Jaunųjų šilutiškių staigmena Kovo 8-osios proga!

9 valanda ryto. Stovime prie pagrindinių turgaus vartų, ir kol nėra didelio žmonių antplūdžio, kalbiname Dovydą. „Kaip kilo tokia idėja? – klausėme jo. „Šilutėje ir taip be galo mažai renginių, gražių akcijų. Su draugais šias gėlytes gaminome 4 dienas, vakar net negrįžau namo nakvoti, nes reikėjo viską pabaigti iki šiandienos ryto“, – juokavo jis. Kiti vaikinai pasakojo: „Ryte atsikėlėme nelabai išsimiegoję ir puolėme virti arbatos, kavos. Arbatoje padauginome cukraus, bet tai juk niekis. Ji vis tiek skani, taip?“. Dar šiek tiek pastypsoję lauke, nukeliavome į vieną iš prekyviečių po stogu. Įėjus į vidų Dovydo gėlytes gavusių moterų veidus puošė šypsenos, o sutiktų draugų paklaustos, iš kur ši gėlytė, jos pasakojo ir rodė prie gėlyčių prisegtą informacinę kortelę. Beveik visos moterys nedrąsiai paimdavo dovanojamą gėlytę, o keletas net klausė: „Ar čia nemokamai?“. Rima sakė: „Daugiau tokių vaikinų. Tada ir merginos būtų laimingesnės“. Daiva taip pat labai džiaugėsi jaunuolių surengta gražia akcija: „Kokie nuostabūs vaikinai ir jų pačių pagamintos gėlės. Sėkmės jiems! Lai jie tokie visada ir išlieka“. Nedrąsiausios buvo senjoros. Jos vis teiravosi, ar už gėles nereikės susimokėti. Tačiau Dovydas tuoj patikindavo, kad gėlytės tikrai yra nemokamos ir į rankas įduodavo puodelį karštos arbatos, kad senjoros, nuo ankstaus ryto vaikščiojusios turguje, sušiltų. 

Visos moterys tos dienos rytą, nors oras nė kiek nepriminė pavasario, šypsojosi, o jų akys spindėjo. Dovydo ir jo draugų padovanotos gėlės pabudino pavasarį kiekvienos senjoros, moters bei merginų širdyse.