Kunigus atakuoja dėl turimo turto

Kreipėsi į vyskupą

Rusnės bendruomenės pirmininkas susirūpino evangelikų liuteronų konfesijai priklausančiu nekilnojamu turtu. Raštu kreipėsi į vyskupą Mindaugą Sabutį, kuriam išreiškė susirūpinimą dėl griūvančių pastatų Rusnėje.

„Šie griūvantys pastatai kelia rimtą pavojų miestelio gyventojams, svečiams, o ypač vaikams, kurie nevengia būti šio griūvančio komplekso teritorijoje. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad nykstantys pastatai gadina ne tik Rusnės miestelio vaizdą, bet ir nesuteikia garbės Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijai“, – gėdino jis vyskupą bendruomenės vardu.

Taip pat bendruomenės pirmininką domino vyskupo pozicija šiuo klausimu ir ateities planai sprendžiant pastatų restauravimo problemą. S. Bukantas taip pat pažymėjo, kad Rusnės seniūnijos bendruomenė yra suinteresuota ir nori dalyvauti pokalbyje dėl šio komplekso ateities. Šis raštas buvo paskelbtas viešai socialiniame tinkle.

Sprendžiant iš socialiniame tinkle 74 pažymėtų emocijomis ir dešimčia komentarų po paskelbta žinia, nelabai jau ir aktualus šis klausimas bendruomenei, kuri tame pačiame tinkle turi 2 864 stebėtojų ir 2 775 gerbėjų. Tačiau nenuklystant į nereikšmingą pastebėjimą, sužinokime vyskupo reakciją. Be šios reakcijos, taip pat turime ir parapijos klebono Valdo Miliausko komentarą, kurio taip pat negalima praleisti pro akis.

Pažadėjo pasirūpinti ženklais

Taigi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininko M. Sabučio delikatus atsakymas dėl kultūrinio paveldo pastatų priežiūros gali ir netenkinti bendruomenės. Juk nekilnojamo turto, pripažinto kultūrinio paveldo vertybe, priežiūra nėra pigus malonumas. Tokių finansinių išteklių Rusnės parapija neturi, o nacionaliniu lygiu saugomiems pastatams ieškoma lėšų Kultūros paveldo departamente.

Vyskupas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu baigiamas restauruoti pagrindinis bažnyčios pastatas. Jis taip pat kreipėsi į bendruomenę siūlydamas pagal išgales prisidėti visiems bendruomenės nariams ir kreiptis į kunigą V. Miliauską. Reaguodamas į grėsmes, kurios kelia pavojų gyventojams, vyskupas M. Sabutis pažadėjo pasirūpinti įspėjamaisiais ženklais bei pavojingos teritorijos aptvėrimu. Ką matome iš šio atsakymo, kurį taip pat paskelbė bendruomenė? Ogi tai, kad teisėtas savininkas neturi tiek finansinių išteklių, kad galėtų suremontuoti griūvančius pastatus. Todėl kviečia bendruomenės narius bendromis jėgomis spręsti restauravimo problemas. 

Bendruomenė informuota apie planus

Rusnės evangelikų liuteronų parapijos klebonas V. Miliauskas apie bažnyčios komplekso restauravimo problemas yra informavęs bendruomenę įvairių susirinkimų ir susitikimų metu. Ten buvo pateikti konkretūs siūlymai kiekvienam šiuo metu nenaudojamam pastatui. Pasak dvasininko, vien darbų projektavimui reikia 50 tūkstančių eurų, kurių parapija neturi. Tačiau tikisi Kultūros paveldo departamento galimo finansavimo.

Klebonas kviečia parapijiečius prisidėti prie bendros problemos ir padėti pritraukti investicijas. Žinoma, tai galėtų padaryti ne tik tikintieji, bet ir likę bendruomenės nariai.

Finansų dalybos nelygios

Tačiau čia negalėtume dėti galutinio taško. Nes šioje situacijoje galime įžvelgti kur kas gilesnių  dalykų. Nes atkreiptinas dėmesys į bendruomenės interesą dėl griūvančių pastatų ateities. Labai jau toks kertinis ir aštrus klausimo išreiškimas. Kodėl? Ogi pasukime laikrodžio rodyklę atgal ir grįžkime prie rajono politikų sprendimo dėl religinių bendruomenių finansavimo tvarkos aprašo tvirtinimo peripetijų. Jei atmintis nemeluoja, tai iš mero Vytauto Laurinaičio girdėjome, kad Rusnės evangelikų liuteronų parapijos namuose pamaldos vyksta tik kas mėnesį. Kaip pamename šis pasakymas sukėlė audringas emocijas tarp šios religinės bendruomenės narių.

Tačiau tai nesutrukdė riebiausią religinių bendruomenių finansavimo pyrago dalį – 80 procentų - skirti vienai Romos katalikų bendruomenei. Ši bendruomenė ir anksčiau sulaukė dėmesio iš rajono valdžios, kuri organizavo buvusios sanatorijos pastato Šilutėje remonto projektą kone už milijoną eurų. Tam reikalui net nuosavybės teisės buvo perleistos į valdžios rankas. Kalbėta, kad  laikinai, kol projektiniai pinigai kapsėjo. Deja, tokiu dėmesiu evangelikų liuteronų bendruomenė pasigirti negali. Nesvarbu, kad ši bendruomenė pati galėtų pretenduoti į paveldą, kaip krašto reliktinis anuitetas. Kur kas svarbiau tikinčiųjų skaičius. Kodėl taip yra, tikriausiai bus nesunku susigaudyti.

Egzistuoja ir paprastesnė problema

Ir neduodantis ramybės kirminas griaužia pastatų ateities likimo klausimą, kurį rašte paminėjo bendruomenės pirmininkas. Ar tai nėra pradedami kloti pamatai tam, dėl kurių būtų galima pradėti kelti klausimus dėl tolesnės nuosavybės? Kas paneigs, kad galimai bendruomenės suinteresuotiems nariams tai būtų gana riebus ir sotus kąsnelis.

O kalbų sklando visokių, prie kurių pridėsime viešus pasisakymus apie religinės bendruomenės pamaldumą ir veiklą, tai kažkaip dėlionė ir logiška gaunasi. Na, o laikas - tai geriausias ir gydytojas, ir teisėjas visoms pranašystėms ir sąmokslo teorijoms. Bet apsilankius prie bažnyčių komplekso Rusnėje, labiausia dėmesį atkreipia ne griūvančių pastatų kraštovaizdis. O nuostabi, protingiausių Lietuvos paukščių – varnų choro melodija. Ir kol nukeliausi iki pastato su įgriuvusiu stogu, labiausiai rizikuoji būti šio paukščio paženklintas. Kaip nebūtų keista, nors šios problemos sprendimo kelias kur kas paprastesnis, bet ji taip pat egzistuoja.