Rambyno atodangos: nuo skalvių iki lietuvininkų

Kova dėl kalno

Nuo 1881 m. Rambyne buvo atgaivinta senovinė vidurvasario (Joninių, Rasų) šventė, kuri, bėgant metams, ypač - tarpukariu išaugo į tikrus lietuvybės puoselėjimo renginius. Prie jų organizavimo ištakų iš pradžių stovėjo pirmoji lietuvių tautiška draugija „Birutė“, įsteigta 1885 m. Ši organizacija leido knygas lietuvių kalba, įsteigė knygyną ir senienų muziejų, rengdavo paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietė to meto lietuvius.

Penktaisiais savo gyvavimo metais draugija ant Rambyno kalno suorganizavo lietuvių šventę su vaidinimu. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė nuo 1875 m. apie 25 metus Klaipėdoje gyvenęs Jurgis Zauerveinas (1831-1904), Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius.

Tokia veikla buvo gana komplikuota ne tik dėl teritorijos specifikos, nes Rambynas buvo kaizerinės Vokietijos imperijos (Antrojo Reicho) žemėje. Anuomet šventkalnis buvęs dar ir privati nuosavybė.

1896 m. „Birutės“ draugijos visuotinis susirinkimas nutarė nupirkti dalį Rambyno ir taip padaryti šią vietą prieinamą visiems lietuviams. 1910 m. už draugijos lėšas (11 tūkst. dolerių) įsigyta vakarinė kalno dalis. Pinigus iniciatyvos autoriams teko net skolintis iš draugijos narių prekybininkų. Tokie planai nepatiko vokiečiams, todėl šie ėmė siekti, kad kalnas būtų parduotas iš varžytinių.

Kadangi draugija neturėjo pakankamai lėšų sumokėti už visą žemę, Rambynas dalimis ėmė keliauti iš rankų į rankas: iš pradžių užrašytas statybos meistrui Ensiui Gaigalaičiui iš Leipcigo (Vokietija). Šis 1908 m. Rambyną perleido broliui kunigui Viliui Gaigalaičiui. Kitus sklypus turėjo Tilžės sodų pagražinimo draugija, Tilžės apskrities valdyba. Kitaip tariant, buvo bandoma visais įmanomais būdais gesinti lietuvių bandymus alkakalnį paversti savo švenčių ir susibūrimų vieta.

Tarpukario spaudoje galima rasti straipsnių, menančių tuos XIX a. pab. laikus. „Vakaruose“ rašoma, jog į pirmąsias Joninių šventes atvykdavo gana mažai lietuvių, daugiausiai – vokiečių iš Tilžės ir aplinkinių kaimų bei miestelių.

„Iškilmes pradėjo vokiečiai. Ekskursijos vadas, rektorius Knoche pasakė ilgą kalbą Vokietijos kaizeriui dievinti ir apskritai vokiečių tautai garbinti. Tačiau apie Rambyno praeitį ir apie lietuvius nekalbėjo nė žodžio. Rektorius Knoche jau iš seniau buvo pasižymėjęs lietuvių priešas ir didelis germanizatorius“, - 1936 m. rašoma laikraštyje „Vakarai“ (straipsnis skirtas situacijai Rambyne prieš 40 metų, t. y. XIX a. pab., apžvelgti bei remiamasi to laikotarpio periodika).

Esą vos Knoche baigė savo prakalbą, draugų paskatintas išstojo tuomet dar jaunas būsimasis Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, laikraštininkas, lietuvybės skleidėjas Jonas Vanagaitis (1869-1946).

„Jam to ir tereikėjo. Vanagaitis pašoko ant tribūnos. Jaunas, iškalbus vaikinas pradėjo lietuvišką prakalbą. Ekskursijos vadai bandė sutrukdyti, tačiau Vanagaičio šalininkai pradėjo šaukti: „Leiskit lietuviškai kalbėti!“. Šia proga Vanagaitis pagyrė vokiečius, kad jie myli savo vadus ir išdrožė lietuviams gražų pamokslą mylėti visa tai, kas lietuviška, netarnauti svetimiems dievams. „Nebūkime pasnūdėliais, ginkime savo tautos garbę, lietuviai, aukštai!“, – skelbė kalbėtojas. „Aukštai, aukštai!“, – nuaidėjo tris kartus Rambyno skardžiais („valio“ tada prūsų lietuviai dar nevartojo)“, - rašoma laikraštyje.

