Ir auksinių vestuvių dieną vienas be kito negali gyventi

Buvo ir ašarų

Šiuo metu pora įsikūrusi Katyčių senelių namuose. Jų vadovė Gražina Konzerskienė, padedama kolektyvų, surengė nuostabią auksinių vestuvių šventę. Jos metu sielovadininkas Liudvikas Fetingis atliko apeigas, palaimino šventės kaltininkus ir kiekvieną joje dalyvavusį.

Klausydamiesi gražių sveikinimo žodžių, senjorai braukė džiaugsmo, susijaudinimo ašaras. Mielai papasakojo savo bendro gyvenimo istoriją.

Zita ir Petras augo šeimose, kuriose buvo po tris vaikus. Moteris – šilališkė. Nuo jaunų dienų svajojo dirbti pardavėjos darbą. Dar labai jaunutei jos teta pasiūlė įsidarbinti Juknaičių parduotuvėje. Todėl ji tuoj baigė specialius kursus ir išvyko į Juknaičius.

Tuo pat metu Petras dirbo inžinieriumi-mechaniku tame pačiame kaime. Likimas sudėliojo taip, kad abu tais metais dalyvavo tame pačiame Naujųjų metų sutikimo vakare. Čia du jauni žmonės ir susipažino. Tą vakarą pirmą kartą ir pasibučiavo. Įsimylėjėliai nieko nelaukę tų pačių metų gegužės 5-ąją sumainė aukso žiedus. Užaugino du sūnus. Tačiau vyresnėlio anksti neteko, mat jį pasiglemžė negailestinga liga.

Viską daro drauge

Jau keletą metų sutuoktiniai yra VšĮ „Globovitai“ priklausančioje globos įstaigoje, nes jiems reikėjo išties didelės ir profesionalios priežiūros – Zita vos bemato, o Petras turi visą puokštę įvairių sveikatos problemų. Nors abu džiaugiasi kolektyvo ir čia esančių senjorų bendravimu, tačiau už vis labiausiai juos džiugina kasdieniai bendravimai telefonu su sūnumi Kęstučiu, jo žmona bei jų dviem vaikais. Šeimos apsilankymai senjorams nupiešia šypsenas ilgam.

Artimieji dalyvavo ir auksinių vestuvių ceremonijoje, kurių metu jie neslėpė džiaugsmo, kad jų tėvais gerai rūpinamasi, dėkojo už tai.

Įstaigos direktorė Gražina teigė, kad Zita ir Petras visada viską daro kartu: drauge keliasi, drauge eina miegoti, drauge valgo. Net drauge vienas kitą prilaikydami lipa laiptais. Pasak pašnekovės, jie vienas be kito gyventi negali.

Sutuoktiniai visiems, jau gyvenantiems santuokoje, linkėjo mylėti vienas kitą, gyventi be pykčio, nežiūrėti ir neklausyti, ką kalba kiti, ir klausyti tik savo širdies, kuri žino ir jaučia, kad antra pusė tave myli.

Zita neslėpė: „Visą gyvenimą miegojau po Petro sparnu. Po jo sparnu noriu ir numirti“.