P. Rudnickas – jauniausias pokario metų partizanas Lietuvoje

P. Rudnickas, laisvės atėmimo vietoje – Mordovijos Respublikoje – praleidęs 5-erius metus buvo paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Todėl apsigyveno Kaliningrado srities Slavsko rajone, dirbo tarybiniame ūkyje „Berežky“, vėliau Černiachovsko geležinkelio mazge.

P. Rudnickas palaidotas Pagėgių kapinėse. Jo kapą prižiūri Panemunėje gyvenantis 66-erių metų Vytautas Garmus, P. Rudnicko žmonos brolis. V. Garmus mielai su „Šilokarčema“ pasidalino prisiminimais apie savo svainį.

Sakė, kad buvo keturi broliai Rudnickai, ir visi išėjo į mišką. Gyvi dabar belikę du.

V. Garmus prisiminė ir kaip jis 1962 metais buvo nuvažiavęs pas Pranciškų. Svainiai sėdo prie stalo, atšventė susitikimą. Daugiau drąsos įgavęs Pranciškus papasakojo, kaip jis ten „auklėjo“ fermos, kurioje dirbo, brigadininką, irgi lietuvį, pavarde Rokas. Vieną kartą jiedu kažkaip išsikalbėjo, ką kuris veikė pokario metais. Paaiškėjo, kad Rokas buvo stribas, tuo metu gaudė miškinius, tokius kaip Pranciškus. Vėliau būdamas „padaręs ant drąsos“ Pranciškus pamatė atjojantį Roką. Paprašė sustoti, išplėšė iš medinio balno, kaip reikiant „ataudė“, paskui šalia buvusioje baloje nuplovė kraują nuo Roko veido ir vėl jį pasodino ant arklio, palinkėjo sėkmingos kelionės.

Po to Rokas pradėjo jam grasinti – fermos darbininkas vėl pakartojo tą patį. Pranciškus buvo stambaus kūno sudėjimo, fiziškai stiprus, net du vyrai jo neišlaikydavo už rankų.

Pranciškaus žmona Marija jau taip pat mirusi. Jiedu užaugino keturis vaikus. Du jau mirę. Viena dukra įsikūrusi Kaune, kita, jauniausioji – Slavsko rajone, ten, kur tėvai dirbo ir gyveno.

„Aš likau skolingas Pranciškui, - sakė V. Garmus. – Jis mane visada gerbdavo. Žinai, kaip anksčiau vaikai mušdavo, tai jis visada mane užstodavo. Tai tokie geri prisiminimai apie jį“.

1970 metų pradžioje Pranciškus, iš Slavsko rajono atvažiavęs į svečius pas savo tėvą, pasikorė, neaišku dėl kokių priežasčių. V. Garmus  tuomet neseniai buvo grįžęs iš tarnybos armijoje.

Pašnekovas įvardijo ir vieną nelabai gerą, jo nuomone, dalyką: „Pagėgių seniūnui jau du kartus sakiau, kad kur nors prie kapo arba prie pėsčiųjų tako padarytų paminklinę lentelę su užrašu: „Čia ilsisi jauniausias Lietuvos partizanas...“. Bet seniūnas tik žada ir nieko nedaro“.