Tad Rambynas jau XIX a. pab. tapo savotišku kovos ringu, kuriame boksavosi vokiečiai su lietuvininkais.

1910 m. visam kalnui nusipirkti specialiai įsteigta draugija „Rambynas“, o jos nariai turėjo įnešti tam tikrą sumą pinigų, už lankymąsi ant kalno buvo imamas 10 pfenigų mokestis, o lėšos skiriamos aplinkai tvarkyti. 1912 m. šventėje ant Rambyno kalno dalyvavo apie 300 žmonių, o šis renginys išsiskyrė pirmuoju lietuvių jaunimo kongresu: suvažiavo „tautiškai susipratę lietuvių jaunuoliai“ iš įvairiausių Rytprūsių kampelių: Gumbinės krašto ir kt.

Tiesa, Rambyno kalno pirkimo projektą laikinai buvo nutraukęs 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Trys medeliai

Situacija ėmė keistis po 1918-ųjų, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Tarpukariu draugijos „Aukuras“ iniciatyva buvo nupirktas 4 ha žemės sklypas kalno rytiniame pakraštyje, sutvarkytas pats kalnas, jo aplinka, keliai.

1928 m. Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo Tilžės akto signataro Martyno Jankaus (1858-1946) iniciatyva ant kalno pastatyta senojo, 1811 m. susprogdinto akmeninio aukuro dalis, kurią savo sodyboje išsaugojo M. Jankaus tėvai. Siekiant sustiprinti lietuvybės įspūdį, ant jo iškalti Gediminaičių stulpai.

„Rambynas – lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei tavęs neišpeiks patys tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis”, - ši citata priskiriama būtent M. Jankui. Labai aktyviai veikė ir Vydūnas, kuris vasarodavo namelyje su sodeliu prie kalno.

Rambynas tarpukariu buvo virtęs viena svarbiausių lietuvių vienybės šventovių. „Praslinkus karo audrai Rambyno iškilmės buvo vis gausiau ir gausiau lankomos. Pagaliau 1923 m. įvyko pirmosios lietuvių tautos susiartinimo iškilmės Rambyno šventkalnyje“, - rašoma „Vakaruose“.

Regis, po Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios priešprieša tarp vokiečių ir lietuvininkų dar padidėjo, o jos išraiškos formos būdavusios net medžių laužymas.

„Išniekintas Rambyno kalnas“, - taip pavadintas 1936 m. išspausdintas straipsnis, kuriame aprašoma dendrokriminalinė istorija.

„Rambyne patirta didelė lietuviams skriauda. Lietuvių branginamoje vietoje – Rambyno kalne – iki šiol neišaiškinti piktadariai nupjovė Vytauto Didžiojo ir Vydūno garbei pasodintus ąžuolėlius ir Donelaičio liepą. Paminkliniai medeliai nupjauti pjūklu. Šį šventvagišką darbą pastebėjo vietos gyventojas Klumpys, kuriam yra pavesta Rambyną prižiūrėti. Piktadariai savo nusikaltimo vietoje paliko pjūklą su inicialu „A. B.“. Pirmadienį pradėtas tardymas. Kvotą veda Valstybės Saugumo policija. Iki šiol kaltininkai dar neišaiškinti. Pjūklas bus greičiausiai paliktas, kad supainiotų pėdsakus. Tiriama, kad pjūklo savininkas jau surastas, bet jis nieko apie nusikaltimą nežinąs. Paskutiniais metais tai ne pirmas gaivalų išsišokimas: naikinant brangius paminklinius medelius“, - rašoma spaudoje.

