Kultūros ženklai žmogaus ir Klaipėdos krašto gyvenime

Abipus Nemuno: sociokultūriniai skirtumai

Vokiečių ir lietuvininkų, gyvenusių Prūsų Lietuvoje, požiūris į Didžiosios Lietuvos lietuvius už sienos, Žemaitijoje, nebuvo pozityvus. Žemaitijos pusėje ūkiai buvo neturtingi, dažnai pastatai - kiaurais šiaudiniais stogais, o laukai ilgai likdavo neapdirbti.

Verta pastebėti, jog Didžiojoje Lietuvoje, Žemaitijoje, gyvenimas pasienyje sudarė galimybę pragyventi iš kontrabandos, o ypač iš alkoholio kontrabandos. Ūkininkai dažnai gaudavo daugiau pelno gabendami alkoholio krovinius iš Prūsijos į Rusijos imperiją, negu dirbdami žemę. Kai kurie Žemaitijos kaimai palei Nemuną buvo visai prasigėrę ir degradavę. Prūsiškos degtinės, vadinamos „prūsine“, kontrabanda ir jos gausus suvartojimas neramino Lietuvos tautinio XIX amžiaus atgimimo veikėjus, kunigus, pasisakiusius už valstiečių blaivybę.

Prūsų Lietuvos ir Žemaitijos kraštų ūkių vaizdo skirtumas buvo panašus į sociokultūrinį skirtumą, koks šiandien yra tarp lietuviškosios ir rusiškosios Kuršių Nerijos dalies. Daugiausia lėmė politinės aplinkybės – baudžiava Prūsijos karalystėje buvo panaikinta 1807 metais ir tai paskatino modernizacijos procesus visoje valstybės teritorijoje.

Anot Martyno Purvino, etnokultūrinis lietuvininkų apgyvendintas Rytų Prūsijos regionas pasižymėjo ypatinga tradicijų įvairove, kurią apsprendė krašto teritorinis nevienodumas, nulėmęs skirtingos gyvensenos susiklostymą; nevienodi kolonizacijos mastai atskirose krašto dalyse; kitokia negu Didžiojoje Lietuvoje kaimų ir sodybų raida; šalia viena kitos gyvavusios skirtingos etnokultūrinės tradicijos; lygiagrečiai egzistavęs skirtingų epochų paveldas; didesnė socialinė diferenciacija, nulėmusi nemažą atskirų sodybų bei pastatų įvairovę; lokaliniai savitumai bei sparčiau negu kituose Rytų Europos kraštuose (o taip pat ir lietuviškoje Rusijos imperijos dalyje) plitusios vakarietiškos technologinės naujovės.

Prūsų Lietuvoje sodybos ir keliai buvo apsodinti medžiais, laukai išdirbti, plentai prižiūrimi, o kas keletas kilometrų krašte buvo kolonijinio verslo prekių parduotuvės (Kolonial Geschäft), dažnai sujungtos su karčiamomis, pašto įstaigos ir iš raudonų plytų pastatytos mokyklos, raudonos bažnyčių bokštų smailės. Vertėjas, kultūrininkas Emilis Kraštinaitis rašė: „Visur matoma ir jaučiama tvarkanti žmogaus ranka: laukai daugiausia gerai išdirbti, dirvonuojančių plotų nematyti; plentai (dvarų laukai būna daugiausia paplentėse) prižiūrimi, valomi, nuolat taisomi jų šonais nutiestos ryšį su plačiu pasauliu sudarančios telefono ir telegrafo linijos. Iš viso kraštas yra apraizgytas gana tankiu tinklu plentų ir vieškelių, kurių medžiai, būtent beržai, uosiai, klevai, šermukšniai, skroblai, liepos, gluosniai ir kiti lapuočiai sudaro toli nusitęsiančias, jų iš tolo matomas alėjas“.

