciatoriai, kad kultūros fondo planuose atsirastų S. Dariaus ir S. Girėno paminklo statyba Kaune. Pagrindiniai fondo akcentai buvo ir Karo sodelio atstatymas, Laisvės paminklas.

„1989 m. norėjau, kad virš Baltijos kelio skristų lėktuvai. Tačiau valdžia uždraudė bet kokius skrydžius. Tik labai rizikuojant, šis tas pavyko - du „kukurūznikai“ AN-2 pakilo ir barstė gėles virš Baltijos kelio. Tuomet vieninteliai Vytautas Tamašiūnas ir Petras Bėta rizikavo. Jie galėjo netekti pilotų licencijų ir lėktuvų. Buvau viename tų lėktuvų“, - prisiminė A. Norvilas.

Buvo jis ir Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, kuri pradėjo veikti Kaune savaitei praėjus po to, kai įsikūrė Vilniaus grupė.

„Į Kovo 11-ąją aš atėjau visiškai pasiruošęs. Nuotaika tą dieną nebuvo labai gera. Bijojome. Daugelis kauniečių bijojome, kad atsiras kokių nors priežasčių iš V. Landsbergio pusės, kuris gana ilgai vis priešinosi. Anot jo, Nepriklausomybė – čia per daug. Nebuvo to tikrumo. Viskas tempėsi į naktį. Pasirašyta tik vėlai vakare. Visą dieną buvo įvairūs redagavimai, derinimai. Galvojau, kad jau viskas bus numuilinta. Po balsavimo tapo aišku - nebuvo prieštaraujančių. Tik keli susilaikė. Nuotaika pasidarė pakili. Jaučiausi įvykdęs savo misiją, savo tėvo, dėdės svajones. Jaučiausi atnešęs šeimos įžadus... Aš taip nekantravau balsuoti dėl Nepriklausomybės. Mes atkūrėme valstybę. Atrodė, kad visas pasaulis turi pasikeisti“, - kalbėjo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras.

Politikai nemanė, kad pavyks tą nepriklausomybę ilgai išlaikyti, o patys tikėjosi, kad geriausiu atveju bus išvežti į Sibirą.  Bet buvo aišku –  Nepriklausomybės akto ir istorinio įvykio sovietų valdžia ištrinti negalės.

Paliko šiurpų įspūdį

Žmogus, paskui kurį galima eiti vandeniu ir ugnimi, signatarui buvo Sąjūdžio vicepirmininkas Romualdas Ozolas.

„R. Ozolui ir dabar jaučiu pagarbą, buvau jo sekėjas, o su Landsbergiu mano asmeniniai kontaktai buvo labai neigiami nuo pat pradžių. Paminėsiu epizodą. Buvau Kauno kultūros fondo vadovo pavaduotojas. Siūliau Kauno Sąjūdžio nariams surengti iškilmingą Sąjūdžio posėdį valstybiniame teatre ir čia paskelbti galutinį Sąjūdžio tikslą, kad tai yra Nepriklausomybė. Gavęs pritarimą iš kauniečių, pradėjau derinti su Vilniaus vadovybe. Kaip tik posėdyje nedalyvavo V. Landsbergis. Pirmininkavo R. Ozolas. Mintis - iškilmingas Sąjūdžio posėdis išvakarėse, o Laisvės paminklo atidengimas - kitą rytą, patiko. Sprendimas užprotokoluotas. Prasidėjo įgyvendinimas“, - dėstė vyriškis.

Pasak jo, netrukus iki Vilniaus vadovybės atėjo žinia, kad Kaune ruošiamasi paskelbti deklaraciją – galutinį Sąjūdžio tikslą.

„Tada dar pasiūliau prie Laisvės paminklo prisaikdinti Sąjūdžio Seimo narius, kad šie sieks Nepriklausomybės. Kolegos Audrius Butkevičius, Birutė Nedzinskienė, Rolandas Paulauskas ruošė deklaracijos teksto projektą, o aš - priesaikos. Tuo metu buvau Kauno menininkų namų direktorius. Vieną dieną čia atvažiavo V. Landsbergis su Zigmu Vaišvila ir pasakė: „Žinau -  jūs čia kažką ruošiate. Kažkokią deklaraciją ir visa kita. Sukviesk pas save žmones“. Paaiškinau, ką mes ruošiame padaryti. Susirinko žmonės. Prasidėjo tekstų redagavimus. Atsisėdo Landsbergis prie stalo ir pradėjo braukyti mūsų siūlomą tekstą. Pasiūlė tokį tekstą, kaip aš vadinu murmelę. Tai buvo apie tai, kad švenčiame tokią šventę, kad ta šventė gera, kad saulė šviečia ir toliau švies. Kolegos net paprašė, kad profesorius paliktų tekstą tolesniam tobulinimui. Bet šis tekstą išsivežė, jo nedavė. Redagavimas truko kokias 3-4 valandas. Tas susitikimas su Landsbergiu paliko šiurpų įspūdį. Jis man nebuvo panašus nei į vadovą, nei į žmogų, siekiantį Nepriklausomybės“, - teigė politikas.