Raganos, vaidilutės

Nepaisant panašių nemalonių išsišokimų, tarpukariu patriotinės šventės ant Rambyno kalno vykusios išties įspūdingos. Dar prieš Jonines spauda mirgėdavo nuo straipsnių apie ruošiamas iškilmes, į kurias Vyriausybė net viliodavusi pigesniu susisiekimu. Pavyzdžiui, vykstantiems į Rambyno šventę geležinkeliais kelionė būdavo nupiginama dviem trečdaliais. Tada dar kursavo traukiniai į Pagėgius, būdavo organizuojami net papildomi reisai.

„Nuo Klaipėdos iki Pagėgių ir atgal - vos 3 litai 60 centų. Nuo Pagėgių iki Rambyno susisiekimą palaikys patogūs autobusai“, - pranešama.

Dviejų dienų šventės programoje – ne tik tiems laikams būdingos iškilmingos kalbos (M. Jankaus, šaulių, Ūkininkų draugijos, Santaros atstovų ir kt.), šaulių vyrų chorų dainos, bet ir egzotiškai skambantys elementai. Pavyzdžiui, pirmosios dienos 21 val. „padegamas laužas, raganos ir apšviečiamas (iliuminuojamas) kalnas“. Vėliau vykdavusi įvairių organizacijų eisena su deglais, o 1936 m. demonstruota misterija „Nuvainikuota Vaidilutė“.

„Baigus žiūrėti misteriją, kiekvienas šventės dalyvis pirmiausiai paklausė - o kur nakvoti? Tačiau tokia graži naktis, šiltas oras ir sodri kalno pušaičių žolė kiekvienam garantavo kad ir kuklią, bet romantišką nakvynę. Visi apylinkės ūkininkai plačiai atidarė savo daržines ir klojimus, kuriuose ant garuojančio, dar žalio šieno giliai miegojo šimtai šventės dalyvių. Ryto metą, tik saulei pakilus, Nemuno sraunia tėkme pasileido plaukti, maudytis iš krūmų, daržinių ir laukų sukilęs jaunimas“, - įspūdžiais dalijosi šventės dalyvis.

Antrąją tų pačių metų šventės dieną renginiai startavo 9 ryto futbolo komandų varžybomis, vyko šaulių ir kitų organizacijų paradas su Vyriausybės sutikimu, garbės ženklų ir dovanų įteikimu. Po pietų iškilmės persikėlė prie aukuro, kur ir vėl skambėjo garbingų prelegentų kalbos (jas, be kita ko, gyvai transliuodavo per radiją), per Nemuno slėnį aidėjo chorų dainos. Vakarop – „Klaipėdos šaulių moterų ritmiški laisvų judesių pratimai“, koncertas, šokiai ir tautiški žaidimai laužo aikštelėje.

„Ant vejos sukosi porų poros. Dainos skambėjo visame kalne, aidėjo šlaituose, Nemuno pakrantėje, kur užkandžiavo ir linksminosi gausus jaunimas. Taip iki vėlaus vakaro šventė tęsėsi, o besiskirstą šaukė: iki pasimatymo, iki kitų metų“, - štai, kokios būdavusios iškilmės.

Birželio 23-iąją Joninės ant Rambyno kalno švenčiamos ir XXI amžiuje (renginį organizuoja Pagėgių savivaldybės kultūros centras). Žinoma, jau be iškilmingų, tautinių kalbų, kurių pagrindiniu leitmotyvu prieškariu būdavusi lietuvybės puoselėjimo tema. Tačiau tradicija išliko, tik šventės - nebe tokios pompastiškos.

Anot vietinės Pagėgių spaudos, pernai oficialioji šventės dalis truko „net penkias valandas“. Prekiavo žolininkai ir amatininkai, dainavo chorai, vokaliniai ansambliai, vaidino aktoriai, vyko senovinės apeigos. Iki vidurnakčio tęsėsi naktišokiai laužo liepsnų šviesoje. Šventė vyko ir šiemet.

Denisas Nikitenka