Mažosios Lietuvos sostinė Šilutė – laukinio vėjo, vandens ir pavasarinių magnolijų karalystė

Pamario krašto potvyniai 

Jie dažniausiai vyksta pavasarį, kai didžiausia Lietuvos upė Nemunas išsilieja iš krantų. Potvynis apsemia per 50 km kelių. Pavasario potvynis yra tik šiam kraštui būdingas reiškinys. Šilutės rajone potvynis paprastai apsemia 14 tūkst. hektarų teritoriją. Daug rečiau potvynis būna žiemą ar rudenį.

Pavasarinis potvynis dažniausiai užlieja tą nemažą pamario krašto pievų dalį. Pavasario potvynio metu, per 2 mėnesius, į Kuršių marias suplūsta 2/5 metinio Nemuno vandens nuotėkio. Nemunas, vidutiniškai nešdamas 700 m³ vandens, savo nuotėkį padidina 12 kartų. Dažniausiai potvynis užlieja Šlažų ir Žalgirių kaimo apylinkes, visiškai užlieja ir Žalgirių mišką. 1994 metais fiksuotas didžiausias potvynis - tuomet buvo apsemta daugiau nei 47 tūkst. ha teritorijos.

Išsiliejęs vanduo ir ledai griauna pylimus, apsemia gyvenvietes, ardo kelius, krantines, derlingus žemės plotus užneša nešmenimis. Kasmet potvyniai pridaro daug nuostolių. Užliejamų plotų gyventojai ir valdžia bando kovoti su vandens stichija. Aukštinami pylimai ir pilami nauji, tvirtinami upių krantai. Potvyniai mažiau pridarytų problemų, jei būtų  gilinamas Nemunas.

Dažniausiai potvyniai užlieja Šilutės–Rusnės kelią Gylis dažniausiai būna nevienodas dėl iškritusių kritulių. Kai ant kelio vanduo siekia 20 cm, kelias tuomet tampa nebepravažiuojamas. Tuomet automobiliai į Rusnę būdavo keliami specialiu tralu. 1994 metais vandens gylis ant kelio siekė 1,4 m. Susisiekimas su Rusne buvo neįmanomas. Dabar toje vietoje pastatyta estakada (tiltas).

Laukinis vėjas...

Vėjas pamaryje buvo ne tik žvejų valčių, bet ir sielių plukdymo variklis bei kelrodis. Ne veltui žvejai – geri vietos meteorologai. Pučia vėjas iš vakarų – aulaukis, jūrinis, marinis; persimeta jis į šiaurvakarius – jau sominis, vakarynė; atsisuka į šiaurę – žemys, šiaurė. Pamaryje be vėjo – kaip be rankų. Bet vėjas vėjui nelygus. Vieni būdavo žvejams ir sielininkams palankūs ir dosnūs, kiti, valtis duženomis pavertę, skandindavo žmones...

Pamario gyventojai vėjus, kaip savo šeimos narius pažinojo, kiekvieną jų savitu vardu vadino ir net neatmerkę akių iš jų šnekos – gausmo, švilpimo, gūsingumo – nesuklysdami pasakydavo, koks vėjas ir iš kur pučia.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) pranešė, kad š. m. sausio 14-ąją, 9.24 val., Ventės automatinėje meteorologijos stotyje ant Kuršių marių kranto užfiksuotas vėjo greitis pasiekė katastrofinio vėjo greičio kriterijų – išmatuota 35,5 m/s (~128 km/h).

„Toks vėjo greitis atitiktų 1-os kategorijos uraganą, tačiau šiuo atveju tai yra ne uraganas, o tiesiog stiprus vėjo gūsis. Kad Ventės AMS išmatuotas skaičius yra teisingas, rodė ir netoliese esanti Šilutės kelininkų meteorologinė stotelė, kuri 9.25 val. fiksavo net 36,1 m/s greitį (~130 km/h)“, – skelbė LHMT.

LHMT teigia, kad Lietuvoje tikrų uraganų nebūna, tik uraganinio stiprumo vėjai arba vėjo audros. Pavojingas vėjas yra tuomet, kai viršija 15 m/s greitį, stichinis vėjas, kai viršija 28 m/s, katastrofinis, kai vėjas didesnis nei 33 m/s.

Šilutės magnolijos

Šilutę galima vadinti magnolijų sostine Lietuvoje, nes šiame mieste jos auga daugelyje vietų: prie seniūnijos, savivaldybės, kultūros ir pramogų centro bei daug kur kitur. Pačios seniausios – Japoninė magnolija (Magnolia kobus Thunberg /M. kobuschi Mayr/) ir jos šiaurinė atmaina (M.kobus variet.Borealis Sarg.) auga prie buvusio Šilutės dailės mokyklos pastato, Liepų g. 10. 1992 metais Šilutės rajono savivaldybės taryba paskelbė šiuos motininius magnolijų medžius vietinės reikšmės gamtos paminklais.

Du egzotiškus medelius į Šilutę apie 1933-1934 metus iš Austrijos atvežė tuometis miesto burmistras Martynas Redveikis. Iš jų išaugintos ir visos kitos Šilutės mieste augančios magnolijos. Dabar jos auga ne tik Šilutėje, bet ir daugelyje Lietuvos vietų. Japoniškųjų magnolijų paplitimo mūsų šalyje istorija unikali ir įdomi.