Prūsų Lietuvoje XIX amžiaus antroje pusėje ūkio suklestėjimas paskatino mūrinės statybos plėtrą. Vis daugiau pasiturintys ūkininkai pirkdavo plytų, buvo kuriamos ir plečiamos plytinės ir iš labai geros kokybės produkcijos statomi išvaizdūs raudonplyčiai pastatai, kurie ir šiandien yra apibūdinami, kaip „vokiški“ arba pastatyti iš „vokiškų plytų“. Modernizacijos procesai Vokietijoje lėmė,  jog čia formavosi tik Prūsų Lietuvos miestams ir miesteliams būdingas kultūrinis kraštovaizdis. Kaimo sodybose buvo pradėti statyti dideli mūriniai, įvairiai dekoruoti gyvenamieji pastatai ir dideli ūkiniai bei gamybiniai statiniai.

Lietuvos kunigas, garbės kanauninkas, Skuodo dekanas, rašytojas, vertėjas Pranciškus Žadeikis po Pirmojo pasaulinio karo paskelbtuose prisiminimuose konstatavo, jog jam, rusų kariuomenės daliniams įsiveržus į Rytprūsius 1914 metų vasaros pabaigoje, „krašto gražumėlis durte dūrė į akis <…> ta pati Lietuvos žemelė, tik čia būta kitokios tvarkos <…> žemė puikiausiai išdirbta, trobesiai gražūs, tik nebe daug jų belikę: vieni sudegę, kiti tebdegą“. 

Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas Matas Šalčius, važiavęs motociklu per Rytų Prūsiją XX a. 4-ame dešimtmetyje, taip pastebėjo materialinio ir mentalinio gyvenimo skirtumus tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos: „Čia tvarka stačiai durte duria į akis keleiviui iš Lietuvos. Eitkūnų (dabar – Černyševskojė, gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje, Nesterovo rajone, - red. pastaba) gyventojai stebina savo dabitumu ir tvarkingumu, pradedant nuo jų rūbų iki eisenos ir baigiant jų darbu ir visu gyvenimu.<…>  Patekęs į Eitkūnus matai, kad patenki į Vakarus, skubančius dirbti ir pelnyti, ar tikriau, kaip pas jų įprasta sakyti, daryti pinigą“.

Rytų Prūsijoje vietiniai dvarininkai stengėsi ūkininkauti moderniais kapitalistiniais agrokultūriniais metodais ir diegė inovacijas žemės ūkio srityje. Tuo jie gerokai skyrėsi nuo skolose ir neįgyvendinamose svajonėse paskendusių akalicų (šlėktų (bajorų) apgyvendintų kaimų, - red. pastaba) savininkų, lenkiškai kalbančių dvarininkų Didžiojoje Lietuvoje.

Aprašydama Klaipėdos krašto ūkininkų būklę radikalios prolietuviškos istoriografijos atstovė Regina Žepkaitė pažymėjo, jog „kontrastai tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto buvo dideli, ir tai gąsdino klaipėdiškius lietuvius.“

Gyvenimas Klaipėdos krašte po 1923 metų

Pagrindiniai argumentai, kodėl tarpukario metais Lietuvos valdžios politika Klaipėdos krašte nebuvo sėkminga ir kokios buvo padarytos Lietuvos klaidos integruojant šį kraštą, buvo pateikti dar 1993 metais išleistoje Vytauto Žalio knygoje.

Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjo, evangelikų kunigo, teologijos daktaro, profesoriaus Viliaus Gaigalaičio ironišku pastebėjimu, kai po 1923 metų, kuomet Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, vietos lietuvininkai aiškiai pajuto, kad priklauso Lietuvai: „žydų apdriskusių ir nuskarusių begalės apsigyveno pas mus ir dar savo aplūžusius ir blakėtus rakandus gabenasi Klaipėdon; daugumas aukštų valdininkų pas mus persikelia, iš pavardžių ir kalbos daugel rusų ir lenkų, paštas veikia prasčiau, traukiniai lėčiau, muitinė žymiai brangiau, o mokesčiai gana skaudžiau“. 

Lietuvininkai jautėsi esantys nuskriausti Lietuvos valdžios dėl išstūmimo iš valstybinių įstaigų, „beveik jokio klaipėdiečio nerasi svarbioje įtakingoje vietoje“, nors prieš Klaipėdos krašto problemos sprendimą kalbos buvo ne tokios - „pirm susidėjimo mums ir ministrai ir šiaip įtakingi Lietuvos  žmonės pareiškė: mes nenorime Klaipėdos krašto įtaisymus užkrutinti, mes norime iš jų mokintis, mes net norime patys prisidėti prie jų“.

