Kam rūpi istorinė vieta Šilutės centre?

Kapinėse glūdi istorija

Ne vieno keliautojo dėmesį traukia nykstančios kapinaitės, kuriose slypi etnografinio regiono sostinės istorija. Nors kita vertus Šilutėje yra daugiau kultūros istorinių paminklų, kurie taip pat nyksta ir greičiausiai sulaukia netgi mažesnio visuomenės ar jų valdytojų dėmesio. Apie juos taip pat reikėtų kalbėti. Tačiau nenukrypkime nuo pasirinkto tikslo ir prisiminkime, kad Šilutės senosios evangelikų–liuteronų kapinės - vertinga Šilutės miesto architektūrinio, istorinio ir kultūrinio palikimo dalis. Nuo 1832 metų čia buvo laidojami lietuvių ir vokiečių kilmės miesto gyventojai. Čia ilsisi ir žymaus vokiečių rašytojo, dramaturgo Hermano Zudermano tėvai, tuomečio Lietuvos steigiamojo Seimo narys Oskaras Bukleris ir kiti verslininkai, knygininkai, teisininkai...

Ką mes žinome apie šias kapines? Istorinių žinių apie šį objektą išliko palyginti mažai. Žinoma, kad nemaža dalis evangelikų bažnytinio archyvo ir sanitarinės policijos, kuri rūpinosi kapinėmis, dokumentai pražuvo Antrojo pasaulinio karo metais kita dalis atsidūrė Vokietijoje. Daug informacijos galėję suteikti kapaviečių paminklai su metrikomis buvo smarkiai apgadinti sovietmečiu. 1907 metais kapinėse pastatyta mūrinė šarvojimo koplyčia, kuri išliko iki šių dienų. Žinių apie koplyčios projekto autorių, statybos darbų eigą, vidaus įrangą nėra. Žinoma, kad ant stogo buvo kryžius, virš durų buvusios graikiškos raidės - α ir Ω (alfa ir omega), o ant šoninių fasadų įrašai vokiečių kalba: „Palaiminti mirę Viešpatyje“ bei „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Viduje buvo altorius. Visi šie elementai pašalinti darant koplyčios remontą 1967 m., kai ją nesėkmingai bandyta pritaikyti šarvojimo salės poreikiams. Kapinės uždarytos 1962 m.

Kam rūpi istorinė vieta?

2013 metas buvo atlikta koplyčios restauracija. Pinigų naujam stogui uždengti skyrė Savivaldybė, kiti remonto darbai buvo atlikti iš privačių suaukotų lėšų. Koplyčios remonto darbus atliko Šilutės turizmo ir verslo paslaugų mokyklos moksleiviai. Po restauracijos buvo ketinama įveiklinti muziejuje išsaugotų kapinių tvorelių ekspoziciją. Tačiau tai liko tik žodžiai.

Prieš trejetą metų buvo ketinimas sutvarkyti visą apie 4 hektarų evangelikų liuteronų kapinių teritoriją. Tam reikalui Šilutės rajono savivaldybės užsakymu parengtas Lietuvininkų ir Tilžės gatvių gretutinių teritorijų viešųjų erdvių sutvarkymo, suformuojant rekreacijai ir aktyviai miestiečių veiklai patrauklias erdves, projektas. Pagal jį kapinių teritorijoje turėjo būti nutiesti natūralaus akmens skalda grįsti 2,5 ir 2,9 metro pločio takai, pastatyta 18 suoliukų ir tiek pat šiukšlių dėžių, įrengta 30 šviestuvų. Tačiau ta aplinkybė, kad kapinės, esančios kultūros paveldo objektu, buvo ketinamos tvarkyti kaip įprasta vieša erdvė, ir numarino tik užgimstantį projektą.

Nors pagal įstatymus visomis kapinėmis privalo rūpintis vietos savivaldybės ar seniūnijos, jau kurį laiką šias kapinaites tvarko tik Šilutės moksleiviai, visuomenininkai, kurių pastangomis atnaujinamos kelių kapų tvorelės. Kai kuriuos darbus atlikti vis tik padeda seniūnijos darbuotojai.