Istorija baigėsi tuo, kad Kauno valstybiniame teatre susirinko daugybė sąjūdiečių iš įvairių vietų, kurie skandavo dėl Nepriklausomybės. Tada didžiulėmis R. Ozolo pastangomis priimtas deklaracijos tekstas toks, kuriame buvo pavartotas žodis suverenitetas.

„Prie Laisvės paminklo man buvo pakištas visai kitas priesaikos tekstas, kuriame prisiekiame kažkam. Aš perskaičiau savo variantą, kuriame Sąjūdžio Seimas prisiekia Nepriklausomybei. Po to su profesoriumi vienas kitam tapome nelabai draugiški. Kai reikėdavo kažką derinti su V. Landsbergiu arba atsakingu sekretoriumi, žinojau, kad nebus nieko gero. Jei reikėdavo kažką suderinti, stengdavausi tai padaryti su R. Ozolu. Tada žinojau, kad kažkas įvyks“, - prisiminė visuomenės veikėjas.

Gali nušviesti susiskaldžiusią visuomenę

Aviacinis gyvenimas pats vis primindavo apie save A. Norvilui. 1990 m. rugsėjį žuvo Lietuvos kosmonautas Rimantas Stankevičius, kuris dalyvavo aviacijos šventėje Italijoje. Skrisdamas naikintuvu SU-27, lakūnas atliko vertikalią figūrą, tačiau naikintuvas „pilvu“ palietė žemę ir sprogo nusinešdamas vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę.  Šeima jį norėjo palaidoti Kaune. Laidotuvių komisijos pirmininku buvo paskirtas A. Norvilas.

Surengtos valstybinio lygio laidotuvės. Atgulė velionis Aukštųjų Šančių karių kapinėse, tame pačiame kvartale, kur perlaidoti S. Darius ir S. Girėnas.

A. Norvilo ryšiai su aviacijos atstovais ir toliau tik stiprėjo. Tuomečiam vicepremjerui R. Ozolui ir krašto apsaugos ministrui A. Butkevičiui pasiūlius, jis dalyvavo Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti pirmininko rinkimuose.

„Iki manęs jai vadovavo generolas Taurinskas. Tai žmogus, atsidavęs Sovietų sąjungai, komunistas iš pašaukimo. Organizaciją, kurioje dirbo daugybė žmonių, generolas buvo pavertęs Jedinstvos irštva. Tačiau žmonės Kovo 11-ąją sutiko kaip didžiausią šventę. Pagal įstatus, šios organizacijos pirmininkas buvo renkamas. Juos suorganizuoti pavyko. Dauguma balsavo už mane. Tik vienas kitas - už Taurinską. Užgriuvo milžiniški darbai“, - tikino A. Norvilas.

Tuomet jis susipažino ir su lakūnu Rolandu Paksu, kuris ketina pakartoti S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą paties įsigyta 1929 m. gimusia „Belllanca CH-300“. Tokiu lėktuvu, jį šiek tiek patobulinę, 1933 metais S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlanto vandenyną. Projekto taryboje - ir gerb. Algimantas.

„Tai, ką ėmėsi įgyvendinti Prezidentas, aviatorius Rolandas Paksas – fantastika. Tai lyg slapčiausių mano svajonių išpildymas. Esu laimingas, kad galiu būti vienas iš organizatorių ir steigėjų šito grandiozinio projekto, nepaprastai šviesaus ir reikalingo Lietuvai. Tas šūkis: „Suvienykime Lietuvą po „LITHUANICOS“ sparnu“ - nepaprastai prasmingas ir gražus. Išties niekas Lietuvos taip nepakeltų, nėra kitos tokios idėjos sujudinti visus – ir jaunus, ir senus, esančius už Atlanto, ir čia, visus... Visus, kam miela trispalvė, kam mielas vardas - Lietuva. S. Darius ir S. Girėnas yra tapę tokiais simboliais, herojais. Nematau čia jokios politikos. Matau tik didelį visuomeninį gėrį, kuris gali nušviesti susiskaldžiusią visuomenę. Valstybei tai lyg šviesos spindulys. Esu tuo tikras. Aviatoriui Rolandui šį projektą, ko gero, Dievas padiktavo“,  - mintimis dalijosi pašnekovas.

Pašnekovas pabrėžė - dabar visuomenė susiskaldžiusi, o dar vyksta karas tarp Rusijos ir Ukrainos, kuris jam asmeniškai labai skausmingas. Nes abiejose šalyse gyvena jo draugai, bendramoksliai, pažįstami, kurie pasibaisėję vykstančiais įvykiais.

Visuomenės veikėjas įsitikinęs, kad padėdami Ukrainai, padedame Lietuvai, o artėjant Kovo 11-ąjai jis primena Tautiškos giesmės eilutes  „Meilė Lietuvoj Tamsumas pašalina“ ir sako, kad pati didžiausia jėga yra meilė: „Meilė artimam, meilė žmogui, meilė Dievui, meilė Tautai, meilė savo kraštui. Tik meilė gali mus išgelbėti ir kažkur nuvesti. Nesvarbu, kiek žmogus turi sukaupęs žinių ar turto, jei jis neturi meilės, tai tas žmogus... Linkiu meilės, šviesos... Viskas bus gerai. Tik nurimkime. Žiūrėkime be įtarumo, be pykčio į žmogų, kitaip mąstantį“.