Pagal Klaipėdos krašto Statutą formaliai abi kalbos turėjo lygias teisės, bet vokiečių kalba krašte turėjo natūralius ilgamečius prioritetus. Bandymas sumažinti vokiečių kalbos vartojimo lauką administracinėmis priemonėmis sukėlė vokiečių gyventojų pasipiktinimą ir lietuvių kalbos bei Lietuvos valstybinių simbolių boikotą. Beje, vokiečių moksleivių žinios apie Lietuvą autonominėse Klaipėdos krašto mokyklose buvo menkos ir fragmentiškos, lietuvių kalbos pamokos buvo laikomos antraeiliu dalyku (o štai lietuviai mokiniai vokiečių kalbos buvo priversti mokytis uoliai dėl būtinybės komunikuoti), o per istorijos pamokas nuolat pabrėžiama vokiečių Kulturträger–Role. Apsilankęs autonominėje mokykloje kalbininkas Jonas Jablonskis pateikė anekdotišką pasikalbėjimo tarp mokyklų patarėjo ir vietos mokinio pavyzdį:

„Mok. patarėjas: Kaip vadinasi Klaipėdos krašto vyriausioji valdžia?
Mokinys: Hindeburgas.
Mok. patarėjas: Kur yra Klaipėdos krašto valdžios būstinė?
Mokinys: Berlyne.
Mok. patarėjas: Kaip vadinasi Lietuvos sostinė?
Mokinys: Maskva“.

Penkiolika metų Klaipėdos krašte vyko lietuviškumo ir vokiškumo kova praktiškai visose gyvenimo srityse, tarp vokiečių ir atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos beveik jokių artimesnių kontaktų nebuvo, gi lietuvninkai bei klaipėdiškiai, t. y. tie, kurie savo identitetą apibrėžė ne pagal tautinį, bet pagal kultūrinį-teritorinį pobūdį, labiau linko į vokiečių pusę.

Nors lietuviškumą Klaipėdos krašte buvo stengiamasi sustiprinti ir per tokias netradicines formas kaip Jūros šventės, kurios buvo pompastiškai nušviečiamos lietuviškoje spaudoje („Lietuva davė amžiną priesaiką jūrai“, – iškilmingai pažymėjo žurnalistas Pulgis Andriušis), didesnio palaikymo Klaipėdoje tarp vietos gyventojų jos nesulaukė. Klaipėdiečiai šimtmečiais buvo susiję su jūra, žvejyba ir uostu, kurio veiklos specifika stebėdavosi iš agrikultūrinės Lietuvos gilumos atvykę lietuviai. Vokietis Bruno le Coutre, rašydamas apie Klaipėdos Bomelsvitės priemiesčio žvejus, pastebėjo, jog „savo laiveliuose jie buvo ponai ir jūros valdovai, nepaisant paprastos  žvejų aprangos. Jie puikiai tai įrodė Jūros dienos metu, kai svetimšalių valdžios įstaigų įsakymu privalėjo išplaukti į „mūsų jūrą“. Nors buvo ramus oras, jie sugebėjo savo kateriais plaukti taip, kad neliko keleivių sausomis akimis ir pilnais skrandžiais. Keletas sugebėjo iškentėti jūroje, ir visi buvo laimingi, pagaliau išlipę į sausumą“.

Ką gi, kiekvienas turėjo savo tiesą ir galėjo ją įrodinėti, atvykėliai ir vietos gyventojai (vokiečiai ar lietuvininkai) menkai bendraudavo tarpusavyje, bet susikirtimai dėl kalbos vartojimo ar tautinės tapatybės ženklų nevirsdavo riaušėmis Klaipėdos gatvėse, kol į valdžią Vokietijoje neatėjo Hitleris. Būtent, po Hitlerio atėjimo į valdžią bei Neumanno-Sasso proceso Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikos smarkiai radikalizavosi. Jeigu krašto gyventojai lietuvininkai iki Pirmojo pasaulinio karo buvo beveik indiferentiški tautybės atžvilgiu bei vienodai gerai sugyveno ir su lietuviais, ir su vokiečiais, tai XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje išryškėjo ne tiek saviidentifikacijos, kiek politinio apsisprendimo klausimas. Su kuo tu? Su Vokietija ar su Lietuva? Krašto vokiečiai be išlygų siejo save su atsikuriančia po „Versalio pažeminimo“ Didžiąja Vokietija, o didžioji dauguma lietuvininkų, aplinkybių verčiami, taip pat palinko į vokiškumo pusę.

