Dziudo – nugalėk varžovą ir savo silpnybes

Klubas „Kumikata“ įsteigtas 2006 metais, spalio mėnesį. Įkūrėjas – R. Lukošius. Anot jo, teko padėti pastangų, bet tuometis Šilutės savivaldybės meras Arvydas Jakas davė kelią idėjai, palaikė sportininkus. Gavo nedidukę  salę (70 kv. m.) Žalgirio gatvėje prie Pamario progimnazijos. Čia ir įsikūrė.

Treniruoja dvi Šilutės sporto mokyklos jaunųjų dziudoistų grupes, taip pat suaugusiuosius. Jau paruoštos kelios pajėgių sportininkų kartos, turėta Lietuvos čempionų, prizininkų, tarptautinių turnyrų medalininkų. Jų pavardes žino ne tik Šilutė, bet ir Lietuva: broliai dvyniai Edvardas ir Ernestas Sagalec, Dominykas Šatkus, Justas Pauparis, Rokas Sadzevičius, Uosis Knapkis bei daugelis kitų. Šiandienė banga: Ignas Klimanskis, Juozas Leškys, Saimonas Vytuvis, Benas Kovyrcovas, Tadas Kazlauskas, Benas Burba, gardamiškiai broliai Jonas ir Justas Vyšniauskai, Ignas Krilauskas, Mantas Sungaila, Gabrielė Paleckytė. Taip, treniruojasi ir dvi mergaitės. Anetė tik pirmokė, pasekė brolio pėdomis. Ateitis parodys, kokie tvirti jie bus.

Dziudo sporto meistrui suręsti reikia laiko - 7-9 metų. Kaip sakoma, juodai arti, kad vėliau taptum nugalėtoju. Bet atpildas ne tik medaliai, taurės, garbė, bet ir įgyta savitvarda, fizinė jėga, sveikata, pasitikėjimas savimi. Dziudo moralės kodeksas moko drąsos, draugiškumo, nuoširdumo, pagarbos, kuklumo. Dziudo meistras – mūsų amžiaus riteris, tauri asmenybė. Nelengva misija, kai nemažai žmonių yra susipainioję dvasiniuose orientyruose, pasiklydę. Pirmas paruoštas meistras – Edvardas Sagalec. Dziudo mėgėjai nėra užsidarę savyje, nėra nekalbūs ar rūstūs. Jie, kaip ir visi, turi ir kitų mėgstamų užsiėmimų, pavyzdžiui, Benas Kovyrcovas gražiai šoka pramoginius šokius. 

Treniruotė su atokvėpiu

11-12 metų berniukai klusniai vykdo trenerio R. Lukošiaus nurodymus. Jis jiems mokytojas, o, reikalui esant, net kaip tėtis: reiklus, bet teisingas. Niurzgos dziudo treniruočių nelanko. Jaunučių grupė surinkta pagal panašų auklėtinių svorį, kad dvikovos būtų beveik lygiavertės. Apšilimas – 20 minučių. Ėjimas ratu, bėgimas pristatomuoju žingsniu pasisukant šonu, šuoliukai, rankų mostai, kūliai priekin, atgal, pasilenkimai, šliaužimas, šuoliukai per partnerį, besiritantį imtynių kilimu. Po to – dziudo technikos veiksmai stovint ir parteryje (pargriuvus).

Reikia veikti greitai, koordinuotai, nedelsiant reaguoti į kiekvieną varžovo judesį. Viskas matuojama sekundėmis. Atokvėpis – atsigerti vandens, praskalauti burnas ir vėl ant tatamio (kilimo). Pamariškių salės tatamio kvadratas su raudonais pakraščiais mažesnis. Gi būtinas - 8x8 m. Pasaulio čempionatuose imčių einama ant 10x10 m tatamio. Šilutiškiai didesnės erdvės laukia atsidarius sporto kompleksui Rusnės gatvėje.

Savigyna be ginklo

Dziudo – rytų kovos menas. Šią mokyklą įkūrė japonas Dzigiro Kano (1860-1938 m.). Savigyna be ginklo, be smūgių. Kaip laimima? Permetus varžovą, paguldžius ant nugaros ir išlaikius prispaustą 20 sekundžių. Kiti pergalingi veiksmai – laužimas, smaugimas. Varžovas pasiduoda subelsdamas tris kartus delnu į tatamį. Kovos trukmė – 4 minutės. Jei lygiosios, kova pratęsiama iki tol, kol vienas padaro įskaitinį veiksmą, dėl to pavadintą auksiniu.

