Ar tikrai taikosi užvaldyti bažnyčios turtą?

Bendruomenė nenuleidžia rankų

Nerimsta aistros Rusnėje dėl evangelikų liuteronų bažnyčios komplekso pastatų. Jau ilgą laiką šie pastatai nors ir turi teisėtą savininką, tačiau vis tiek stūkso be priežiūros. Laikas ir pamario klimatas tik prisideda prie nežinomų dvikojų niokotojų. Mat patekti į komplekso pastatų vidų galima netrukdomai. Suprantama, kad maža religinė bendruomenė, kuriai istoriškai ir atiteko nuosavybėn šis kompleksas miestelio centre, yra neįgali finansiškai juos sutvarkyti taip greitai, kaip norėtųsi.

Vis tik tai yra kultūros paveldo objektai, kuriems dėl šios priežasties yra ypatingi reikalavimai, iškeliantys ir taip nepigius statybos darbų kaštus. Tačiau bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas, panašu, nenori taikytis su tokia padėtimi. Bendruomenės netenkino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininko Mindaugo Sabučio pozicija šiuo klausimu. Tad bendruomenė pasiryžusi ir toliau demonstruoti moralinio spaudimo raumenis. „Rasime dar kam parašyti ir į ką viešai kreiptis. Laukite tęsinio“, – taip pagrasinta kunigams socialiniame tinkle.

Evangelikai ieško kelių

Žinoma, evangelikų dvasininkai laikosi savo lakoniškos pozicijos ir kaip visada susivieniję parapijomis. Paprasta ir aiški jų pozicija nuolat kartojama: stumiamės į priekį pagal savo išgales. Ir atviri visiems bendruomenės pasiūlymams. Tai patvirtina ir kunigas Remigijus Šemeklis: „Matau, kad Rusnės bendruomenė nusiteikusi geranoriškai padėti išsaugoti Mažosios Lietuvos paveldą. Tad padėkite sugalvoti kunigui kokį projektą, kaip būtų galima restauruoti ir įveiklinti pastatus. Turėsite gražų miestelio centrą. Pavyzdį jau turime. Šilutės katalikų bažnyčiai priklausantis pastatas buvo panašios būklės, o dabar puošia miestą.“

Tačiau matomai esminis bendruomenės pirmininko S. Bukanto rūpestis yra visiškai kitas. Žinant bet kokios religinės bendruomenės opiausią silpnąją vietą – pinigines lėšas, akivaizdu, kad apleisto nekilnojamojo turto tvarkybos projektai negali greitai vykti. Gal todėl tai ir yra patogus įrankis ar ginklas pereiti į puolimą. Juk atvirai bendruomenės vardu pirmininkas reikalauja perleisti pastatų komplekso nuosavybę. Iš bendravimo soc. tinkle suprantame, kad jau buvo kalbėta apie galimą nuomą. Tačiau čia nesutariama ir dėl nuomos terminų.

„Siūlyčiau, kad paskelbtumėte viešai, kad perleidžiate panaudos sutartimi verslui mažiausiai 50 metų, o jei neatsirastų šitam laikotarpiui, tai gal ir visiems 99 metams, gal atsiras norinčių pakelti pastatus. Atsiradus norinčiam verslui, siūlau susitikti su Rusnės bendruomenės aktyvu ir aptarti sąlygas... Bet pradžia turi eiti nuo Jūsų bendruomenės... Viešas siūlymas panaudos sutarčiai... Jei dovanotumėte, tai, manau, greičiau viską išspręstume“, – tokia yra Rusnės bendruomenės pozicija. Ši pozicija kaip tik ir atskleidžia tikrąsias tokio plataus masto puolimo priežastis.

Netenkins bet koks sprendimas?

O kaip kitaip galima būtų pavadinti rūpesčio nebuvimą ir neveiklumą, kai parapijai pavyko gauti finansavimą ir sutvarkyti bažnyčios stogą. O gal kažkas iš anksto yra neigiamai nusistatęs prieš visus būsimus evangelikų bendruomenės projektus tvarkyti savo turtą, nes tokia tolesnė eiga tiesiog netenkina dėl jau akivaizdžių priežasčių?

Pastaruoju metu paaštrėję miestelio bendruomenės atstovų veiksmai rodo, kad tikrai nėra jų polinkio padėti ar bendradarbiauti. Galimai egzistuoja siekiai perimti valdyti šį nekilnojamąjį turtą ir todėl yra galimas apsisprendimas kurti įvairias kliūtis ir trukdyti sutvarkyti šį paveldą. Šie tikslai veda link to, kad Rusnės evangelikų parapija kuo greičiau prarastų visą bažnyčios kompleksą. Tad lieka nežinomasis: kas galėtų būti naujas valdytojas arba savininkas? Beje, pasirodo, tas faktas, kad mūsų evangelikų liuteronų konsistorija pritaria tam, kad bažnyčia naudotųsi ir katalikai, tik dar kartą pabrėžia šios religinės bendruomenės atvirumą. Taip pat neprieštaraujama ir galimam investuotojo atėjimui, tai taip pat pabrėžia sprendimo būdų ieškojimą.

Nepelninga veikla...

Todėl ir netenkina bet koks kunigų atsakymas ir pasiūlymas, o spaudimas grindžiamas reikalavimu kas mėnesį atsiskaityti bendruomenei, kas yra daroma. Tokie reikalavimai regis peržengia bet kokias protingumo kriterijų ribas. Tad ir akivaizdu, kad spaudimas religinei bendruomenei daromas turint kitokį galutinį tikslą, nei sutvarkyti pastatų kompleksą.

Kitokiu atveju ne reikalavimais vyktų bendravimas, o konkrečia pagalba ir darbais. Juk visai netoliese turime ir gerų pavyzdžių, apie kuriuos minėjo kunigas R. Šemeklis. Kaip bebūtų, bet Šilutės bendruomenės išrinktoji valdžia sugebėjo rasti būdų ir galimybių pritraukti Europos Sąjungos projektų lėšų Romos katalikų religinei bendruomenei. Norėtųsi, kad ir rusniškiai eitų panašiu keliu ir suprastų, kad evangelikai taip pat yra jos bendruomenės dalis.

Ir kuo kalti kunigai, kad jų tikėjimas ir maldos neneša pelno, kuris galėtų akimirksniu paversti klestinčia oaze savo pastatus miestelio centre. Beje, teritorijos atvirumas tik dar kartą pabrėžia religinės bendruomenės atvirumą net ir tiems, kurie niokoja bažnyčios turtą.