2014 metais pasirodė dviejų autorių – vokiečio ir lietuvio – prisiminimų knygos, aprašančios gyvenimą Klaipėdoje XX amžiaus pirmoje pusėje. Bruno le Coutre, kuris gyveno Klaipėdoje iki 1944 metų, kol buvo priverstas pasitraukti iš gimtojo krašto, Klaipėdos istoriją skirstė į šviesųjį ir tamsųjį laikotarpius. Tamsusis buvo susijęs su prancūzų ir lietuvių valdymu, o šviesusis – su vokiečių valdžios sugrįžimu 1939 metais.

Atsikeliantiems iš Didžiosios Lietuvos lietuviams Klaipėda išsiskyrė švara ir miestietiška kasdienio gyvenimo organizacija. Taip E. Kalinauskienė, ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje atsikėlusi į Klaipėdą iš Mažeikių, prisiminė tą prieškario idilę: ,,Klaipėdos miestas buvo neapsakomai švarus. Ant šaligatvių nesimatė nei nuorūkos, nei degtuko. Jeigu kartais ir būdavo kas nors numesta, tai turbūt tik pravažiuojančių keleivių. Man buvo nuostabu, kai iš ryto pasigirsdavo gatvėse skambutis. Sužinodavai, kad jau išvežioja pieną. Pavažiuoja kokius 5-7 metrus ir sustabdo arklį prie namo. Išeina gyventojas su indu ir nusiperka pieno. Būdavo ir taip, kad išvežiotojas užeina į namo laiptinę pasižiūrėti, ar nėra ant palangės padėto indo pienui. Dirsteli po indeliu - kiek įpilta centų, už tiek ir įpilta. Pareini iš darbo ir randi ant palangės pieno.“

Klaipėdoje įkurtos lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai perėmė XX a. pradžioje užgimusią europietišką tradiciją – išvykas į gamtą. Visur XX a. pradžios Europoje dviratis, automobilis, tramvajus sutrumpino nuotolius ir suteikė naują erdvės jausmą. Klaipėdoje sekmadieniais žmonės žiemą važinėdavo slidėmis ir rogutėmis Giruliuose, o vasaros metas, anot Georgo Grentzo, klaipėdiečiams buvo begalinis kelionių, pasivaikščiojimų ir kitų pramogų gamtoje maratonas. Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai vykdavo pažinti kraštą į Dovilus, Rusnę, Ventę, pajūriu pėsčiomis eidavo iki Juodkrantės, ten pernakvodavo, kitą dieną tokiu pat būdu keliaudavo į Nidą, iš kurios garlaiviu sugrįždavo į Klaipėdą. Tokių moksleivių kelionių  mados keliauti į gamtą kitur Lietuvoje nebuvo.

Visos gatvės Klaipėdoje buvo grįstos tašytais arba lauko akmenimis, grindiniai buvo visur (gal tik išskyrus žvejų priemiestį Bomelsvitę, kurioje buvo bendra kanalizacija tiek lietaus vandeniui, tiek fekalijoms priimti). Žvejų namų sienos buvo nutepamos derva, buvo išgrįsti šaligatviai, į miesto centrinėse gatvėse stovinčius namus buvo nutiestas vandentiekis, kitur gatvėse stovėjo vandens priėmimo kolonėlės ir ketiniai gaisrinio vandens hidrantai. Tokių hidrantų nebuvo ir negalėjo būti kitur Lietuvoje, nes vandentiekis šiandieninėje Lietuvos teritorijoje tada buvo tik keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šilutėje. Klaipėdos gatvėse stovėjo technologiniai įrenginiai, kokių nebuvo Didžiojoje Lietuvoje. Tai raudonai dažyti ugniagesių iškvietimo pulteliai ir Blau Mina – iškviesti automobilį, kuris buvo skirtas išvežti gatvėje gulinčius girtuoklius.