Botanikai perspėja: galime prarasti natūralias pievas

Pievos miškų zonoje – žmogaus kūrinys

„Lietuvoje pievų kadaise buvo mažai, nes tai miškų kraštas. Atvirų pievų ploteliai būdavo arba užliejamuose upių slėniuose, upių deltose, arba atvirus plotelius sukurdavo kanopinių gyvūnų ganymasis miškuose – tai buvo taurai, tarpanai, stumbrai. Jie palaikydavo tas atsivėrusias aikšteles, kurios miškuose susidarydavo ar dėl senatvės, ar po audros, ar po gaisrų“, – aiškina botanikas, ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistas dr. Mindaugas Lapelė. –  O kai atėjo žmogus ir pradėjo ūkininkauti, tada tos pievos pradėjo plėstis, o kartu su jais ir visi pievų gyventojai –  gegužraibės, drugeliai, paukščiai  –  daugybė rūšių.“

Tad iš kur atsirado tie žydinčių pievų augalai? Pasak doc. dr. Jūratės Tupčiauskaitės, dauguma pievų augalų visuomet augo mūsų krašte nedidutėmis populiacijomis, o į pievas atkeliavo iš miško aikštelių ir pelkių pakraščių.

„Pievų kūrimas gyvulininkystės reikmėms sudarė toms rūšims palankias sąlygas. Manoma, kad jos tiesiog plūstelėjo iš savo miškingų buveinių ir čia sudarė didžiules populiacijas, – aiškina dr. Jūratė Tupčiauskaitė.  – Pagrindiniai pievų kūrėjai yra varpiniai augalai. Jie dėl savo šaknų sistemos ypatybių suformuoja tvirtą velėną, o greta jų jau kuriasi kiti ryškiaspalviai pievų augalai. Jei nueitume į pušyną, rastume vieną kitą varpinį augalą, kurie vėliau suklestėjo sausose pievose. Tuo tarpu šlapių miškų, juodalksnynų varpiniai augalai nukeliavo į drėgnas pievas.“

Natūralios pievos Lietuvoje nenumaldomai traukiasi

Tačiau dabar prasidėjo priešingas procesas ir natūralių pievų Lietuvoje sparčiai mažėja. Per pastaruosius dvidešimt metų jos susitraukė beveik trečdaliu. Dalis jų degraduoja dėl apleidimo, nustojus šienauti ar ganyti, kitos sunaikinamos suariant. Atsiranda ir žmogaus pakeistos kultūrinės pievos, kuriose dirbtinai įsėjami vienos rūšies varpiniai ar ankštiniai augalai, skirti pašarui.

„Pievų ir dirbamų laukų kūrėjas tai yra žmogus. Jeigu tik nėra žmogaus ūkinės veiklos, tai ta dirbtinai sukurta buveinė ima nykti – palaipsniui užauga miško žolėmis, krūmais, po to medžiais ir taip vėl atsikuria miškų zonai būdinga augalija“, – aiškina dr. Jūratė Tupčiauskaitė.

„Kai žmogus pasitraukia iš pievų, jose pradeda kauptis biomasė, azotas ir keičiasi dirvožemio sudėtis. Tuomet pievose suveši kelios rūšys, kurioms tokios sąlygos yra palankios – dilgėlės, pelkinės vingiorykštės, pasirodo invaziniai augalai tankiažiedė rūgštynė ir uosialapis klevas – ir taip vietoje rūšimis turtingos pievos atsiranda „pažastinis“ dilgėlynas“, – teigia botanikas dr. Mindaugas Lapelė.

Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti daugiametes pievas, o jų bendram plotui sumažėjus žemiau nustatytos ribos, jas atkurti. Šį minimalų plotą yra nustačiusi Europos Sąjunga. Tačiau, nors pievų plotas pernai susitraukė daugiau nei 10 procentų, prievolės jas atkurti Lietuva kol kas išvengė.

„Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozuojama, kad žmonės atsiims žemę ir pievos bus išartos, patręštos ir taip sunaikintos. Pradžioje atsitiko atvirkščiai – viskas pradėjo užaugti karklais ir kitais krūmais, o gamtotvarka buvo vykdoma tam, kad išvaduotume pievas iš krūmų ir dilgėlynų. Dabar, po trisdešimties metų, pievos vėl daugiausiai nyksta ne dėl užaugimo, o dėl išarimo“, – nepriklausomos Lietuvos istoriją prisimena dr. Mindaugas Lapelė.

Taip pat didelį neigiamą poveikį daro ir žemės ūkio mechanizacija. „Kartais žmogus pievų nenaikina, bet keičiasi technologijos. Viena, kai šienaujama dalgiu (ir tai pasitaiko sužaloti pasislėpusį kiškutį ar griežlę), o kita, kai atvažiuojama su galinga technika, visa žolė voluojama į tuos baltus ritinius su visais žiogais, driežais, žalčiais ir kita gyvastim, kuri tiesiog nespėja pabėgti, – technologijų pasekmes vardija dr. M. Lapelė. – Užtat Vakarų Europoje, kurioje anksčiau pradėjo tą praktiką, stebimas vabzdžių mažėjimas. O mano kolega Eugenijus Drobelis, ornitologas, pasakojo, kaip prieš daugelį metų atvažiavę danų ornitologai džiaugėsi, kad pas mus tiek daug griežlių, bet sakė – palaukit, ateis laikas, ateis balti rutuliai ir griežlių sumažės.“

Pasak Mindaugo Lapelės, visą savo gyvenimą paskyrusio gamtosaugai, gamta geba prisitaikyti, bet biologinės įvairovės problema yra ta, kad pokyčiai XX-XXI amžiuose yra tokie greiti, jog gamta nebespėja su mumis. „Net tūkstantmetės sekvojos Amerikoje, kurios gyveno šitiek amžių, nebeatsilaiko prieš klimato kaitą. Pievos irgi panašiai – tai mes jas sausinam, tai drėkinam, tai suariam. Santykiuose su gamta reikia numatyti labai daug ėjimų į priekį, o mes dažnai pasirenkam trumparegiškus sprendimus“, – sako gamtininkas.