Edvardas Sagalec tarptautiniame turnyre grūmėsi su gruzinu (šiandien - kartvelu) 8 minutes. O, kiek prireikė ištvermės! Dziudoistai pradeda ir baigia kovą nusilenkimais. Tai olimpinė sporto šaka. Dziudo technika sudėtinga, aprėpianti aibę veiksmų. Kovos veiksmų stovint - 67, rankų veiksmų – 15, dubens technika – 11 veiksmų, gulint – 29 veiksmai, smaugimo veiksmų – 12, laužimo – 10. Veiksmų pavadinimai japoniški. Kainuoja nemažai prakaito, kol kiek išmokstama. Dziudo - specialiųjų tarnybų pareigūnų abėcėlė. Vaiką galima pradėti rengti nuo 6-10 metų.

R. Lukošius dziudo kultivuoja nuo 12 metų. Pravertė, ypač atliekant karinę tarnybą. Jis yra baigęs Kauno kūno kultūros institutą. Šilutės sporto mokyklos treneriu dirba nuo 2007-ųjų. Išugdė ne vieną Lietuvos rinktinės narį. Dabar įsirašė į krašto apsaugos savanorius – laikai neramūs, karas Ukrainoje...  

Nori laimėti – išmok kristi kaip meškiukas

Ne pastumti, o nutėkšti ant tatamio varžovą, perskraidinti jį per save – efektingas veiksmas, lydimas dunkstelėjimo. Bet vaikai jau moka kristi kaip meškiukai, nesusitrenkdami, skubiai pakildami ant kojų. Atlikta daugybė specialių pratimų, kol to išmokta. Patarėjas ir treneris–mokytojas visada šalia. Auklėtiniai juo pasikliauja.

Ketverius metus besitreniruojantis dvylikametis Ignas Krilauskas atėjo į dziudo salę išmokti apsiginti. Jo mama, brolis ir sesė – buvę irkluotojai, pelnę apdovanojimų. Jie žino, ką duoda sportas. Ignas pasirinko dziudo. Treneris tikisi, jog Ignas bus geras sunkiasvoris. Jis jau nemažai sugeba ant tatamio, eina pavyzdinių kokio nors veiksmo imčių su treneriu. Draugai stebi, mokosi. Jam irgi į naudą. Anot R. Lukošiaus, auklėtinių kaitos nėra, ateina pasiryžę nesitraukti. Jei išlanko treniruotes dvejus metus, lieka iki galo, kol baigia mokyklas. Provincijos sporto klubo dalia – paruošti sportininkus Vilniui, Kaunui, Klaipėdai. Ten aukštosios mokyklos, geresnės įsidarbinimo galimybės, solidesni atlygiai, bet jų sporto pergales dalinasi pusiau naujieji klubai ir Šilutė.

Nuo balto diržo iki juodo

Dziudo meistrysčių pakopose ne dyvas ir susipainioti. Naujokas kimono susijuosia baltu diržu: šeštas, žemiausias KYU laipsnis. Kitas, aukštesnis laiptelis – geltonas diržas, penktas - KYU laipsnis. Ketvirtas KYU – oranžinis diržas, trečias KYU – žalias diržas, antras KYU – mėlynas diržas, pirmas KYU – rudas diržas. Tolesnis kelio į meistriškumą skaičiavimas kylančia tvarka: 1-5 DAN – juodas diržas, 6-10 DAN – raudonas diržas. Dešimto DAN imtynininkų vienetai: iškirtinės asmenybės. Tarp europiečių – olandas Anton Geesink ir Jungtinės Karalystės atstovas Charles Palmer. Dešimtas DAN suteiktas ir japonei Keiko Fukuda – pirmoji moteris taip aukštai užkopusi.

Beje, dziudo mokyklos įkūrėjo Dzigoro Kano ūgis buvo 150 cm, svoris – 48 kg. Ne galiūno išorė, bet galiūno dvasia jį padarė didį, savotiškai nemirtingą. Dziudo kovotojo tikslas – laimėti, nesukeliant varžovui sužalojimų. Jėga, vikrumas, lankstumas, judesių koordinacija, įgyti atkakliose treniruotėse – būsimų pergalių laidas. Prieš tai dziudo kovotojas atsikrato visų savo silpnybių, kad taptų morališkai atsparia asmenybe. Pasišventimas tarnauti gėriui, būti kilniu.

R. Lukošius, paklaustas ar įsikištų pamatęs, kaip trys paaugliai muša silpnesnį. Žinoma, sudraustų, bet imtis kovinių veiksmų, permesti per save užpuoliką, pavyzdžiui, ant šaligatvio, gali būti šiam pavojinga: juk kristi nemoka. Bet yra ir kitų būdų, kaip aršų vyruką pabauginti nerizikuojant ano sveikata: vien kietai sugrėbtas pasijustų surakintas. Be to, net chuliganai pažįsta garsesnius sportininkus, trenerius.

Užbaikime šį pasakojimą gražesne gaida – Šilutės dziudo klubo „Kumikata“ sportininkai pakviesti į varžybas Pasvalyje, Skuode. Lietuvos provincija yra išauginusi ne vieną pajėgų dziudo meistrą.