„Per ilgai užsibuvau - atsirado veiklos“

Vienas iš tokių visuomenininkų, pastaruoju metu aktyviai besirūpinantis kapinėmis, yra Kęstutis Zdanevičius. Daugelis šilutiškių jį pažįsta kaip miesto architektūros fotografą, nors tai ne vienintelė pomėgių kryptis. Pastaruoju metu K. Zdanevičius daug dėmesio skiria pamario krašto senųjų kapinių tvarkymui. 

„Aš fotografas, tačiau nuėjęs į kapines kažkaip per ilgai užsibuvau. Atsirado daugiau projektų, veiklos. Daug žmonių mato mano veiklą socialinio tinklapio puslapyje „Mažosios Lietuvos kapai“, – pasakojo Kęstutis. Vienas iš tokių objektų yra Šilutės evangelikų-liuteronų senosios kapinės. Neseniai jo pastangomis buvo atnaujina ir kapinėse esanti koplyčia, kuri, kaip minėjome, jau buvo restauruota prieš dešimtmetį. Kęstutis šiame pastatėlyje dar rado naudingos veiklos, sutvarkydamas vidų, perdažydamas sienas ir kitus elementus. Jo pastangomis buvo atnaujintas koplyčios altorius, nudažytos kėdės, patiestas kiliminis takas, pakabintas dovanotas šviestuvas.

„Praėjusiais metais pats pradėjau koplytėlę tvarkyti. Savo oponentams ir kritikams parodžiau, kad šiuos dalykus įmanoma sutvarkyti. Ketverius metus dirbau statybose, todėl statybinį reikalą kažkiek žinau. Lapkričio 1 ir 2 d. uždegėme žvakutes tam, kad parodytume miestui, jog šitos kapinės nebeskendi tamsoje, kad čia nėra miškelis, kad čia nėra šiukšlynas, o yra kapai“, – dalinosi prisiminimais visuomenininkas.

Vyksta edukacijos pamokos

Vaikštinėdamas po kapines K. Zdanevičius parodė praėjusiais metais atrastą Traksėdžių durpių kraiko fabriko įkūrėjo Otto Hoffmann kapą. Jau suplanuotas šio kapo atnaujinimas. Pašnekovo teigimu, jau gaminami metalo varteliai, tvorelės ir suoliukas.

„Kai tik leis orai, restauratoriai atstatys visą šitą reikalą“, – teigė Mažosios Lietuvos architektūros fotomenininkas Kęstutis. O tuo metu senosiose Šilutės kapinėse triūsė grupė Pirmosios gimnazijos mokinių. Tai mokytoja L. Toliušinė su 2b klasės mokiniais vedė integruotą pilietiškumo, dailės ir fizinio ugdymo pamoką. Tada buvo sunaudoti 22 litrai dažų ir atnaujintos kelios kapų metalinės tvorelės.

Muziejaus po atviru dangumi vizija

Vaikštinėjant kapinių alėjomis, nuklotomis pernykščiais lepais ir klausantis Kęstučio pasakojimo apie darbus, apie tai, kaip žmonės geranoriškai prisideda prie šio paminklo išsaugojimo ateities kartoms, pamažu išryškėja ir tikslai, dėl kurių Šilutės fotografas aukoja visą savo laisvalaikį.

„Džiaugiuosi, kad šį reikalą pavyko pajudinti protinga linkme. Ne drastišku trinkelių klojimo būdu. Reikia įsivaizduoti, kad čia gausis nuostabi vieta – muziejus po atviru dangumi, pasivaikščiojimo vieta. Kapinės iš esmės jos nebėra tos kapinės. Dabar tai yra istorinis paminklas. Jame matosi mažoji krašto architektūra. Čia palaidoti žmonės, kurie kažką darė ir kūrė miestą. Manyje gyvena tokia muziejaus vizija – padaryti sąrašus, aprašus, sužymėti kapavietes, – dalinosi savo planais Kęstutis. – Norėčiau prie kiekvieno kapo padaryti skaitmeninio ženklinimo sistemą, kad žmogus, atėjęs ir nuskanavęs kodą, galėtų sužinoti, kieno tai kapas, kokia jo istorija ir panašiai. Tai štai tokia muziejaus po atviru dangumi vizija.“