Natūralios pievos – daugelio rūšių namai

„Man asmeniškai pieva primena sumažintą mišką, – pasakoja botanikas dr. Mindaugas Lapelė. – Čia irgi daugiausiai auga daugiamečiai augalai, yra savi milžinai ir nykštukai, plėšrūnai ir visas atskiras gyvūnijos pasaulis, išskirtinė vabzdžių gausa. Tai yra daugelio rūšių namai, o įdomiausia, kad tos pievos gali būti labai įvairios“, – dėsto botanikas.

„Taip kaip miškai, jeigu auga pušys – pušynai, eglės – eglynai, jei ąžuolai, liepos, klevai – plačialapių miškai, taip ir pievos  klasifikuojamos pagal būdingus augalus. Gal tik iš pradžių pažvelgus į pievą atrodo, kad visos žolės vienodos, bet pažįstantieji augalus mato, kad visur auga tai, kas turi augti skirtingo tipo pievose“, – aiškina dr. Jūratė Tupčiauskaitė.

Pasak botanikės, Lietuvoje yra net penkioms augalijos klasėms priskiriamos natūralios pievos – tai dažniausiai aptinkamos trąšios ganomos pievos, sausos stepinės pievos, vis rečiau pasitaikančios pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos, taip pat rūgščiuose dirvožemiuose įsikuriančios tyrulinės pievos ir jau beveik prarastos druskingos pievos Lietuvos pajūrio ruoželiuose.

Pasak pašnekovų, pievų ekosistemos yra labai svarbios biologinei įvairovei. „Pievos yra nepaprastai turtingos rūšimis, ten galima suskaičiuoti iki keliasdešimties augalų viename kvadratiniame metre. – teigia dr. Mindaugas Lapelė. – Tokiose pievose yra begalės ir laukinių bičių rūšių, bičių, vapsvų, kamanių. Bitė ne kiekvieną augalą gali apdulkinti. Tai reiškia, kad, jeigu mes griauname tą ekosistemą, iš karto nyksta ir vabzdžiai apdulkintojai, nuo kurių priklauso ne tik didžioji dauguma mūsų auginamų žemės ūkio kultūrų, bet kurie yra ir paukščių maistas. Taip grandinė sukasi ir sukasi.“

Kas savaitę keičia savo drabužį

Pasak botanikų, kiekviena pieva ypatinga tuo, kad turi savo žydėjimo aspektus. Aspektas – tai vyraujanti spalva. Nuo geltono vėdrynų kilimo pieva pereina prie mėlynuojančius tankiažiedžių katilėlių jūros, vėliau iškyla balti kraujažolės žiedai. Tad natūralios šienaujamos pievos vos ne kas savaitė keičia savo drabužį ir dabinasi vis kita spalva.

Žmonių pojūčiams pažįstamas ir skanus nušienautos žolės kvapas. Jį suteikia eteriniai aliejai, o daugiausiai kumarinas, kurio turi beveik visi žoliniai augalai, bet ypač stumbražolė ir kvapioji gardūnytė. Pastarąja kaimo žmonės net gardindavo tabaką.

Išeitis – palaikyti tradicinę gyvulininkystę ir biologinės įvairovės saleles ūkiuose

Botanikas dr. Mindaugas Lapelė nemano, jog mes kada atkursime tiek pievų, kiek jų buvo mūsų senelių laikais. Tačiau išsaugoti tai, ką dar turime, yra būtina. Tam gali padėti keletas dalykų. Vienas iš pagrindinių – sugrąžinti į pievas tradicinį ganymą ir šienavimą, remiant smulkius ūkininkus. Pastaruosius turėtų palaikyti ir valstybė, ir visuomenė, pirkdama sveikai užaugintą vietinę mėsą ar pieno gaminius.

„Laisvai besiganantys žolėdžiai yra nepaprastai svarbūs. Yra atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, įrodantis, kiek padidėja biologinė įvairovė, kai gyvuliai pradedami ganyti laisvai. Reikėtų grąžinti gyvulius iš tvartų į ganyklas, ir ne taip, kad viename aptvare trypčiotų, kol viską išėstų, bet laisvai klajotų. Tada būtų gerai ir pačioms pievoms, ir jų biologinei įvairovei, – įsitikinęs dr. M. Lapelė. – Taip pat reikėtų kiekviename ūkyje turėti natūralių pievų saleles. Turėtume imti pavyzdį iš britų, kur kiekvienas savo kieme, vasarnamyje, palieka vieną kitą arą pakraštyje valdų su žydinčiais augalais, kad būtų kur drugeliui nutūpti, niša biologinei įvairovei. Kadangi daugeliu atvejų tie dideli monokultūriniai laukai, kultūrinės pievos yra savotiška biologinės įvairovės dykuma. Niekas ten labai toli nenuskrenda – nei vabzdžiai, nei paukščiai“, – teigia botanikas.