Kai inžinierius mechanikas Liudvikas Juraška su žmona gydytoja Janina ir dukra Eugenija atvyko gyventi į Šilutę, burmistro jau nebebuvo (manoma, kad jis žuvo rytų fronte), tačiau jo pasodintos magnolijos žydėjo prie Liepų gatvės 10-ojo namo, kuriame įsikūrė Juraškų šeima. Medeliai, pavasarį pražydę dideliais baltais žiedais, sudomino L. Jurašką. Kai pamatė rudenį subrandintas kelias sėkleles, Juraška nesiryžo pats imtis daiginti, bet perdavė jas agronomams. Tačiau sudaiginti nesisekė, ir po 9 metų nesėkmių agronomai atsisakė tęsti bandymus. Šiltnamiuose pavykdavo sudaiginti vieną-kitą magnoliją, bet pasodinti į atvirą gruntą augalai žūdavo.

Tačiau atkaklusis žemaitis, kilęs iš Veiviržėnų, nenuleido rankų. Jis išbandė dešimtis sėklų stratifikavimo, žemės įdirbimo, sudygusių augalų aklimatizavimo būdų. Pagaliau 1965 metais, po 20 metų nesėkmingų bandymų, išdygo pirmieji 12 daigelių, iš kurių pirmąją žiemą ištvėrė tik 3, 1970 metais išdygo jau 140 daigų. Savo patyrimu, džiaugsmais ir rūpesčiais 1972 metais L. Juraška pasidalino žurnaluose „Mūsų sodai“ ir „Cvetovodstvo“. 1973 metais 3 medelius L. Juraška pasodino prie dabartinio seniūnijos pastato, 2 – prie Šilutės ligoninės infekcinių ligų skyriaus (dabar pediatrijos skyrius), dar 2 – prie senojo miškų urėdijos pastato Nemuno gatvėje.

1972 metais magnolijos subrandino ypač gausų sėklų derlių, kurias pasėjus 1973 metais, sudygo apie 3 tūkst. daigelių. Pirmąją žiemą apie 20 proc. augalų žuvo, užtat likusieji užsigrūdino. Du tūkstančiai išlikusių vienmečių magnolijų 1974 m. pavasarį buvo perduota Dubravos miškų tyrimo stočiai prof. V. Ramanausko žinion moksliniams tyrinėjimams ir platinimui. Likusius L. Juraška platino po visą Lietuvą, Latviją, Estiją, o kai kurie nukeliavo net iki Sankt Peterburgo, Maskvos, Kazachstano ir net Sachalino. Iš sėklų išaugintos japoninės magnolijos palankiose sąlygose žiedinius pumpurus pradeda krauti devintais-dešimtais metais nuo sėjos.

Kai 1974 metais L. Juraška mirė, magnolijų auginimą perėmė dukra Eugenija Murauskienė.

„Tik po tėvelio mirties supratau, kodėl jis su sauja sėklų mane, vienturtę dukrą, visur vesdavosi kartu. Ranka rankon su juo kartu dirbdama žinojau visas sėklų paruošimo subtilybes, daigų priežiūros darbus ir galiu sėkmingai tęsti tėvelio pradėtą darbą“, – sakė Eugenija.

Po tėvo mirties Eugenija išaugino dar per 4 tūkst. magnolijų, ir 1988 metais dar 1 700 perdavė tai pačiai Dubravos miškų tyrimo stočiai. Dar 200 vienmečių daigelių įsigijo magnolijų selekcininkas-mėgėjas Konstantinas Nedzveckas iš Kietaviškių kaimo Elektrėnų savivaldybėje.

1991 metais Eugenija, norėdama įamžinti savo tėvo L. Juraškos atminimą, 10 medelių padovanojo Šilutės dvaro parkui. 1995-aisiais parke pasodinta magnolijų alėja oficialiai pavadinta L. Juraškos vardu, o 1999 m. lapkričio 19 d., L. Juraškos mirties 25-ųjų metinių proga atidengta atminimo lenta.

E. Murauskienė buvo įsigijusi ir kitų magnolijų rūšių aklimatizavimui: baltažiedžių Žvaigždinės (M. Stellata), jos hibrido (M. Stellata Royalstar); rausvais žiedais Sulanžo (Soulangeana Lennei); alyviniais žiedais lelijažiedės „Susan“. Pavyko padauginti tik baltažiedes abiejų rūšių žvaigždines magnolijas. „Susan“ nemezga sėklų, nors kasmet žydi labai gausiai ir ilgai – net iki liepos vidurio.

Pažįstamos apželdintojos paskatinta, nuo 2001 metų Eugenija su savo išaugintomis magnolijomis ėmė vykti į dekoratyvinių augalų muges ir parodas Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje. 2003 m. balandžio 3 d. Žemės ir miškų ūkio parodoje „Ką pasėsi 2003“ E. Juraškaitė-Murauskienė apdovanota diplomu už retų augalų (magnolijų) puoselėjimą ir dauginimą.

Kai Eugenijai talkinusi anūkė Paulina Kardelytė išvyko iš Lietuvos, magnolijas prižiūrėti jai padėjo dukra Aušra Murauskienė. Tad magnolijos žydi jau ketvirtai šeimos kartai.